„Lietuvos” kino teatras…
Besiformuojančios lietuviškos kultūrinės miesto funkcijos centre paskutiniuoju metu bene dažniausiai buvo minimas „Lietuvos” kino teatras. Šis kultūros centras, minėdamas 40-ies metų jubiliejų, spėjo tapti ir tipiniu kultūrinės funkcijos nykimo, ir analogų Lietuvoje neturinčio kovos už visuomenines erdves pavyzdžiu. Būtų įdomu panagrinėti šio precedento „populiarumo” priežastis. Juolabiau, į šią problemą žvelgiant ne vien sociopolitiniu aspektu, vedančiu į neišvengiamą politinių sprendimų ir visuomenės lūkesčių konfrontaciją. Urbanistiniame Vilniaus kultūrinės funkcijos žemėlapyje „Lietuvos” kino teatras vaidina išties nemenką vaidmenį. Būdamas beveik pačiame miesto branduolyje, o tiksliau Senamiesčio ir Naujamiesčio urbantektoninio lūžio2 centrinėje dalyje, jis gali būti suvokiamas ne tik sovietmečiu egzistavusio ir šiandieną jau suprivatizuotu kino industrijos tinklo svarbiausiu mazgu, bet ir dar egzistuojančiu Taurakalnio žemutinės terasos kultūrinių centrų komplekso dalimi (žr. schemą). Šis unikalus kompleksas jungia buvusį “Pergalės” kino teatrą, Reformatų bažnyčią, “Lietuvos” kino teatrą, buvusį “Geležinį kablį”. Visi šie objektai suformuoti taškinio užstatymo principu ir išsiskiria savo architektūra, bei tuo, kad egzistuoja neatsiejamai nuo juos supančių viešųjų erdvių, kurias jungia žemutinės Taurakalnio terasos žaliosios erdvės, paįvairintos Frenko Zapos ir kitų kultūros veikėjų mažosios architektūros monumentais.