Kadaise senutės dūsaudavo, gatvėje išvydusios gauruotus vaikinus ir merginas odinėmis striukėmis. Dabar jos burba ant paauglių su įstrižais kirpčiukais, žiedais ir dažytomis akimis. Jaunimo subkultūra galiausiai priėjo tris raides… emo. Regis, atėjo metas išsiaiškinti, ką vis dėlto šios raidės reiškia. Emo judėjimas (sutrumpintai iš angliško „emotion“ – emocionalus) Vakaruose atsirado praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį. Kone du dešimtmečius netyla ginčai: nuo kokios muzikinės krypties atsiskyrė emo stilius? Vieni mano, kad tai pasunkintas indi; kiti – kad jis iškilo iš hardkoro, išsaugodamas skambėjimą, bet pakeisdamas dainų tematiką; treti įsitikinę, jog tai – pankroko rūšis. Pirmoji emo banga per Ameriką nuūžė 1985 metais, kai Vašingtono valstijoje atsirado tokių grupių, kaip „Gray Matter“, „Soulside, Ignition“, „Marginal Man“, „Fire Party“, „Rain, Shudder to Think“. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje ši muzika tapo populiari. Tada atsirado ir nauji jos stiliai: San Diego hardkoras – klasikinio hardkoro ir emo mišinys, skrimo – pasunkintas emo variantas (jame daugiau šūksnių ir žiaurumo), frenčemokoras – melodingesnis skrimo variantas. Emo stilius labiau paplito 1994 metais, kai grupė „Sunny Day Real Estate“ išleido plokštelę „Diary“. Dabar populiariausios emo grupės – „My Chemical Romance“, „From First to Last“, „The Used“. Manoma, kad emo svarbiausia – emocijos (tekstai dažniausiai apie nelaimingą meilę, neteisybę, žiaurų ir prievartos kupiną pasaulį).

Mokytoja Vilija Paukštienė baiminasi, kad į mokyklą neatskrietų jaunimo judėjimo emo aidai. „Kaip reikėtų šiam pražūtingam reiškiniui pastoti kelią? Mane labai išgąsdino dešimtokių klausimai apie prieš keletą savaičių Kaune įvykusias savižudybes“, – rašo pedagogė. Ne viena Vilija tuo rūpinasi. Gavau net kelių mokytojų prašymus išsamiau papasakoti apie keistus jaunimo polinkius, pavadintus emo, svetimus lietuvių būdui ir katalikų religijai. Ši žiauri mada sujaudino daugelį jaunų mamų, auginančių dukteris ir sūnus. Suprantu jų baimę ir širdies skausmą. Žodis „emo“ reiškia jausminės hardcore muzikos trumpinį. Šios muzikos kryptis susiformavo JAV jau praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Iki šiol šis judėjimas žavi nemažai paauglių, ypač mergaičių. Šį reiškinį tyrę psichologai, gydytojai, mokslininkai, pabrėžia šeimoje supančios aplinkos reikšmę bręstantiems vaikams. Jeigu motina, tėvas dėmesingi sūnui ar dukrai, galimybė prarasti vaiką klaidžiame paauglystės amžiuje – kur kas mažesnė. Močiutė man nuolat primindavo didžiąsias nuodėmes, pabrėždama, jog nuodėmių nuodėmė – savižudybė. Pasak jos, nieko nėra baisiau kaip pakelti prieš save ranką. Panašią mintį mokykloje mums diegė ir mokytojos. Tiesa, kitais žodžiais pagrįsdamos, kaip svarbu saugoti save, vienintelį Žemės erdvėje. Net keli vyresnio amžiaus mokytojai priekaištauja žiniasklaidai dėl kauniečių mergaičių žūties pagarsinimo, taip populiarinant ydingą jaunimo srovę.

Susitarėm susitikti su keturiolikmete Gabija. Mergina fotografuotis atsisakė, esą viešumas gali pakenkti mokyklos ir šeimos santykiams. Smulkutė paauglė buvo juodais, lygiais, įstrižai kirptais plaukais, tamsiais ruožais apvedžiotomis akimis, auskariukais nosyje, antakyje, ausyse – net po keletą. Ji sakė dar turinti auskarų ir kitose kūno dalyse, tačiau parodyti jų nesutiko. Apsirengusi mergina buvo vyšninės spalvos švarkeliu, juoda palaidine ir ilgu, „karpytu“ juodu sijonu, apsiavusi niekuo neypatingais rudais batais, kurie visai neprimena storapadžių. Jokio išskirtinumo, greičiausiai tik savo stiliaus beieškanti paauglė, tik tiek. Tai kas gi yra tas „emokidas“? Gabija pradeda pasakoti. Ji emo stiliumi rengiasi jau beveik dvejus metus. Turi ji daug draugų ir kitų bendraminčių. Panevėžyje su jais susitinka „Babilone“ arba, kai geras oras, – prie politechnikumo, ant laiptų. Su kitų miestų „emokidais“ ji bendrauja interneto forumuose arba svetainėje one.lt. „Emokidų“ Lietuvoje labai daug. Tai nėra tik aprangos stilius. Juo reikia būti. Tai reiškia – būti emocionaliam, mylėti kitą žmogų, visada būti liūdnam,“ – paaiškino keturiolikmetė. Pasak Gabijos, tokie žmonės būna meniškos sielos ir dažnai kitų nesuprasti arba jiems trūksta šilumos namuose. O ko gi trūksta jai? „Tėtis paliko mamą prieš trejus metus. Į šeimą atėjo kitas vyras, kurį mama myli labiau nei mane“, – išsakė savo nepasitenkinimą mergaitė. Tiesa, tuo sunku patikėti.

Politikai atrado naują veiklos sferą – mados pasaulį. Jau rašėme apie Lietuvos seimūnus-stilistus parlamente, uždraudusius naudoti raudonas žvaigždes, bet dar smagesnė mados naujiena atėjo iš Rusijos Valstybės Dūmos. Čia buvo svarstomas įstatymas, kuriuo siekiama uždrausti visame pasaulyje dabar tarp jaunimo populiarų emo stilių. Įstatymo rengėjai tvirtina, kad rengimasis juodai-rožiniais rūbais, ryškus makiažas su išpaišytomis ašaromis, ant vienos akies užšukuoti plaukai ir liūdnos muzikos klausymasis labai neigiamai veikia Rusijos jaunimą ir griauna jo šviesią ateitį. Prilyginę emo stilių ir jo daromą žalą skinhedams, įstatymo rengėjai pasiūlė jį uždrausti valstybės lygiu.

Kas gi tie berniukai ir mergaitės, užtvindę gatves juodai rožine beprotybe? Emo mada – keista gatvės mados kryptis, gimusi, kaip tai dažnai atsitinka, iš muzikinio žanro. Emo jau seniai pavergė jaunuolius, nieko bendro neturinčius su emotional rock muzika, jiems tiesiog patiko kedai rausvais raišteliais ir suplėšytos pėdkelnės. Tikrieji emo vadina tokius „pozuotojais“ arba fake’ais, keiksnodami juos už nepakankamą pagarbą savo kultūrai. Bet tai visai natūralus procesas. Niekas neprivers mūsų išmokti atmintinai visų grupės „Kiss“ dainų žodžių prieš pasirodant mieste su odine striuke. Nesigilindami į nereikalingas smulkmenas, pasakykime tik tiek, kad emo arba ymo save vadina jaunimas, teikiantis didelę reikšmę savo emociniams išgyvenimams, o emo muzikos šaknys slypi 80-ųjų hardroke. Kas tai? Na, kad suprastum, kas patinka emo, reikėtų paklausyti ko nors iš „Fall Out Boy“, „The Used“, „Panic! At The Disco“, „My Chemical Romance“, „Saosin“ ir t.t. Tačiau jei apnuoginti nervai ir grynos emocijos, lydimos gitaros ritmų nepadarė tau jokio įspūdžio, o noras persipjauti venas tave aplanko ne dažniau nei kartą ar du per metus, vis tiek gali būti, kad užsimanysi pasiskolinti iš emo stiliaus keletą gerų idėjų. Taigi koks yra emo stilius? Tikras emo: tiesūs, dažniausiai juodi plaukai, kreivi prilaižyti kirpčiai, dengiantys pusę kaktos, o pakaušyje plaukai pakelti ir suvelti. Plaukai gali būti ir ne juodi, tačiau dalis sruogų bus nudažytos juoda arba rožine spalvomis.

Didmiesčių gatvės mirga nuo viena už kitą įdomesnių subkultūrų: hipiai, pankai, gotai jau yra atpažįstami, ko gero, ir mūsų močiutėms, tačiau vis dažniau išgirstame apie naują, iki šiol negirdėtą „veislę“ – tai EMO. Interneto forumai lūžta nuo diskusijų už ir prieš “emo” stilių. Jaunos merginos kone alpsta, aptarinėdamos “emo” berniukų grožį, o tėvai jau ima melstis, kad tik atžala nenuspręstų tapti tėvu… “Emo” (ang. emotional punk) – jaunimo srovė, prasidėjusi JAV, turinti savo stilių ir “pripažįstamas” muzikos grupes. “Emo” – tai punk/hardcore muzikos substilius, išpopuliarėjęs ir dabartinę formą įgavęs devinto dešimtmečio viduryje. “Emo” dar vadinamas emociniu, jausminguoju hardcore’u. Neseniai pasiekusi Lietuvą, “emo” banga įtraukia į savo gretas vis daugiau paauglių, kurie nori pademonstruoti savo išskirtinumą ir naujas, negirdėtas, mažai kam suprantamas tiesas. Naujoji subkultūra formuoja paauglio atsiskyrėlio, atstumtojo įvaizdį. Jiems būdinga depresija, polinkis į saviizoliaciją, liūdesį ir savęs menkinimą. “Emo” subkultūros atstovai išreiškia save rengdamiesi gothic ir punk stiliaus drabužiais. Labai svarbi jų gyvenimo dalis – muzika, o ypač jų mėgstamos grupės. Dainų žodžiai yra cituojami visur ir visada. Būdami itin emocionalios asmenybės, “emo” taip pat kuria eiles, dainas, prozą dažniausiai apie liūdesį, vienatvę, skausmą, meilę ir visuomenės bukumą. “Emo” – tai emocionalusis punk rokas su pop priemaišomis, susiformavęs ir pakrikštytas Vašingtone.