| | |

Pakrantėse kruvina kova dėl ungurių

Naktį į penktadienį Zarasų rajone aidėjo brakonierių šūviai ir žvangėjo aplinkosaugininkų antrankiai. Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento gyvosios gamtos apsaugos valstybinis inspektorius Sigitas Latvinas iš brakonieriams surengtos pasalos grįžo peršautomis rankomis. Tarp aštuonių sulaikytų ungurių gaudytojų vienas – dar nepilnametis. Jis į žygį išsiruošė su tėvu ir vyresniuoju broliu. Ištryptas, išvažinėtas Zalvės upelio pakrantes Utenos regiono aplinkos apsaugos pareigūnai pastebėjo prieš keletą dienų. Šis upelis, kuriuo Tautesnio ežero vanduo teka į gretimą Zalvės ežerą, yra žinoma ungurių pavasarinės migracijos vieta. Tačiau jokia verslinė žūklė čia nevyksta. Be to, Zalvė nepatenka tarp tų vandens telkinių, kur būtų galima mėgėjiškai žvejoti ungurius. Naktis į penktadienį buvo lietinga ir vėjuota. Tokie orai tinkamiausi unguriams migruoti. Tai žino ir brakonieriai ir aplinkosaugininkai. Todėl iš vakaro keli uteniškiai pareigūnai prie upelio surengė pasalą. „Mes matėme, kaip apie 21 valandą atvažiavę penki vyrai pastatė upės vagoje ungurių gaudykles. Jas patikrino po poros valandų, bet nieko neradę dar paliko“, – vakar pasakojoantrą parą be miego leidęs Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas Almantas Vaičiūnas. Brakonierių grupė prie Zalvės grįžo vidurnaktį. Keturi iš karto atėjo prie gaudyklių, o dar keturi liko atokiau prie mašinų.

| | |

Unguriai – žvejų taikiklyje

Nuo balandžio 1 iki birželio 15 dienos leidžiama visų dydžių migruojančių ungurių žvejyba ungurinėmis gaudyklėmis. Šias žuvis gaudyti bus galima Aplinkos ministerijos patvirtintose žvejybos vietose bei išnuomotose upėse, jų ištakose ir protakose. Ungurių žvejybos vietų ir įrankių limitai neišnuomotuose valstybiniuose ir vandens telkiniuose, į kuriuos neišduoti leidimai naudoti žūklės plotus, yra patvirtinti aplinkos ministro šių metų kovo 7 dienos įsakymu. Šiuo įsakymu patvirtintose 49 ungurių žvejybos vietose galima žvejoti ne daugiau nei viena ungurine gaudykle. Ungurius galima atskirti iš mažos galvos ir akių, išsidėsčiusių virš žiočių kampų. Nugara tamsi, pilvas gelsvas ar baltas, oda stora bei gleivėta. Šie į gyvates panašūs gyviai gali užaugti iki 1,2 m ilgio ir sverti iki keturių kilogramų. Šie į gyvates panašūs gyviai gali užaugti iki 1,2 m ilgio ir sverti iki keturių kilogramų. Pavasarį arba rudenį, kai vanduo upėse pakilęs, suaugę unguriai plaukia neršti į jūrą. Neršia tik kartą per gyvenimą, o po to žūva. Jaunikliai maitinasi dugno be-stuburiais gyviais, kirmėlėmis, o kai paauga, pradeda gaudyti kitas žuvis – daugiausia pūgžlius. 2004 metais ungurių Lietuvoje buvo sugauta 16345 kilogramai. Palyginimui 1937 metais ungurių buvo sugauta 137 tonos. Europinių ungurių ištekliai per pastaruosius du dešimtmečius sumažėjo dešimt kartų. Tarptautinė jūrų tyrimų taryba ungurių išteklius apibūdino kaip esančius jau už saugaus rūšiai biologinio limito ribų.

| | |

Unguriams auginti reikia tik noro

Iškyla klausimas, kodėl Lietuvos žvejai, prie vandens telkinių gyvenantys ūkininkai nesiima auginti ungurių. Šios žuvys nėra reiklios. Jos puikiai auga tvenkiniuose, uždaruose ežerėliuose. Ungurius galima auginti kartu su karpiais, lynais, sidabriniais karosais ir kitomis žuvimis. Manau, kad ungurininkystės plėtrą turėtų remti ir Žemės ūkio bei Aplinkos ministerijų valdininkai, kurie dosniai dalija Europos Sąjungos fondų lėšas. Lietuvoje yra sukaupta stiklinių ungurių įžuvinimo patirties. Šioje srityje pasidarbavo Vilniaus universiteto docentas Augustinas Mačionis. Dar prieškarį unguriukų įžuvinimą jis išbandė Vilniaus krašte. 1928-1939 metais jį valdžiusi Lenkija iš Anglijos importavo per tris milijonus unguriukų. To įžuvinimo rezultatai dar buvo jaučiami ir pokariu. Užfiksuota, kad Vilnijos krašte ungurių sugauta dar 1957 metais. Nauja Lietuvos ežerų įžuvinimo unguriais banga kilo praėjusio amžiaus šeštąjį dešimtmetį. 1956 metais buvo atvežta 344 tūkstančiai unguriukų. Įžuvinimas vyko ir vėliau. Iki 1978 metų į Lietuvos ežerus ir Kuršių marias buvo išleista per 28 milijonus unguriukų. Sėkmingai vykdytas Kuršių marių įžuvinimas unguriais davė rezultatų. 1960-1969 metais Lietuvos žvejų ungurių sugavimo vidurkis siekė 1725 centnerius, kai Kaliningrado srityje – 1524 centnerius. Vėlesniais metais ungurių Kuršių mariose sumažėjo, o vėliau įžuvinimas visai nutrauktas. Rezultatų nereikėjo ilgai laukti.

Apie didelius šamus ir mažą biznį
| | |

Apie didelius šamus ir mažą biznį

Geras žmogus ir teisingas žvejys Gintas jau ketvirti metai važiuoja į Kazachstaną gaudyti didelių šamų. Jo įspūdžiai apie šių metų žūklę. Veiksmas vyko Ili upės, įtekančios į Balchašo ežerą, deltoje. Ežeras yra Kazachstano teritorijoje. Balchašo ežeras daug kuo unikalus. Jo plotas – 25 000 kvadratinių kilometrų (daugiau nei trečdalis Lietuvos), ilgis – 650 km, plotis plačiausioje vietoje – 85 km. Trečdalis ežero vandens sūrus, du trečdaliai – gėlas. Šamai ten kadaise buvo užveisti dirbtinai ir dėl puikių gyvenimo sąlygų puikiai prisitaikė. Sazanai (laukinis karpis) irgi yra atvežtinė žuvis, kuri taip pat gerai prisitaikiusi. Ili upės delta – viena iš labiausiai mėgstamų pasaulio šamų gaudytojų vietų. Visa Europa, ištroškusi nepakartojamų “Big game” įspūdžių, šamų kibimo sezono metu sėdi ten. Beje, rezervuoti laiką žūklei reikia iki spalio mėnesio, vėliau laisvų tarpų nebelieka. Nuolatiniai lankytojai ten yra vokiečiai, austrai, vengrai. Dar pasitaiko vienas kitas lietuvis. Pasak Ginto, gamtosauga ten sutvarkyta daug geriau nei Lietuvoje. Aplinkosaugininkai vis sukasi aplink ir už bet kokius nusižengimus baudžia be jokių “švogerizmų”. Brakonierių yra ir ten, tačiau jų gyvenimas sunkus. Upėje pilna didelių sazanų. 15 kilogramų žuvis ten nieko nestebina. Gintas laisvalaikiu nuo “Big game” pats gaudė salačius, sveriančius po 3-4 kg. Tai toms vietoms labai vidutiniai salačiai.

| | |

Ešerių žūklė žiemą

Žiemą ešeriai – pagrindinis poledinės žūklės objektas. Jie gyvena beveik visur – upėse, daugelyje ežerų, tvenkiniuose, apysūriuose jūros vandenyse. Ešeriai paprastai užauga iki 1,5 – 2 kg svorio. Upėse jie laikosi pakraščiuose, kur srovė lėtesnė, prie žolių. Ežeruose bei upių užtvankose nusileidžia kartais ir į labai didelį gylį. Stambus ešerys maitinasi daugiausia smulkiomis žuvelėmis. Upėje didieji ešeriai susiranda sau patinkančias vietas ir dažniausiai laikosi po vieną ar nedideliais būreliais. Mažų žuvelių upės srovėje jie pasigauna vis tik lengviau, nei tie kurie gyvena dideliuose ežeruose ir net stambūs, daugiau nei kilogramą sveriantys ešeriai sudaro gana didelius būrius. Kaip ir ežere, upėje gyvenantys ešeriai dažniausiai medžioja smulkias žuveles rytais ar pavakariais, o, esant darganotam ar vėjuotam orui, ir vidurdienį. Tuomet jie daugiau juda, išeina į srovę, paskui žuveles atplaukia į seklumas. Žiemą ešeriai – pagrindinis poledinės žūklės objektas. Iš po ledo juos rekomenduojama gaudyti avižėlėmis, ypač geltonomis, plūdine meškere. O upėje galima gaudyti ir žiemine dugninuke, naudojant nestorą valą ir uždėjus ne per sunkų slankiojantį svarelį. Gaudant avižėle ar meškeryte su sargeliu patyrę meškeriotojai pataria ant neilgo pavadėlio užrišti ir paprastą laisvą kabliuką su masalu. Kartais, kai žuvys būna ne tokios godžios, didesnė dalis užkimba ne ant avižėlės, o būtent ant to kabliuko. Avižėlė taip pat naudinga, nes atkreipia dėmesį ir privilioja žuvis.

| | |

Giluminiai vobleriai ir praktinis jų panaudojimas

Vobleriais žūklauti buvo pradėta Šiaurės Amerikoje. Jie buvo naudojami žūklėje su tempiamu valu, t.y. velkiaujant. Iš pradžių vobleriai turėjo imituoti aukšles ar kitas smulkias žuvis. Jie buvo drožiami iš medžių žievės arba iš balzos. Tačiau su tokiais vobleriais nebuvo galima toli užmesti masalo, nes jų svoris buvo nedidelis, o su papildomais svareliais tokių voblerių judėjimas vandenyje nebuvo panašus į žuvų. Situacija pasikeitė tik tuomet, kai buvo sukurti plastikiniai vobleriai. Šiandien yra šimtai įvairiausių spalvų ir dydžių voblerių modelių. Jie yra populiarūs tiek tarp spiningavimo, tiek tarp velkiavimo entuziastų. Jei iš pradžių tai buvo plaukiojantis masalas, tai dabar jis gali būti ir grimztantis, ir “plevenantis” vandenyje, skirtingų formų ir turėti pačių įvairiausių priekyje esančių liežuvėlių. Daug voblerių yra sukurta žvejybai gilesniuose vandenyse (iki 8 metrų gylio). Prikabinus svarelį, paravaną arba giluminio velkiavimo įrangą, vobleris gali panirti gerokai giliau. Šios rūšies vobleriai nėra labai jautrūs oro sąlygoms ar vėjui, jie sėkmingai privilioja laimikį tiek šviesiu, tiek ir tamsiu paros metu, nepriklausomai nuo to, ar vėjas pučia, ar ne. Giluminius voblerius galima naudoti įvairiose žvejybos situacijose. Iš esmės tai yra paprasti vobleriai su ilgu ir plačiu liežuvėliu, dėl kurio jie atrodo gana juokingai.

| | |

Feeder ir Picker tipo dugninės meškerės

Fider (Feeder) tipo meškerė iš principo yra tas pats kas ir spiningas tik sudarytas dažniausiai būna iš trijų dalių, turi daug nedidelių žiedelių ir keičiamas plonas viršūnėles. Dažniausiai būna trys viršūnėlės skirtingo kietumo t.y. minkšta, vidutinio kietumo ir kieta viršūnėlės. Skirtingos viršūnėlės naudojamos skirtingoms žūklės sąlygoms bei skirtingo dydžio šėrykloms ar svoriams. Fider tipo meškerės skirstomos į tris pagrindinius tipus: Light – tipo fideris kurio užmetimo svoris yra iki 40 gr. Medium – vidutinės klasės fideris kurio užmetimo svoris svyruoja nuo 40 gr iki 80 gr. Heavy – tipo fideriai yra kiečiausi ir jų užmetimo svoris yra didžiausias svyruoja nuo 50 – 100 gr arba 80 – 120 gr. Taip pat dar yra Extra Heavy tipo fideriai. Fider tipo meškerės dažniausiai būna 360 – 390 cm ilgio. Dar lengvesnio tipo meškerės vadinamos Pikeriais (Picker) jų užmetimo svoris svyruoja nuo 10 iki 25 ar 30 gr. Picker tipo meškerės sudarytos iš dviejų dalių ir yra trumpesnės nei feeder.

| | |

Kaip pagauti bronzinę žuvį?

Norint pagauti žuvį, reikia žvejoti. Norint pagauti bronzinę žuvį, reikia ne šiaip sau žvejoti, bet paversti žvejybą mistišku patirties, sėkmės ir gamtos pažinimo kokteiliu, kuris galų gale atveda prie ypatingų laimikių. Gerai, negudrausim: bronzinė žuvis reiškia mano trečią didžiausią per visą gyvenimą upėtakį. Trečiasis prizininkas buvo 48 cm, 1 kg 200 g. egzempliorius, pagautas per pastaruosius penkerius metus mano mylimiausiame Žemaitijos upelyje – atsiprašau, negaliu sakyti kokiame, nes konkurentai nesnaudžia. Tame pačiame upelyje prieš dvejus metus buvo pagauta sidabrinė žuvis – 50cm ir 1 kg 400 g. Mano didžiausias upėtakis-čempionas – auksinė žuvis – pagautas prieš dvidešimt metų Aukštaitijos upelyje. Tada dar žvejojau spiningu ir 55 cm, 1kg 600 g upėtakis sužkibo ant pirmo numerio mepso. Jei kam tokie rekordai neatrodo labai rimtai, skubu pasiteisinti – jie rimti, nes daugiausia žvejoju nedideliuose Spenglos dydžio (plotis 3-6 m.) upeliuose, tarp kurių Verknė vidurupyje atrodo didelė upė. Taigi – kaip pagauti bronzinę žuvį? Kai laisvo laiko yra tik tai vienai žvejybai per mėnesį ir kai tas mėnuo yra gegužė, tai reiškia, jog tai bus tavo vienintelis šansas pagauti kažką rimto. Nes didžiausi upėtakiai dažniausiai pagaunami „iš pavasario“, kai jie dar nepasitraukę pasroviui žemyn iš upių ir upelių aukštupių, ir kai jie yra sau ne visai įprastose ir ne geriausiose, neprieinamiausiose slėptuvėse.

| | |

Didelio ežero problemos žvejojant karšius

Dideli gyliai — pastovios karšių vasarojimo vietos. Vasarą karšį galima pagauti ir seklumoje, tačiau tik nakties metu. Dieną seklesnėse vietose užkimba tik nedideli karšiukai. Todėl, jei mūsų tikslas — didieji karšiai, turime žvejoti gyliuose. Tik tuose ežeruose, kurių vidutinis gylis nedidelis — 2–3 m, karšius žvejojame sėkliuose. Tačiau juose pagauti didelį karšį dažniausiai labai sunku. Didelių karšių dažniausiai ieškome dideliuose ežeruose ir giliau nei 5 m. Yra daug gilių ežerų, kuriuose didesnį nei 8 m gylį aptikti nesunku. Jei tokių ežerų karšių populiacija yra didelė, didžiųjų karšių ieškome 8–12 m gyliuose. Tačiau gylis tik iš dalies apibūdina karšių žūklės vietą. Jei yra dugno lyguma, kurios gylis 6 m, o joje — 8 m gylio duobė, tai ši duobė tikrai nebus gera karšių žūklės vieta. Ieškant tinkamos karšių žūklės vietos, reikia atsiminti vieną taisyklę: dugnas turi būti lygus. Neguldykite masalo ant dugno skardžių, geriau rinkitės žemiau skardžio esančią lygią dugno vietą, kurią karšininkai vadina „stalu“. Staigus dugno kritimas ir vėl kilimas, t. y. povandeniniai kalniukai, nėra geros karšių žūklės vietos. Ant dugno turi būti atitinkamas skardis, už jo — 8–12 m lyguma, kuri ir vadinama karšių ganykla. Aišku, lygumos gylis gali būti ir kitoks. Dažnai karšius gaudau viename dideliame Žemaitijos ežere, kuriame didžiausias gylis yra 14 m — jame surasti 8–12 m gylius nėra paprasta. Tačiau jų ieškoti nė nereikia, nes šiame ežere karšių „stalo“ gylis esti apie 6 m.

| | |

Sportinė meškerė. 1 dalis

Nenumaldomai artėja pavasaris, nors žiema dar vis rodo savo nagučius, naktim vis dar baugindama mus nemažu šaltuku, tačiau saulė jau daro savo darbą ir norom nenorom stumia žiemą lauk. Patvinusios upės jau laisvinasi nuo ledų, semia kaimus ir kelius, tuo pačiu išlaisvindamos ir žuvis nuo ledo gniaužtų. Ateina tas laikas, kada visi griebsime plūdines meškeres ir pulsime žvejoti pirmųjų pavasarinių kuojų. Kiek teko pastebėti, daugelis mūsų žvejų naudoja meškeres, apginkluotas ritėmis, įvairiais žiedeliais ir pan. Taip, yra toks būdas gaudyti srovėje, tai vadinamasis „boloniškasis“ būdas, ir jis tikrai nėra blogas. Tačiau aš norėčiau pakalbėti apie kitą būdą, kurio mūsų žvejai vis dar bijo arba mano, kad tai skirta ne jiems… Tai meškerės be žiedelių ir ričių (toliau aš jas vadinsiu sportinėmis meškerėmis). Nekalbėsiu apie jau tik meškeriotojų profesionalų naudojamas sudurtines sportininkų meškeres, vadinamas štekeriais, gal tai bus kituose straipsniuose, jei tai ką nors sudomins, o panagrinėsiu paprastas teleskopines meškeres. Tai iš dalies labai paprastas ir kartų pakankamai sudėtingas žūklės būdas, tačiau tikrai nereikia jo bijoti, juolab tikrai verta ji išmėginti. Kad įsivaizduotumėte kas yra sportinė meškerė, pateiksiu keletą tokių meškerių paveikslėlių (1 pav.). Tegul nesupyksta tie, kas jau yra gaudę tokiom meškerėm, bet, kiek žinau, daugeliui jos yra kažkokia egzotika, panašiai kaip man muselinė meškerė.