Pasirodykime, kokie mes runkeliai
Rieda, ritasi per Lietuvą rinkimų propagandos ir agitacijos mašina. Kandidatai į Seimą ieško aikščių, salių, net vyksta į kaimus, užeina į trobas, vežasi artistus, muziką, dovanas, kad tik galėtų susitikti su žmonėmis, pamaloninti juos pažadais, pakviesti: ateikite ir balsuokite, neapvilsime, o jei kas ir nuvylė, tai ne mes, nes mes geresni, protingesni, sąžiningesni… Gyvename nuo skandalo iki skandalo. Kaip tarybiniais laikais – nuo vieno partijos suvažiavimo iki kito. Jau net nesistebime – juokiamės, piktinamės, spėliojame, kas dar atsitiks. Pasitikėjimas Seimu ir partijomis Lietuvoje visada buvo nedidelis. Kaip ir Prezidentūra po to skandalo. Ar padidės tas pasitikėjimas po Seimo rinkimų – neaišku, nes žmonės nežino, kuo dar pasitikėti, už ką balsuoti. Apklausų rezultatai rodo du labai aiškius žmonių nenorus. Vienas nenoras – balsuoti už partijų sąrašus, antras nenoras – matyti Seime vis tuos pačius renkamuosius, dažniausiai patenkančius į jį būtent per partijų sąrašus. Rinkimuose dalyvauja penkiolikos partijų ir koalicijų atstovai. Pusė partijų tikrai nieko nelaimės, nes yra negausios, prastai organizuotos, neturinčios ką pasiūlyti, tarnaujančios tik karjeros siekiantiems savo vadams. Kelios partijos per kiekvienus rinkimus šį tą laimi, bet vis garsiau girdimos žmonių šnekos: šalin partijų sąrašus, užteks daug metų tiems patiems veidams rodytis Seime, nes jie – jau atitrūkę nuo gyvenimo, tik savimi besirūpinantys, išsisėmę, pavargę, nusibodę veikėjai.