Metalinė žiniasklaida yra svarbi metalo kultūros dalis. Tačiau buvo tokie laikai, kai jos nebuvo. Atskirų straipsnelių ar atsiliepimų apie metalą pasirodydavo lietuviškuose žurnaluose “Moksleivis”, “Nemunas” ir “Švyturys”, laikraščiuose “Lietuvos pionierius” (vėliau “Aitvaras”), “Komjaunimo tiesa” (dabartinis “Lietuvos rytas”). Iki 1988 m. juose apie metalą ir metalistus buvo rašoma įvairiai. Vienuose straipsniuose ar atsiliepimuose jie būdavo plūstami ir neobjektyviai pristatomi, kituose ginami, teisinami ar, galiausiai, net apgailimi. Situacija gerokai pasikeitė nuo 1988 m. Šaulys savo TV muzikinėje laidoje “Estrados orbitoje” paleisdavo vieną kitą metalinį klipą. Kartą, 1988 m. pabaigoje, jis net visą savo laidą skyrė metalui. 1990 m. žurnale “Jaunimo gretos” atsirado Sėklos tvarkomas skyrelis “Sunkusis rūsys”, kur buvo rašoma apie heavy'io ir thrasho grupes. 1991 m. pasirodo kultinis laikraštukas “Mes!”, kuriame buvo rašoma apie įvairias subkultūras, tačiau buvo nemažai įdomios informacijos ir metalistams. Nuo 1990 m. pasirodo metalui skirtos radijo laidos. Jei neklystu, pirmoji “metalinė” laida pasirodo radijo stotyje “M-1”.

Tai vis oficialioji žiniasklaida. Tačiau nuo dešimtojo dešimtmečio pirmųjų metų prasideda undergroundinės spaudos, (fan)zinų, era. (Ieškant zinų ištakų galima nurodyti du pankų zinus – Atsuktuvo “Mūsų ašigalyje” (1986 m.) ir KNK – Koks nors kelias – (berods, pradėtas leisti 1989 m.)). Kiek man žinoma, Metal'em'All” (Veisiejai) – vienas iš pirmųjų, jei ne pirmasis, metalinis zinas. Jis pasirodo 1990 m. Poligrafija buvo baisi, bet idėja teisinga. Jau apie 1992 m. zinų leidimas tampa tikra mada. Vos ne kiekvienas save gerbiantis metalistas, jei ne grojo ar ruošėsi groti, tai leido ar ketino leisti ziną. Su kiekvienais metais zinų daugėjo. Kai kurie zinai savo poligrafijos ir informacijos kokybe niekuo nenusileido oficialiajai spaudai. Viskas aprimo, jei neklystu, apie 1998 m.

Undergroundinės spaudos egzistavimas neliko nepastebėtas ir mokslininkų. Bene daugiausiai dėmesio zinams skyrė kultūros antropologas Gintautas Mažeikis. Tad jūsų dėmesiui noriu pateikti ištraukas iš G. Mažeikio knygos “PARAŠTĖS: minčių voratinkliai” (1999) skyriaus “”Fanzinai”: Bundanti savimonė ir liaudies kultūra”.

G. Mažeikis
“Fanzinai”: Bundanti savimonė ir liaudies kultūra

Tikrovė steigiama ir saugoma ją prasmingai įvardijant: suteikiant vardus tiems paprastiems ir sudėtingiems, kompleksiniams reiškiniams, kurie yra nebylūs, kol jų nesuvoktas ypatumas pašaukiamas tiksliausiai tuos reiškinius nusakančiais vardais. Kad ir kaip būtų keista, tačiau kalbos inspekcijos viešpatavimo laikais sužydėjo ir ėmė klestėti forma pogrindinė, tačiau turiniu nesiruošianti slėptis “Fanzinų”, arba tiesiog “zinų” kultūra. Praktiškai kiekvienas miestas ir miestelis turi savo “zinus” ir jų leidėjus, skaitytojus, tradiciją, šios tradicijos skrupulingus saugotojus ir kritikus. “Zinuose” rasime kitų “zinų” recenzijų, reklamos, adresų, atsiliepimų. Žodžiu, vyksta laisvas dialogas, kur nepaisoma rašybos, skyrybos, leksikos, sintaksės taisyklių, nekruopščiai vartojami užsienietiški žodžiai, smagiai keikiamasi, plūstamasi, dalijamasi “nusirubalinimo”, sekso, kelionių patarimais, kuriama sava etika, poezija, religija. Čia savo turinį ir madas atskleidžia slėpiningi grafiti, alaus barų ir vyno rūsių, pagaliau “tusovkių” mados, kurias vėliau sėkmingai absorbuoja įvairūs menotyrininkai (pvz. “Venta Girdzau”), rašytojai. Bandydami suvokti, kas čia dedasi, jie leidžia slengo kalba parašytą, neideologinę, pogrindinę, arba, kaip jie patys vadina, “undergroundinę” literatūrą, tarp kurios žymiausi yra “fanzinai”: įvairių, dažniausiai metalistų, grupių fanų laikraščiai.

“Fanzinai” atsirado aštuntojo dešimtmečio viduryje kartu su pankų sąjūdžio paplitimu pirmiau New Yorke (muzikinė kryptis), o paskui ir Londone (atsirado filosofinės, politinės refleksijos). Pasak Craig O'Haros paskelbtos “Pankų filosofijos”, didžiausi to meto “fanzinai” buvo “Sniffin' Glue” iš Anglijos ir “Punk” iš New Yorko”. Ilgainiui atsirado daugybė “fanzinų” rūšių. Mike Gunderloy skiria tokias pagrindines rūšis: meno (comics, mail art, collage stuff), konservatyvūs, konstituciniai, ekologijos, aplinkos, filmų (daugiausia horror, sleaze, gore), poezijos, religijos (pagonybė, Subgenius, Discordian, ceremonijų magija), kairiųjų anarchistų, muzikos, mokslinės fantastikos, fentezi, pogrindinės literatūros, UFO, Fortean, physic, odd science, crancs, taikos antikariniai, socialiai sąmoningi, pederastų, lesbiečių, biseksualų”.

Lietuvoje pirmieji fanzinai pasirodė dar aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, tačiau realus jų plitimas prasideda tik apie 1988-89 m. (pvz., “Šiaurės Ašigalyje”). Lietuvoje labiausiai paplitę ne pankų, o tiesiog metalistų arba alternatyvios muzikos “zinai”. Jų puslapiuose galima rasti ir kairiųjų anarchistų, pacifistų, ekologinių, gyvulių mylėtojų, rečiau feministinių, antiseksistinių (šioms kryptims lietuviški “zinai” dar mažai pribrendo) pažiūrų. Tiesa, egzistuoja ir krepšinio bei futbolo (pvz., “Pietų IV” – “Žalgirio” futbolo komandos fanų leidinys) fanų nereguliarūs “zinai”, pogrindinė literatūra, atskiri menininkų “undergroundiniai numeriai. “Zinai rutulioja pogrindinę kontrkultūrą, juose dažniausiai nenumeruojami puslapiai, nesaugomos autorinės teisės, mielai jos pažeidžiamos, nesiekiama pelno, nepaisoma kalbos, etiketo taisyklių bei moralinių normų, 1996-97 metais prasideda “fanzinų” ir elektroninių žurnalų susiliejimas Interneto ir Fidoneto puslapiuose. Galima spėti, kad, tobulėjant programinei įrangai, šis susiliejimas dar pagilės. Dešimtajame dešimtmetyje skirtingu laiku Lietuvoje yra pasirodę per trisdešimt pavadinimų “zinų”, o bendri metiniai tiražai viršydavo 3000 egzempliorių. Intensyvus pogrindinės literatūros plitimas rodo, kad šiuolaikinės civilizacijos plėtra pasaulyje ir Lietuvoje reikalauja vis daugiau visuomeninius draudimus kompensuojančios literatūros. Nors “zinai” yra dar silpnas politinis ir oficialusis politinis faktorius, tačiau augant ir “storėjant” pogrindinei literatūrai, jų siūloma multikultūrinė, antirasistinė, anarchistinė, agresyvi ir kūrybinga subkultūra tampa vis įtakingesnė ir vis labiau patraukianti mokslinių institucijų dėmesį. Žinoma, įvardytos “zinų” politinės ir meninės orientacijos nepažymi visos įvairovės. Pavyzdžiui, čia galima rasti ir skinheadų “zinų”, kur plėtojamos rasistinės ir fašistinės pažiūros, tačiau Lietuvoje dominuoja būtent punk filosofijos apibrėžto tipo leidiniai, kur multikultūralizmas dar silpnas, o pagoniškos antikrikščioniškos pažiūros specifikuoja leidinius.

“Zinai” leidžia sau tai, kas draudžiama bulvariniams laikraščiams ir net tokioms radijo ir televizijos laidoms kaip “Radijo Šou”. Tarp tokių laisvamanybių išsiskiria turtingas ir sodrus žargonas bei keiksmažodžių poetika. Manau, niekur kitur lietuviškoje spaudoje nerasime tiek karnavalinės laisvės, žmogiškosios apačios – tuštinimosi ir lytinių organų – pajuokos ir garbinimo, kaip šiuose leidiniuose. Dėl cenzūrinių priežasčių šios labai svarbios temos šiame straipsnyje neaptarsiu, palikdamas ją “undergroundiniams” almanachams, kur galima rasti ne vieną menotyros, literatūros kritikos ir filosofijos straipsnį.

Savaiminiai jaunimo leidiniai puoselėja didelę, tik savos socialinės grupės normuojamą kalbos ir mąstymo laisvę. Dėl informacijos reguliarumo jie nepajėgūs konkuruoti net su prasčiausiais bulvariniais leidiniais, tačiau jaunimo emocijas išreiškia geriau už stambiausius respublikinius dienraščius. Paprastai “zinai” ir nelegalūs almanachai (pvz., leidinys: “Tai almanachas, o visa kita ne mūsų problemos”) atspindi tik kokio nors vieno jaunimo sąjūdžio savimonę. Taip jie praranda daug galimų skaitytojų, tačiau savo formuluočių ir išsakytų nuomonių tikslumu pretenduoja virsti manifestais, naujosiomis biblijomis, kokio nors sambūrio išraiška. Šiuose laikraščiuose dėstoma nepriklausomybės patirties refleksija turi išliekamąją vertę naujai kūrėjų kartai. Kažkada anarchistiniai hipių ir jų palikuonių hiparikų regėjimai, “fluxus” pradininkų akcijos arba pankų ir skinheadų sukilimai suteikė impulsą naujų vertybių įsigalėjimui. Po pankų buvo metalistai, rokeriai ir urlaganai. Iš šių dabar šaiposi reiveriai, hip hoperiai, įvairių “grupsų” fanai ir baikeriai: “… kai aš buvau visai mažas, aš buvau labai groznas metalistas. Klioviausios mano grupės buvo Iron Maiden ir Anthrax … o grupė AC/DC buvo šėtono pasiuntiniai ir visi pankai klausydavosi aisidesus ir nešiodavo banankes”. Aptarsiu keliolika įdomių, mano galva, “zinų” aspektų.
[…]

GRUPIŲ PRISTATYMAI. Tai svarbiausia, o kai kada vienintelė “zinų” tema. Čia realizuojama visa jų specifika (rašyba, kalba, vertybės, piešiniai, kritika). Pora ištraukų. Pūvanti realybė pristato grupę “Regredior”: “Šią bandą pristatinėti nematau reikalo. Ji visiems puikiai žinoma. Na, susirado naują bembačių Smarvę, turi geriausią menedžerį Lietuvoje Ryžabarzdį Sėklą, pirmi iš Lietuvos bandų įrašė savo EP užsienyje, turi debesį išleistų ir perleistų demo, koncertavo užsienyje su visokiom ten undergroundinėm kapelom…”. O štai KNK (“Koks nors kelias”) recenzuoja grupių “Ruination” ir “Lunatic Paradise” kūrinius: “Pasakysiu atvirai, atrodo deafas padvėsė ir prasidėjo geras hard'n'heavy revivalas. RUINATION kiek pirmauja paradaisiškais vokalais ir luptom instrumentuotėm, LUNATIC atitaria nuoseklesnėm nuotaikom, ypač smuikuose bei teksto fragmentu, kur aiškinamasi, kur dingo draugai kurie valgė ir gėrė kartu. Tokie tai metalovi žiebčiai”. […]

POEZIJA ir PARODIJOS. “Zinai” surenka, absorbuoja grafiti, mokyklinių ekspromtų, “tusovkių” žargonus, sėkmingiausią barų patirtį ir savo ruožtu duoda impulsą tokioms laidoms kaip “Radijo šou”, dailėtyrininkams, oficialiems poetams. Štai keletas parodijų K. Donelaičio “Metams”. Dešimtos klasės mokiniai rašo: “Jau tetukė vėl skambučiu tarškendama budino svietą/ Ir 10ą iš miego prikeldama juokės/ Tuo visi aptinę į mokyklą skubėti pagavo/ Ir sapnai visokie kaipmat į nieką pavirto/ Vislab kas pamokoj miegodamas vienetą gavo/ Ar po stalu nukritusios špurgės ieškojo/ O tūls mokytojo žvilgsnis jam kepino kiaušę/ Vislab tuo pulkais išlindo skambalo sveikint”. O štai “zino” autorių sukurta “Girto drugelio prakalba”: “Ir prieš svieto pabaigą toks sumišimas./ Kad baisybės pekliškos visur išsislapstys/ Ir tarp pankų taip, kaip tarp glūpų metalistų,/ Tik klastas ir šelmystes išvysime kyšant./ Matom juk kasdien, kaip jau visur karaliaudams/ Velnias vis labiau piktųjų suvelia kudlą”. Čia ir kalba, ir žargonas daug laisvesni, įvairesni ir tuo vertingesni. Paprastai “zinuose” eilėraščiai būna prastesni nei parodijos, išskyrus tuos, kuriuose rašoma visuomenės netoleruojamomis temomis arba stiliais. Iš KNK: “Tu kekšė tikra etc./ Oi, oi, oi, oi … etc.” (“Himnas laimei”). O štai iš “zino” Sadizmas: “nepaprastai skani supuvusi ląsteliena/ jos nepalyginsi net su gardžiausia šaltiena/ ir Petras persdamas galingą raugą meta/ nes pūliai duoda truputį keistoką aromatą”. Dar ryškesnės yra dažnutės. Čia paprastai peržengiamos visos cenzūrinės ribos, sugriaunami visi moraliniai ir seksualiniai kanonai, čia klesti laisviausi karnavaliniai įvaizdžiai, pajuokdami visa, kas yra išaukštinta ir oficialiai pagerbta, o kartu, anot M. Bachtino, ir gaivindami, prikeldami naujam gyvenimui. Mėgiama dažnučių tema – pasišaipymas iš vyriškų ir moteriškų lytinių organų. Štai viena “Ingos” sukurtųjų nekalčiausių: “Yra kaime moteris/ Nei ten tankas, nei žvėris/ Neapimsi, neišgriausi/ Dar iš papo snukin gausi” (Tvaris). “Zinų” žargonas ir vardų rašyba turtingi, o kuriamos metaforos silpnesnės, palyginimai banalesni. Gana tiesmukiškas gatvių, klubų ir barų mąstymas sunkiai įsisavina poetines ir retorines vingrybes vadinamojoje “rimtojoje poezijoje”. Ir tai paaiškinama. Žmogaus egzistencijos, būties, lyrinės meilės ir panašias temas puikiai realizuoja oficialioji, nepogrindinė literatūra. Tačiau ir undergroundo puslapiuose pasitaiko išimčių. Kartais “zinuose”, bohemiškai įkvėpti, spausdinasi (arba juos nelegaliai spausdina) ir pripažinti poetai. Pavyzdžiui, “zine” “Gyvatės ir vėjas” buvo spausdinti dabar jau pripažintų poetų Sigito Parulskio, Vytauto Rubavičiaus kūriniai. Kitos pretenduojančios į rimtį eilės yra susietos su metalo grupių dainuojamais tekstais. Jų autoriai tuos tekstus mieliau skelbia savo fanų “zinuose” nei oficialiojoje literatūroje. “Mes esame radioaktyvūs žmonės/ velkantys nusišėrusius sparnus/ per gyvenimo mėsmalę” (Donatas iš “zino” “Juodas kraujas”). Arba štai Vytenio iš “zino” Deathbite eilės: “Paklausykit serenadų prakeiktųjų kūdikių/ Šio pasaulio nekaltiesiems/ Negaliu rast jėgų padėti/ Nes netgi amžinai krentantys angelai/ suleidžia mano sielon geluonis…”. Iš KNK N.8: “Kartais bežiūrint pro rūškaną stiklą/ Mintys ištinsta:/ Smėlio dėžėj suneštos smiltys/ Ir ošiantys medžiai/ Atrodys užsimerkus/ Tartum jūra – dirbtinė bala/ Iliuzinė laimė” […].

RELIGIJA. Dažniausiai pabrėžiamas nenuoseklus, individualistinis satanizmas arba pagonybė. Daugelis “zinų” atstovauja metalistų pažiūroms, o sunkiojo roko (Hard metal) arba mirties roko (Death metal) grupių pavadinimai dažniausia siejami su siaubu, mirtimi, demonais. Štai keletas grupių pavadinimų: “Hearse” (Katafalkas), Horror vision” (Siaubo vizija), Symphony of Death (Mirties simfonija), “Dead lock” (Mirusi garbana), “Nahash” (Tamsioji jėga). Pavyzdžiui, Death metal propaguojantis zinas Serpent Angel įvairias grupes klausinėja apie satanizmą. Dažniausiai atsakoma taip: “Aš gyvenu šėtonui ir juo bei satanizmu nesidomiu, nes tai yra mano gyvenimas”. Tai tipiškas pasisakymas, nes čia vyrauja: ‘nesidomiu, bet esu', ‘nežinau, bet sakau'. Kiek “intelektualesni” yra pagonių pasisakymai. Marijampolės metalistų “zine” Griuvėsiai aptariamos “Nahash” grupės nariai tariasi esą pagonys, nes garbina piktąją gamtą: audros šėlsmus, vėjo siautulį, kruviną saulėlydį. Grupės “Weidas” narių nuomone, jų muzika persunkta senovės baltų mitologijos. Jie mėgina studijuoti baltų pasaulėžiūrą, kosmologiją. Čia muzika siejama su pagonybe, gamta, be kurios žmogus neegzistuoja. Jų muzika kyla lyg iš “miegančios žalčių duobės” ir prabyla “ženklų, raudų, žvaigždžių ir gintaro” garsais. Zinas Raganos ir alus gausiai iliustruotas paslaptingais mistiniais piešiniais. “Pogrindžio menininkas Auridijus” sako: “Mistika, netobulumas mano darbuose – tai turbūt viskas surišta su muzika, pikta musica. Ir daugiausiai turbūt pyktis, blogis kuris yra mano viduje ir taip aš jį išreiškiu, rodau”. Iš “zino” Tiesiog: “pagonybė artimiausia todėl, kad ji yra tikroji šios žemės religija (nors religija jos nepavadinčiau! Tai tik savęs supratimas gamtoje), mes su pagonybe susiję, nes gimėme čia ir ji yra mūsų raktas…”; “Lietuvoje šiuo metu pagonybė pasireiškia tik darant zinus, kuriant grupes”. “Zinas” Bedugnės viešpačiai suartina satanizmą su pagonybe, akcentuodamas tokius posakius: “raguoti akivaro stabai laukia ir dega pilnatimis”, “medžių rievės – tamsios ir šiltos, žiemoje jos atsiveria – tik lytėk, išsinerk kaip gyvatė iš savo proto ir pakilk…”. Metalistų “zinai” gausiai iliustruoti satanistiniais, okultiniais piešiniais, emblemomis, grafiniais maginiais užkeikimais. Tai jau subkultūra, nors vis dar neradusi savo teologinio ypatumo kitų religijų kontekste. Religija “zinuose”, kaip ir visa kita čia, dar tik gimsta, tik randa savo pirmąsias formas. Dar nepatirtas joks egzistencinis skausmas, tačiau jau garbinami pirmieji pagoniško-šėtoniško aukojamo kraujo lašai. Apibrėžtis, religinė skirtybė ateina tik laikui bėgant. Ją Lietuvoje ir Latvijoje skatina kovų su krikščionybe mitai. Štai ištrauka iš “zino” Redividus interviu su latvių black metal grupe “Skyforger”: “Peter: Aš – krikščionybės priešas. Jie silpni ir kvaili žmonės. Lietuviai ir Latviai, kurie garbina Kristų, pamiršo savo šaknis. O faktas, kad šita religija buvo užnešta čionai – kardu ir krauju. Mes esame tik gamtos vaikai, jokie žemės valdovai. Todėl aš noriu sugrąžinti mūsų religiją, ir dėl to aš šiandien kovoju savo dainomis”. Pagoniškumas čia dogmatiškas, vulgarus, gyvas tik savo opozicija. Apskritai “zinai” skatina, gaivina pirminį, mitologizuotą, neaiškų religingumo jausmą, kuris daugeliui gali tapti pirmaisiais bundančios religinės savimonės ženklais, tačiau ne religija, o tik mažai kuo pagrįsta pozicija.
[…]

Komentaras

G. Mažeikio atlikta zinų analizė yra labai gera. Kaip “žmogui iš šalies”, jam puikiai pavyko pagauti atskirus undergroundinės spaudos aspektus. Tačiau galima paminėti ir keletą trūkumų. Pirmiausiai, jis suplaka į krūvą metalistų ir pankų zinus ir juos traktuoja kaip vieną reiškinį. Iki tam tikro laipsnio taip galima daryti. Nebuvo labai griežtos ribos tarp metalistų ir pankų zinų: jie reaguodavo vieni į kitus, rašydavo įvairias recenzijas ir t.t. Tačiau savo tematika jie buvo labai skirtingi. Pankai rašinėdavo apie politiką, anarchizmą, gyvuliukų teises ir panašiai. Metalistų zinai tokių temų praktiškai neliesdavo. Jie visą dėmesį skirdavo muzikai, muzikai ir dar kartą muzikai. O kiek likdavo vietos – religijai, o gal greičiau antikrikščioniškiems pareiškimams – satanistiniams ar sadistiniams piešinukams. Pamąstymai apie religiją paprastai pasirodydavo tik interviu. Todėl, analizuojant zinus turinio požiūriu, G. Mažeikiui reikėjo juos skirstyti į pankų ir metalistų. Taip jo analizė būtų aiškesnė. O dabar to aiškumo trūksta. Pvz., jei nieko nežinočiau apie zinus, tai, skaitydamas G. Mažeikio analizę pamanyčiau, kad ir pankų zinuose rašoma apie satanizmą ar pagonybę, o metalistų – apie politiką. Antra, kalbant apie zinų istoriją, G. Mažeikis per daug pasitiki Craigo O'Haros Pankų filosofija. Tekę skaityti, kad pirmieji zinai pasirodo net XX a. 4 dešimtmetyje. Jie buvo skirti ne muzikai, o mokslinei fantastikai. Muzikiniai zinai atsiranda kartu su hipių kontrkultūra XX a. 7 deš., o ne su pankais, kaip teigia G. Mažeikis. G. Mažeikio žinios apie zinų pasirodymą Lietuvoje yra kur kas tikslesnės. Iš tikrųjų, 1986 m. pasirodo Atsuktuvo zinas “Mūsų ašigalyje”. Jei Atsuktuvas nekliedi, štai ką jis rašo savo knygoje “Aš ir Atsuktuvas”: “Apimtas kūrybinio įkarščio, karpė frazes iš žurnalų ir laikraščių, kurias kartu su fotografijomis iš koncertų ir kvietimais į saugumą klijavo ant vatmano. Greitai pirmasis lietuviškas pankų fanzino numeris buvo baigtas. Iš pradžių sunkiai sekėsi surasti kopijavimo ir dauginimo aparatą. Tada prie kiekvieno tarybinio kserokso budėdavo po saugumietį. Tačiau jų revoliucinis budrumas jau buvo išblėsęs ir greitai pirmasis fanzino “Mūsų ašigalyje” šimto egzempliorių tiražas iš po stalo buvo išplatintas kavinės “Vaiva” lankytojams” (81 p.).

Pabaigai. Savo knygoje G. Mažeikis rašo ne tik apie jaunimo (kontr)kultūrą, bet ir apie kitus įdomius marginalinius mūsų visuomenės reiškinius. Todėl rekomenduočiau ją perskaityti visą, ar bent jau pavartyti.

Views All Time
Views All Time
2929
Views Today
Views Today
1
0 0