Subkultūros

Metalinė žiniasklaida yra svarbi metalo kultūros dalis. Tačiau buvo tokie laikai, kai jos nebuvo. Atskirų straipsnelių ar atsiliepimų apie metalą pasirodydavo lietuviškuose žurnaluose "Moksleivis", "Nemunas" ir "Švyturys", laikraščiuose "Lietuvos pionierius" (vėliau "Aitvaras"), "Komjaunimo tiesa" (dabartinis "Lietuvos rytas"). Iki 1988 m. juose apie metalą ir metalistus buvo rašoma įvairiai. Vienuose straipsniuose ar atsiliepimuose jie būdavo plūstami ir neobjektyviai pristatomi, kituose ginami, teisinami ar, galiausiai, net apgailimi. Situacija gerokai pasikeitė nuo 1988 m. Šaulys savo TV muzikinėje laidoje "Estrados orbitoje" paleisdavo vieną kitą metalinį klipą. Kartą, 1988 m. pabaigoje, jis net visą savo laidą skyrė metalui. 1990 m. žurnale "Jaunimo gretos" atsirado Sėklos tvarkomas skyrelis "Sunkusis rūsys", kur buvo rašoma apie heavy'io ir thrasho grupes. 1991 m. pasirodo kultinis laikraštukas "Mes!", kuriame buvo rašoma apie įvairias subkultūras, tačiau buvo nemažai įdomios informacijos ir metalistams. Nuo 1990 m. pasirodo metalui skirtos radijo laidos. Jei neklystu, pirmoji "metalinė" laida pasirodo radijo stotyje "M-1". Tai vis oficialioji žiniasklaida. Tačiau nuo dešimtojo dešimtmečio pirmųjų metų prasideda undergroundinės spaudos, (fan)zinų, era. (Ieškant zinų ištakų galima nurodyti du pankų zinus - Atsuktuvo "Mūsų ašigalyje" (1986 m.) ir KNK - Koks nors kelias - (berods, pradėtas leisti 1989 m.)).

Neoficiali Lietuvos jaunimo kultūra (undergroundas) turi ilgą ir įdomią istoriją. Jo pradžia galima laikyti septintojo dešimtmečio pirmąją pusę. Tuo metu Lietuvoje pasirodo pirmoji originali jaunimo subkultūra - bitnikai. (Norintiems bent kiek susipažinti su bitnikų idėjom, rekomenduočiau paskaityti Keruaco romaną Kelyje). Neužilgo, antroji septintojo dešimtmečio pusė, jau galima kalbėti ir apie pirmuosius hipius. Hipiai be jokios konkurencijos praegzistuoja iki 1981 m. Tuo metu Lietuvoje pasirodo pankai. Apie 1985 m. pankus pradeda keisti metalistai; 1986 m. jie jau akivaizdžiai vyrauja. 1985 m. lemiami ir futbolo fanų subkultūros istorijoje: Tais metais suorganizuojama pirmoji išvyka svetur palaikyti Vilniaus "Žalgirį". Simboline baikerių subkultūros pradžia galima laikyti 1989 m. įvykusį pirmąjį baikerių suvažiavimą (šiaip jau jos apraiškų galima aptikti dar prieš 1980 m., o gal ir prieš 1970 m. ...). Dešimtojo dešimtmečio pradžia ypač vaisinga undergroundiniu požiūriu: klesti metalistų subkultūra (kuriasi grupės, organizuojami koncertai bei leidžiama undergroundinė spauda - fanzine'ai), stiprėja baikeriai, atsigauna nuo 1985 m. nuolat mažėjusi pankų subkultūra, pasirodo skinheadai bei formuojasi taip vadinamų reiverių subkultūra (undergroundui priskirčiau tik pastarosios subkultūros techno undergroundą). Pati jauniausia subkultūra - gothai. Tarybų valdžia į undergroundą visada žiūrėjo priešiškai.

Komercinis menas - šiandien tai niekam ne naujiena. Televizija užtvindyta komercinių filmų, radijas transliuoja komercinę muziką, iš garsų ir vaizdų „užkalami" milžiniški pinigai, o meno kūrinys (filmas, daina, albumas) suvokiamas kaip rinkos sąlygoms, pasiūlos ir paklausos dėsniams pavaldus produktas, kitaip sakant - prekė. Siekiant didesnio pelno, kuriamas produktas, atitinkantis daugumos skonį, o tai reiškia ne ką kita, o vidutinybę. Tuo pačiu tas „vidutiniokiškas" skonis ir formuojamas, reklamuojant ir siūlant „vidutiniškus" produktus. Susidaro užburtas ratas. Apie šį užburtą ratą, kultūros industriją ir visus juos niuansus dar XX a. pirmojoje pusėje, vos pradėjus plisti radijui, televizijai ir komerciniam kinui, rašė autorių grupė, žinoma Frankfurto mokyklos pavadinimu. Garsiausi šio laikotarpio jų atstovai yra Max Horkheimer ir ypač - Theodor W. Adorno. Už visos šios pramogų industrijos, anot Frankfurto mokyklos, slepiasi ir keroja žmogų pavergianti, skaudžias socialines pasekmes nešanti ideologija. Ji veikia ne per žodžius, ne per argumentaciją, tegul ir demagogišką, bet per sistemai palankias asociacijas iššaukiančius vaizdo ir garso signalus, kurie priimami noriai, kadangi sukelia malonumo įspūdį. Malonumas skirtas atsipalaiduoti nuo sekinančio darbo gamykloje ar biure, kad po to, pasisėmus naujų jėgų, vėl būtų galima grįžti į tą pačią pavergiančią rutiną.

Metalo muzika užgimė tarp jaunimo tuo laikotarpiu, kai ką tik buvo prasidėjusi sparčiai vystytis Vakarų civilizacija, kuri nugalėjo fašizmą, nacionalizmą ir valdžią, paremtą pasenusia evoliucijos teorija; ji turėjo gerai apgalvotą ir išvystytą liberalios demokratijos sistemą, kuri atnešė kur kas daugiau naudos individui negu bet kuri kita sistema istorijoje. Per šį laikotarpį visuomenė aptarnavo piliečius bandydama suteikti patį patogiausią gyvenimo būdą ir jokie klausimai ar tikslai už šitos pasaulėžiūros ribų nebuvo sprendžiami. Tai buvo laikoma "progresyviu" žmogaus raidos tęsiniu po primityvios raidos "red in tooth and claw" (tiesiog fizinės jėgos) stadijos į tą, kurioje visuomeninė teisybės ir moralės samprata apibūdino būtent individo gyvenimą. Individas triumfavo natūraliame pasaulyje, bet netikrumas, nežinomybė dėl mirtingos egzistencijos pritempė individą prie ankstyvųjų fizinių kovų... Politiniu ir socialiniu požiūriu žmonija žiūrėjo į save kaip į pirmaujančią ir geresnę už kitas civilizacijas visumą, įtraukiant ir lygias egalitarines, bet totalitarines komunistų imperijas - Sovietų Sąjungą, Kiniją, tačiau kai tik 1950-aisiais išaušo termobranduolinis amžius, "laisvieji Vakarai" buvo apibrėžti taip lyg būtų priešai. Pirmoji karta po Antrojo Pasaulinio karo pradėjo kurti pro-metalą kaip tik tuo metu, kai siekiant išvengti buvusios kartos blogybių ir nesėkmių, buvo nuvertinėjama visa senoji žinių ir socialinė sistema.

Taigi tavo, kaip metalisto, nuostatos sutampa su aktyviojo pilietiškumo, kurio mums vis dar trūksta, pozicija? Iš esmės taip. Tokios idėjos yra būdingos metalo kontrkultūrai, kuri pradėjo vystytis gana seniai. Viskas prasidėjo nuo sunkiosios roko atmainos - "hard rock". O metalo pradininkais vadinama grupė "Black Sabbath" su įžymiuoju Oziu Ozbornu, kuris dabar yra labai populiarus, priešakyje. Vėliau išsivystė "heavy" metalas, kurio ideologija tuomet įkūnijo žmogaus ir jo idėjų laisvės troškimą - aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tai buvo svarbu. Devintojo dešimtmečio pradžioje iškilo "thrash" metalas. Jo prioritetinė sritis yra socialinė kritika. Šios stiliaus atstovės yra visiems žinomos grupės "Metallica", "Exodus", "Slayer". Vėliau viso metalo vystymasis pagreitėjo, atsirado "black" metalas, kuris yra nukreiptas prieš religiją, prieš žmogaus priklausomybę nuo jos, prieš religinio fanatizmo istorines pasekmes, pvz., Kryžiaus karus, pagonių kultūros išnaikinimą. Dar vienas postilis - "doom" metalas. Jį galėčiau nusakyti šitaip: iki tol visi stengėsi groti kuo greičiau, o "doom" stengiasi groti kuo lėčiau. Taip pat atsirado "death" metalas, kuris įvardijamas kaip ekstremaliausias metalo stilius. Šios krypties pradininkai yra grupė "Death". Čia mėginama aprėpti visas temas, kuriomis mums yra sunku kalbėti - nuo masinių žudynių iki žmonių galimybių ribų. Lygiagrečiai išsivystė ir "progressive" metalas, kuris įvardijamas kaip muzika muzikantams.

Kas tie metalistai? Treninguoto skustagalvio akimis tai su protu susipykę skystablauzdžiai, kostiumuoto klerko požiūriu tai nevalyvi agresyvūs girtuokliai. Kitų socialinių sluoksnių atstovų požiūris dažniausiai irgi nebūna palankus metalistams, kurie, kaip jokia kita jaunimo subkultūra, apipinami įvairiausiais neigiamais stereotipais. Jaunimo judėjimai savo dabartiniu pavidalu ėmė rastis prieš penkiasdešimt metų. Bene svarbiausia priežastis buvo kiekvieno jauno žmogaus polinkis maištauti ir bandyti keisti pasaulį savo nuožiūra. Aišku, to polinkio vieni turi daug, kiti visai mažai, tačiau jis neišvengiamai mažėja laikui bėgant. Seniau jaunieji maištautojai būdavo greitai neutralizuojami psichologiniu spaudimu ir sunkiu fiziniu darbu, kuriuo tekdavo užsiimti 95 procentams žmonijos. Po Antrojo pasaulinio karo visose Vakarų valstybėse įsigalint demokratijai ir kylant materialinei gerovei paaiškėjo, kad tokios sąlygos itin palankios revoliucingoms jaunimo idėjoms. Mat ankstesniais laikais žmogus, bandantis keisti visuomenėje priimtas normas, turėjo būti labai stiprus, valingas ir pasirengęs dideliems nemalonumams (prieš akis iškyla Sokratas, Jėzus, Giordano Bruno ir pan.), o sočioje visuomenėje maištas prieš visuomenės tradicijas tapo gana linksma pramoga, už kurią pirštu grūmoja suaugusieji, užtat gerbia bendraamžiai. Šiuo metu "jaunatviškas maištas" jau tapo kone privalomu dalyku, be kurio bendravimas su vienmečiais bus nelengvas.