Kubanėje nebaudžiami siautėja rusų šovinistai
(Šis straipsnis skiriamas lietuviams, kurie vis dar įsitikinę, jog „prie ruso buvo geriau gyvent”)
Kubanės kraštas – Rusijos pietuose. Vilnių ir Kubanę skiria keli tūkstančiai kilometrų. Tačiau šiame straipsnyje būtent pasakosime apie Kubanės sritį. Taigi kas dedasi šiame mieste? Ogi nieko naujo. Tiesiog čia kaip niekur kitur Rusijoje įsitvirtino rusų šovinistai – fašistuojantis jaunimas. Kubanėje ne rusų tautybės žmonėms gyventi tampa itin pavojinga. Fašistuojantys jaunuoliai, kurių niekaip nesutramdo vietinė milicija (o gal nenori pažaboti?) čia organizuoja viduramžiškus etninius valymus – kurdai, turkai, čečėnai, totoriai, armėnai, čigonai vejami iš krašto, jų turtas niokojamas arba pasisavinamas. Jeigu kitataučiai atsisako skustagalvių įsakymui nešdintis lauk, tokius rusai dažniausiai nužudo arba bent jau smarkiai sumuša. Milicija, žinoma, bejėgė išsiaiškinti, kas, kodėl ir kada sumušė vargšą čečėną ar totorių.
Net ir mirusiems nėra ramybės. Štai Krasnodaro mieste skustagalviai neseniai išniekino kitataučių kapines. Iš viso buvo sugriauta 19 armėnų kapų, po vieną azerbaidžaniečio ir edigėjo kapą.
Tiesa, Krasnodaro miesto prokuroras Andrėjus Snežko pasidžiaugė, kad milicijai pavyko sulaikyti 14 pogromo dalyvių. 11 iš jų sulaikyti, kiti trys raštiškai pasižadėjo neišvykti. Apklausos metu milicija išsiaiškino, jog Krasnodare veikia maždaug 300 skustagalvių, niekinančių kitataučius. Dauguma iš jų – jaunimas nuo 14 iki 21 metų. Vadovauja jiems kažkoks vyras, pravarde Seržantas.
Mėgstamiausia skustagalvių susibūrimo vieta – Krasnodaro pakraštyje esantis apleistas kinoteatras „Viktor”. Milicija žino, kad iš tų 300 dar save skinais vadinančių skustagalvių maždaug 100 itin aktyvūs.
Preteksto mušti kitataučius skinams ieškoti nereikia. Štai šių metų balandžio 16 dieną Krasnodare buvo surengtos futbolo varžybos. Vietinė komanda „Kubanė” pralaimėjo komandai „Chimki”. Ir nors „Kubanės” puolėjas armėnas Akopianas žaidė labai gerai, skustagalviai nusprendė atkeršyti „juodašikniams” už pralaimėjimą. Būtent po tų varžybų Seržantas ir įsakė savo gaujai išniekinti kitataučių kapus.
Krasnodaro skustagalviai palaiko ryšius su Maskvos skustagalviais. Rusijos skustagalviams vadovauja Nacionalinė liaudies partija, vadovaujama kažkokio Aleksandro Kuzmičiaus Ivanovo – Sucharevskio. Taigi skustagalviai – tai ne tik nežinantys kur išlieti energijos jaunuoliai. Rusijos skustagalviai turi rimtus ideologus. Jų yra ne tik Krasnodare ar Maskvoje. Jie turi rimtus punktus ir Sankt Peterburge, ir Permėje, ir Vladivostoke, ir Kuibyševe, ir Saratove. Liūdna, bet jie aktyviai veikia ir Latvijoje (Estijoje ir Lietuvoje – beveik nepastebimi, nors jų esama ir šiose valstybėse).
Nacionalinė liaudies partija labai primena karinę organizaciją. Eiliniai skinai jungiasi į grupes po penkis žmones. Šeštasis – jų vadas. Vadai paklūsta arba partijos vadui Ivanovui-Sucharevskiui, arba jo pavaduotojui Semionui Tokmakovui, pravarde Bus.
Partijos vadas Ivanovas Sucharevskis ne kartą bandė gauti leidimą nešioti šaunamąjį ginklą. Jis taip pat ne sykį reikalavo, jog valdžia ginklus leistų oficialiai nešioti ir jo organizacijos nariams. Laimė, Rusijos milicija tokio leidimo neišdavė ir artimiausiu metu, atrodo, neišduos.
Tačiau NLP elitas kartą per savaitę susirenka viename iš Maskvos pakraštyje esančių karinių poligonų ir ten treniruojasi – šaudo iš automatų, pistoletų, granatsvaidžių, mokosi valdyti peilį, grandinę, beisbolo lazdą, muštis plikomis rankomis ir t.t. Tarp elito esama ir tų, kurie dar neseniai kariavo Čečėnijoje.
Rusijos specialiųjų tarnybų duomenimis, šiuo metu Maskvoje veikia iki 20 skustagalvių grupuočių, iš kurių pačios gausiausios – tai „Kraujas ir garbė” ir „88”. O tai reiškia, kad skustagalviai Maskvoje vieno skambučio pagalba gali sušaukti riaušėms arba kokiems nors kitokiems neramumams iki pusantro tūkstančio stiprių, mušis ir valdyti ginklą galinčių jaunuolių.
Rusijos armėnų kultūros centras yra paskelbęs oficialų skundą. Rusijoje gyvenantys armėnų tautybės žmonės tvirtina, kad kaukaziečių sumušimas Maskvoje prie metro stotelės „Carycino”, vandalizmo aktai Krasnodaro kapinėse, armėnų kultūros centro Irkutske sudeginimas, masinis armėnų sumušimas Krasnoarmeiske – tai ne atsitiktiniai, ne spontaniški, o kažkokių jėgų sumaniai organizuojami ir planuojami aktai. Armėnai tvirtina, kad Rusijos milicija bejėgė pažaboti fašistuojančius jaunuolius.
Ar tikrai bejėgė?
Redakcijos „Slaptai” komentaras.
JAV ir kai kurių Vakarų Europos valstybių specialiosios tarnybos atsargiai tvirtina, kad dėl kasmet gausėjančių Rusijoje pogromų prieš kitataučius kalta ne milicija, o oficiali Rusijos politika. Juk pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atvirai teigia, jog Maskva privalo aktyviau ginti rusakalbius buvusiose SSRS teritorijose. Privalo ginti rusakalbius Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Ukrainoje, Moldovoje, Čečėnijoje, Kazachstane ir t.t., mat ten jie yra skriaudžiami, niekinami, ignoruojami… Tokie prezidento V.Putino žodžiai iš oficialių tribūnų – tarsi paslėpta komanda skustagalviams Rusijoje – jūsų brolius svetur skriaudžia, o jūs kitataučiams kažkodėl leidžiate ramiai gyventi Rusijoje.
Lietuvos žiniasklaida per mažai domisi, o kaip gi pati Rusija sprendžia iškylančias problemas, susijusias su nacionalinėmis mažumomis. Lietuvos žiniasklaida kažkodėl nerašo, jog Rusijos skustagalviai reikalauja Rusijos teritorijoje uždrausti visas kalbas, išskyrus rusų, jog siekia Rusijoje uždaryti visus ne rusiškus darželius ir mokyklas, bibliotekas ir kultūros centrus. Liūdna, bet šia korta derantis su Rusija, sakykim, dėl lietuvių teisių Kaliningrado srityje ar Maskvoje, nepasinaudoja ir mūsų valdžia. Oficialusis Vilnius akivaizdžiai stengiasi neerzinti Rusijos nepatogiais klausimais. Bet ar tokia politika visuomet pasiteisina?
Latvijos pavyzdys rodo, kad antilatviškai nusiteikęs rusakalbis jaunimas kelia galvas. Atsimenate tą merginą rusę, kuri Rygoje viešėjusiam Didžiosios Britanijos princui Čarlzui gvazdiku sušėrė per veidą? Latvijos valdžia nusprendė nesodinti merginos į kalėjimą – dovanojo chuliganišką poelgį. Gal ir teisingai pasielgė. Juk Rusija būtų pakėlusi triukšmą – Latvijoje persekiojami žmonės dėl politinių motyvų (rusė mergina teigė, kad ji nekenčia NATO). Dabar gi visai neseniai rusakalbis, taip pat viešai demonstruojantis savo neapykantą amerikiečiams ir NATO, sviedė tortą į veidą garsiam Latvijos kompozitoriui Raimundui Paului. Sviedė tik už tai, kad šis latvis nori, jog Latvija įstotų į NATO. Susidaro paradoksali situacija – antinatiškai nusiteikę Latvijos piliečiai ir gyventojai savo pažiūras gali reikšti net netradicinėmis priemonėmis, primenančiomis chuliganizmą, o pronatiškai nusiteikę latviai tuo pačiu atsakyti negali. Pabandyk dilgelėmis pavaišinti tą rusakalbę merginą, Rygoje užsipuolusią princą Čarlzą iš Londono, ar apkulti kokį nors skustagalvį, pagrasinusį susprogdinti bažnyčią Rygos senamiestyje. Maskva dar garsiau imtų rėkti Jungtinėms Tautoms – Latvijoje pažeidžiamos žmogaus teisės. Taigi latviai jokių rimtesnių priekaištų dėl rusakalbių siautėjimų savo žemėje ir nereiškia.
Viliasi, jog ši problema išsispręs pati, be valdžios įsikišimo. Galbūt…
Tačiau statistika byloja, kad skustagalvių Rusijoje daugėja ne dienomis, bet valandomis – jie dauginasi tarsi skėriai, tarsi graužikai. O tai reiškia, kad jie ilgainiui plėsis – darys įtaką ir kaimyninių valstybių rusakalbiams. Maskva, žinoma, slapčia juos skatins ne tik patarimais, bet ir pinigais, o viešai sakys, jog apie skustagalvius nieko nežinanti arba tiesiog negalinti, neturinti jėgų „juos rimtai spustelėti”. Arba pabandys išgauti politinės naudos – mes savo skustagalvius sutramdome, atšaukiame iš Rygos, Talino ir Vilniaus, bet jūs, brangūs pabaltijiečiai, mums turite padaryti šiokių tokių nuolaidų derantis dėl dujų ar naftos privatizavimo, dėl karinio tranzito ar ba dėl padėties Kaliningrado srityje.
O kokius kozyrius turime mes, Baltijos kraštai, jeigu tokia padėtis išties susiklostys? Ar mes pasiruošę atlaikyti skustagalvių įtaką? Ar mes, Baltijos kraštai, svarstome, kokius įstatymus būtina priimti šiandien, kad rytoj tie fašistuojantys jaunieji rusai mums būtų nepavojingi?
2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.