| | |

Pakrantėse kruvina kova dėl ungurių

Naktį į penktadienį Zarasų rajone aidėjo brakonierių šūviai ir žvangėjo aplinkosaugininkų antrankiai. Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento gyvosios gamtos apsaugos valstybinis inspektorius Sigitas Latvinas iš brakonieriams surengtos pasalos grįžo peršautomis rankomis. Tarp aštuonių sulaikytų ungurių gaudytojų vienas – dar nepilnametis. Jis į žygį išsiruošė su tėvu ir vyresniuoju broliu. Ištryptas, išvažinėtas Zalvės upelio pakrantes Utenos regiono aplinkos apsaugos pareigūnai pastebėjo prieš keletą dienų. Šis upelis, kuriuo Tautesnio ežero vanduo teka į gretimą Zalvės ežerą, yra žinoma ungurių pavasarinės migracijos vieta. Tačiau jokia verslinė žūklė čia nevyksta. Be to, Zalvė nepatenka tarp tų vandens telkinių, kur būtų galima mėgėjiškai žvejoti ungurius. Naktis į penktadienį buvo lietinga ir vėjuota. Tokie orai tinkamiausi unguriams migruoti. Tai žino ir brakonieriai ir aplinkosaugininkai. Todėl iš vakaro keli uteniškiai pareigūnai prie upelio surengė pasalą. „Mes matėme, kaip apie 21 valandą atvažiavę penki vyrai pastatė upės vagoje ungurių gaudykles. Jas patikrino po poros valandų, bet nieko neradę dar paliko“, – vakar pasakojoantrą parą be miego leidęs Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas Almantas Vaičiūnas. Brakonierių grupė prie Zalvės grįžo vidurnaktį. Keturi iš karto atėjo prie gaudyklių, o dar keturi liko atokiau prie mašinų.

| | |

Unguriai – žvejų taikiklyje

Nuo balandžio 1 iki birželio 15 dienos leidžiama visų dydžių migruojančių ungurių žvejyba ungurinėmis gaudyklėmis. Šias žuvis gaudyti bus galima Aplinkos ministerijos patvirtintose žvejybos vietose bei išnuomotose upėse, jų ištakose ir protakose. Ungurių žvejybos vietų ir įrankių limitai neišnuomotuose valstybiniuose ir vandens telkiniuose, į kuriuos neišduoti leidimai naudoti žūklės plotus, yra patvirtinti aplinkos ministro šių metų kovo 7 dienos įsakymu. Šiuo įsakymu patvirtintose 49 ungurių žvejybos vietose galima žvejoti ne daugiau nei viena ungurine gaudykle. Ungurius galima atskirti iš mažos galvos ir akių, išsidėsčiusių virš žiočių kampų. Nugara tamsi, pilvas gelsvas ar baltas, oda stora bei gleivėta. Šie į gyvates panašūs gyviai gali užaugti iki 1,2 m ilgio ir sverti iki keturių kilogramų. Šie į gyvates panašūs gyviai gali užaugti iki 1,2 m ilgio ir sverti iki keturių kilogramų. Pavasarį arba rudenį, kai vanduo upėse pakilęs, suaugę unguriai plaukia neršti į jūrą. Neršia tik kartą per gyvenimą, o po to žūva. Jaunikliai maitinasi dugno be-stuburiais gyviais, kirmėlėmis, o kai paauga, pradeda gaudyti kitas žuvis – daugiausia pūgžlius. 2004 metais ungurių Lietuvoje buvo sugauta 16345 kilogramai. Palyginimui 1937 metais ungurių buvo sugauta 137 tonos. Europinių ungurių ištekliai per pastaruosius du dešimtmečius sumažėjo dešimt kartų. Tarptautinė jūrų tyrimų taryba ungurių išteklius apibūdino kaip esančius jau už saugaus rūšiai biologinio limito ribų.

| | |

Unguriams auginti reikia tik noro

Iškyla klausimas, kodėl Lietuvos žvejai, prie vandens telkinių gyvenantys ūkininkai nesiima auginti ungurių. Šios žuvys nėra reiklios. Jos puikiai auga tvenkiniuose, uždaruose ežerėliuose. Ungurius galima auginti kartu su karpiais, lynais, sidabriniais karosais ir kitomis žuvimis. Manau, kad ungurininkystės plėtrą turėtų remti ir Žemės ūkio bei Aplinkos ministerijų valdininkai, kurie dosniai dalija Europos Sąjungos fondų lėšas. Lietuvoje yra sukaupta stiklinių ungurių įžuvinimo patirties. Šioje srityje pasidarbavo Vilniaus universiteto docentas Augustinas Mačionis. Dar prieškarį unguriukų įžuvinimą jis išbandė Vilniaus krašte. 1928-1939 metais jį valdžiusi Lenkija iš Anglijos importavo per tris milijonus unguriukų. To įžuvinimo rezultatai dar buvo jaučiami ir pokariu. Užfiksuota, kad Vilnijos krašte ungurių sugauta dar 1957 metais. Nauja Lietuvos ežerų įžuvinimo unguriais banga kilo praėjusio amžiaus šeštąjį dešimtmetį. 1956 metais buvo atvežta 344 tūkstančiai unguriukų. Įžuvinimas vyko ir vėliau. Iki 1978 metų į Lietuvos ežerus ir Kuršių marias buvo išleista per 28 milijonus unguriukų. Sėkmingai vykdytas Kuršių marių įžuvinimas unguriais davė rezultatų. 1960-1969 metais Lietuvos žvejų ungurių sugavimo vidurkis siekė 1725 centnerius, kai Kaliningrado srityje – 1524 centnerius. Vėlesniais metais ungurių Kuršių mariose sumažėjo, o vėliau įžuvinimas visai nutrauktas. Rezultatų nereikėjo ilgai laukti.

Apie didelius šamus ir mažą biznį
| | |

Apie didelius šamus ir mažą biznį

Geras žmogus ir teisingas žvejys Gintas jau ketvirti metai važiuoja į Kazachstaną gaudyti didelių šamų. Jo įspūdžiai apie šių metų žūklę. Veiksmas vyko Ili upės, įtekančios į Balchašo ežerą, deltoje. Ežeras yra Kazachstano teritorijoje. Balchašo ežeras daug kuo unikalus. Jo plotas – 25 000 kvadratinių kilometrų (daugiau nei trečdalis Lietuvos), ilgis – 650 km, plotis plačiausioje vietoje – 85 km. Trečdalis ežero vandens sūrus, du trečdaliai – gėlas. Šamai ten kadaise buvo užveisti dirbtinai ir dėl puikių gyvenimo sąlygų puikiai prisitaikė. Sazanai (laukinis karpis) irgi yra atvežtinė žuvis, kuri taip pat gerai prisitaikiusi. Ili upės delta – viena iš labiausiai mėgstamų pasaulio šamų gaudytojų vietų. Visa Europa, ištroškusi nepakartojamų “Big game” įspūdžių, šamų kibimo sezono metu sėdi ten. Beje, rezervuoti laiką žūklei reikia iki spalio mėnesio, vėliau laisvų tarpų nebelieka. Nuolatiniai lankytojai ten yra vokiečiai, austrai, vengrai. Dar pasitaiko vienas kitas lietuvis. Pasak Ginto, gamtosauga ten sutvarkyta daug geriau nei Lietuvoje. Aplinkosaugininkai vis sukasi aplink ir už bet kokius nusižengimus baudžia be jokių “švogerizmų”. Brakonierių yra ir ten, tačiau jų gyvenimas sunkus. Upėje pilna didelių sazanų. 15 kilogramų žuvis ten nieko nestebina. Gintas laisvalaikiu nuo “Big game” pats gaudė salačius, sveriančius po 3-4 kg. Tai toms vietoms labai vidutiniai salačiai.

| | |

Ešerių žūklė žiemą

Žiemą ešeriai – pagrindinis poledinės žūklės objektas. Jie gyvena beveik visur – upėse, daugelyje ežerų, tvenkiniuose, apysūriuose jūros vandenyse. Ešeriai paprastai užauga iki 1,5 – 2 kg svorio. Upėse jie laikosi pakraščiuose, kur srovė lėtesnė, prie žolių. Ežeruose bei upių užtvankose nusileidžia kartais ir į labai didelį gylį. Stambus ešerys maitinasi daugiausia smulkiomis žuvelėmis. Upėje didieji ešeriai susiranda sau patinkančias vietas ir dažniausiai laikosi po vieną ar nedideliais būreliais. Mažų žuvelių upės srovėje jie pasigauna vis tik lengviau, nei tie kurie gyvena dideliuose ežeruose ir net stambūs, daugiau nei kilogramą sveriantys ešeriai sudaro gana didelius būrius. Kaip ir ežere, upėje gyvenantys ešeriai dažniausiai medžioja smulkias žuveles rytais ar pavakariais, o, esant darganotam ar vėjuotam orui, ir vidurdienį. Tuomet jie daugiau juda, išeina į srovę, paskui žuveles atplaukia į seklumas. Žiemą ešeriai – pagrindinis poledinės žūklės objektas. Iš po ledo juos rekomenduojama gaudyti avižėlėmis, ypač geltonomis, plūdine meškere. O upėje galima gaudyti ir žiemine dugninuke, naudojant nestorą valą ir uždėjus ne per sunkų slankiojantį svarelį. Gaudant avižėle ar meškeryte su sargeliu patyrę meškeriotojai pataria ant neilgo pavadėlio užrišti ir paprastą laisvą kabliuką su masalu. Kartais, kai žuvys būna ne tokios godžios, didesnė dalis užkimba ne ant avižėlės, o būtent ant to kabliuko. Avižėlė taip pat naudinga, nes atkreipia dėmesį ir privilioja žuvis.

| | |

Giluminiai vobleriai ir praktinis jų panaudojimas

Vobleriais žūklauti buvo pradėta Šiaurės Amerikoje. Jie buvo naudojami žūklėje su tempiamu valu, t.y. velkiaujant. Iš pradžių vobleriai turėjo imituoti aukšles ar kitas smulkias žuvis. Jie buvo drožiami iš medžių žievės arba iš balzos. Tačiau su tokiais vobleriais nebuvo galima toli užmesti masalo, nes jų svoris buvo nedidelis, o su papildomais svareliais tokių voblerių judėjimas vandenyje nebuvo panašus į žuvų. Situacija pasikeitė tik tuomet, kai buvo sukurti plastikiniai vobleriai. Šiandien yra šimtai įvairiausių spalvų ir dydžių voblerių modelių. Jie yra populiarūs tiek tarp spiningavimo, tiek tarp velkiavimo entuziastų. Jei iš pradžių tai buvo plaukiojantis masalas, tai dabar jis gali būti ir grimztantis, ir “plevenantis” vandenyje, skirtingų formų ir turėti pačių įvairiausių priekyje esančių liežuvėlių. Daug voblerių yra sukurta žvejybai gilesniuose vandenyse (iki 8 metrų gylio). Prikabinus svarelį, paravaną arba giluminio velkiavimo įrangą, vobleris gali panirti gerokai giliau. Šios rūšies vobleriai nėra labai jautrūs oro sąlygoms ar vėjui, jie sėkmingai privilioja laimikį tiek šviesiu, tiek ir tamsiu paros metu, nepriklausomai nuo to, ar vėjas pučia, ar ne. Giluminius voblerius galima naudoti įvairiose žvejybos situacijose. Iš esmės tai yra paprasti vobleriai su ilgu ir plačiu liežuvėliu, dėl kurio jie atrodo gana juokingai.

| | |

Blizgiavimo technika ir ešerių žvejyba

Blizgiavimo technika gaudant ešerius labai paprasta: staigus mostas į viršų, meškerytė greitai grąžinama į pradinę padėtį ir pauzė, kurios metu pakilusi blizgė nusileidžia, po to vėl mostas ir t.t. Mosto amplitudė gali būti įvairi priklausomai nuo žūklės laiko. Žvejojant ant pirmo ledo blizgiauti geriau plačiai užsimojant, turi būti didelis mostas. Meškerytės galiukas pakeliamas maždaug 30 – 50 cm. Pauzė išlaikoma apie 5 sekundes. Pauzės metu galima lengvai virpinti meškerytės viršūnėlę. Gana dažnai pasiteisina blizgės sodinimo į dugną metodas. Po pauzės blizgė nusileidžia ant dugno ir ją reikia nežymiai truktelti, taip sukeliamas nedidelis dumblo debesėlis. Pirmojo ledo metu ešerys griebia užtikrintai, beveik nereikia pakirtinėti. Belieka tik traukti ešerį, neleidžiant jam pasprukti. Traukiant ešerį patariama dešinę ranką su meškeryte pakelti tiek aukštai, kiek tik įmanoma, kaire ranka paimti valą prie pat eketės ir po to abiem rankom traukti valą ir jokiu būdu neatpalaiduoti. Viduržiemyje blizgiaujant mostas trumpesnis – 10 – 30 cm, o pauzė gali trukti ir 10 sekundžių. Tai visai suprantama, nes viduryje žiemos ešeriai vangūs ir staigūs judesiai gali juos nubaidyti. Kibimas visai ne tas, koks žiemos pradžioje. Kibimas – nestiprūs stuktelėjimai į masalą ir nestiprus sargelio virptelėjimas. Bet koks įtartinas sargelio ar valo judesys ir verta kirsti. Paskutinis ledas tai kažkas panašaus į tarpinę grandį tarp pirmojo ir paskutinio ledo.

Neįtikėtinas paprastumas, arba šių dienų mini-vobleriai (2 dalis)
| | |

Neįtikėtinas paprastumas, arba šių dienų mini-vobleriai (2 dalis)

Apie Smith voblerius rekia pasakyti ypatingai: pasakymas „yra iš ko pasimokyti“ dar nepilnai išreikš įspūdį nuo šių masalų pasirinkimo, kas mus domina tiesiogiai. Net ir taip vadinamas „kokybės sertifikatas iš Imperatoriškos šeimos“ liudija apie itin aukštą techninį išpildymą. Vertinant iš vartotojo pusės – tai japonų firmos gaminys, aukščiau visų pagyrų- kas liečia tiek asortimentą, tiek ir spalvinimus, nekabant jau apie puikią kokybę ir kibumą. Mano vienas pažystamas, pirmą kartą į rankas paėmęs spiningą su vobleriu, jis net neturėjo jokių iliuzijų (tuo labiau gaudant vobleriu) pagauti, ant CAMION ir „padaryti“ visus! Atsitiktinumas? Naujokams sekasi? Ne. Nuo to karto mūsų būrelis pasipildė: mano pažystamas tapo tikru, žūklės vobleriais, fanatu. Ir laimikiai pas jį tokie, kad kartai vertėtų ir pavydėti! Aišku baltu… Camion SR. Ryškus fat‘as. Didžiulė spalvinimų gama. SR modelis. Svoris 2,5g, ilgis 32mm. Panyra (pagal tinklapio duomenis) iki 70-80 cm, realiai – iš tikrųjų taip, nors galbūt šiek tiek mažiau. Puikiai užsimeta. Pradžioje buvo komplektuojamas su standartinio kotų dydžio kabliukais – kartais jie vienas už kito kabindavosi. Po kurio laiko pastebėjau, kad sekančios partijos ėjo su trumpesniais trišakių koteliais – ir jų kabinimosi tarpusavyje problema dingo visiems laikams. Aukštas dažnis su padoria amplitude. Labai tolygus žaidimas srovėje, išnušti iš vėžių jų praktiškai neįmanoma. Neskaitant visų plėšriųjų, vobleris gerai dirbo ir ant meknių.

| | |

Ešerys

Kūnas kresnas, galva masyvi, kaulėta, žiaunadangčių kaulai aštriais kraštais. Žiotys plačios, jose yra daug smulkių dantukų. Nugara tamsiai žalia, šonai žali, žalsvai gelsvi, jaunų žuvų žalsvai melsvi, su keliomis skersinėmis tamsiomis dėmėmis. Pilvas balkšvas. Žvynai dantytu pakraščiu, giliai įaugę į odą. Akių rainelė geltona, senesnių ar gyvenančių užpelkėjusiuose ežeruose žuvų – tamsi. Nugaros pirmasis pelekas pilkas, jo gale yra tamsios dėmelės, antrasis žalsvas, krūtinės pelekai geltoni, pilvo ir uodegos – raudoni. Ešeriai paplitę Eurazijos gėluosiuose vandenyse nuo Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos (išskyrus Škotiją) iki Baltosios jūros, rytuose – iki Kolymos. Jų nėra Norvegijos šiaurėje, Italijoje, Kryme, Mažojoje Azijoje. Dažniausiai gyvena stovinčiuose arba lėtai tekančiuose vandenyse, sutinkami apysūriuose vandens baseinuose. Lietuvoje ešeriai labai dažni, gyvena net rūgščiuose aukštapelkių ežerėliuose, retesni srauniose upėse. Gyvena būriais, stambūs – pavieniui. Ešeriai užauga iki 50 cm ilgio ir iki 3 kg svorio, dažniausiai sugaunami 20-30 cm ir 50-300 g. Neršia balandžio-gegužės mėn., kai vanduo dar šaltas (+7-8°C). Dideliuose vandens baseinuose sutinkamos kelios ešerių formos: smulkus priekrantinis ir plėšrus giluminis, kuris vėlai subręsta, greitai auga, anksti pradeda maitintis žuvimis.

Neįtikėtinas paprastumas, arba šių dienų mini-vobleriai (3 dalis)
| | |

Neįtikėtinas paprastumas, arba šių dienų mini-vobleriai (3 dalis)

Megabass. Apie šią Japonų firmą vienu metu mes girdėjome viena ausimi, dėl žemos kokybės kiniečių gamybos klastočių. O juk kinų klastotės niekada neturėjo nieko bendra su tikruoju Megabass. Ir kaip nustebo piliečiai, kai pasirodė tikroji Megabass produkcija. Tiesa ir kainos nustebino, bet jau nemaloniai. Taip, žingsnis po žingsnio Megabass išsikovojo stabilią, nors ir nelabai plačią, paklausą. Kol kas aprašysiu tik vieną modelį, nors dabar sostinėje ir kituose regionuose, jų jau galima įsigyti. X-30 Marukin. Labai įdomus vobleris. Anksčiau buvo pardavinėjamas tik skęstančio tipo 1,5g svorio. Šiame sezone žada plaukiančią modifikaciją 1,2g. apie naujieną aišku nieko negaliu pasakyti, o apie skęstantį – yra ką. Visų pirma jis imituoja vabzdį, todėl spalvinimo įvairovėje yra daugiau tamsių, neryškiai blizgančių, atspalvių. Man stebint juo buvo sugauta šapalai, salačiai, ešeriai ir net aukšlės, kas gaudant mažais masalais visai nestebina, ir rodiklis yra tai, kad žuvis užkibo traukiant masalą, t.y. užkibo prisivijusi. Tai mums svarbu, nes aukšlė, užkimba iš karto tik masalui nusileidus į vandenį, arba jam beplaukiant. Su dvišakiu. Skęsta tiesiai žemyn galva. Pasikartosiu – labai įdomus vobleris. Bet ne visiems sekasi juo gaudyti. Tame tarpe ir man, aš vis dar nesutariu su juo. Pasiekimų turiu, bet aš jo niekaip negaliu suprasti, taip pat kaip ir negaliu jam rasti optimaliausio žaidimo.