Dirbtinių lašišų įvaizdis
Kai kurių mokslininkų nuomone, dirbtinai veisti Baltijos lašišas yra neveiksminga, o pačių lašišų reikšmė gerokai perdedama neįvertinant neigiamų padarinių. Lietuvoje iki šiol ginčijamasi, ar verta ir toliau valdiškai veisti žuvis ir kasmet skirti šiems darbams apie 10 mln. litų iš skylėto nacionalinio biudžeto, ar palikti tai galimiems privatiems investuotojams bei komercinių žvejybų organizatoriams. Nemažai specialistų apskritai įsitikinę, kad valdiškai veisti žuvis – tai ne kas kita kaip išmesti pinigus į vandenį jau vien dėl to, kad suleidžiamos lervutės ar rituoliai tiesiog neišgyvena iki savo neršto. Neseniai į rankas pateko vieno suomių mokslininko disertacija, nagrinėjanti Baltijos lašišos veisimo ypatumus ir tokių darbų veiksmingumą. Lašišų jauniklių tiekimas į Torniojoki upę ir kitas neršiamas upes, įtekančias į Baltijos jūros Botnijos įlanką, pastaraisiais dešimtmečiais nepadidino lašišų populiacijos, teigiama suomių mokslininko Atso Romakkaniemio daktaro disertacijoje, apgintoje Helsinkio universitete. Įžuvinimo lašišų jaunikliai blogiau negu laukiniai išgyvena dėl didelio natūralaus mirtingumo ir dėl didesnio jautrumo žvejybai tinklais. Mažai įžuvinimo jauniklių išgyvena iki brandos, iki sugrįžimo nerštui. Disertacijoje pateikiama išvada, kad įžuvinimas, kaip priemonė išsaugoti laukines lašišas, turėtų būti nutrauktas, o atitinkamai sugriežtinta lašišų žvejyba. Atso Romakkaniemis yra Suomijos žvejybos tyrimų instituto tyrėjas.