| |

Pasirodykime, kokie mes runkeliai

Rieda, ritasi per Lietuvą rinkimų propagandos ir agitacijos mašina. Kandidatai į Seimą ieško aikščių, salių, net vyksta į kaimus, užeina į trobas, vežasi artistus, muziką, dovanas, kad tik galėtų susitikti su žmonėmis, pamaloninti juos pažadais, pakviesti: ateikite ir balsuokite, neapvilsime, o jei kas ir nuvylė, tai ne mes, nes mes geresni, protingesni, sąžiningesni… Gyvename nuo skandalo iki skandalo. Kaip tarybiniais laikais – nuo vieno partijos suvažiavimo iki kito. Jau net nesistebime – juokiamės, piktinamės, spėliojame, kas dar atsitiks. Pasitikėjimas Seimu ir partijomis Lietuvoje visada buvo nedidelis. Kaip ir Prezidentūra po to skandalo. Ar padidės tas pasitikėjimas po Seimo rinkimų – neaišku, nes žmonės nežino, kuo dar pasitikėti, už ką balsuoti. Apklausų rezultatai rodo du labai aiškius žmonių nenorus. Vienas nenoras – balsuoti už partijų sąrašus, antras nenoras – matyti Seime vis tuos pačius renkamuosius, dažniausiai patenkančius į jį būtent per partijų sąrašus. Rinkimuose dalyvauja penkiolikos partijų ir koalicijų atstovai. Pusė partijų tikrai nieko nelaimės, nes yra negausios, prastai organizuotos, neturinčios ką pasiūlyti, tarnaujančios tik karjeros siekiantiems savo vadams. Kelios partijos per kiekvienus rinkimus šį tą laimi, bet vis garsiau girdimos žmonių šnekos: šalin partijų sąrašus, užteks daug metų tiems patiems veidams rodytis Seime, nes jie – jau atitrūkę nuo gyvenimo, tik savimi besirūpinantys, išsisėmę, pavargę, nusibodę veikėjai.

| |

“Sovietinis mentalitetas” nepriklausomybei grėsmės nekelia

Apie vadinamąjį „sovietinį mentalitetą“ Lietuvoje kalbama jau labai seniai – nuo pat nepriklausomybės atkūrimo 1990 metų kovo 11-ąją. Pirmaisiais nepriklausomybės metais ši sąvoka būdavo naudojama apibūdinant tuos, kurie drįsdavo suabejoti tuometinės valdžios sprendimais ar jos vykdomomis reformomis. Vėliau sovietinio mentaliteto etiketė būdavo kabinama tiems, kurie pabandydavo pasisakyti prieš kairiųjų ir dešiniųjų vyriausybių vykdomą „laukinio kapitalizmo“ politiką ar agituoti už didesnį valstybės vaidmenį užtikrinant socialinį teisingumą. Galiausiai atstovaujančiais „sovietinį mentalitetą“ Lietuvoje tapo visi, turintys kitokią, nei dauguma vadinamojo politinio elito, nuomonę. Tai buvo ypač akivaizdu per 2002 ir 2004 metų prezidento ir 2004 metų Seimo rinkimus, kuriuose „sovietinio mentaliteto“ korta buvo ypač aktyviai naudojama, o rinkėjai, balsuojantys ne „už tą“ kandidatą ar ne „už tą“ tapo „runkeliais“. Šią savaitę paskelbto tyrimo duomenimis, tų „runkelių“ Lietuvoje yra labai daug. Turiu galvoje, tuos, kurie per 2005 metų rudenį atliktą tyrimą teigė, jog iki 1990 metų veikusi sovietinė sistema buvo gera arba bent jau pakenčiama. Taip galvojančių, minėtos apklausos duomenimis, Lietuvoje yra daugiau nei pusė – 54 procentai. Tuo tarpu vertinančių sovietinę sistemą blogai ir labai blogai – 31 procentas. Rezultatai nėra labai džiuginantys. Ypač turint galvoje, jog gerai ir labai gerai vertinančių sovietinę sistemą šiandien Lietuvoje yra net daugiau nei jų buvo 1990 metais.

| |

Juodas – tai gotas? Gotas – tai blogas?

Po vieno iš akibrokštų Šakių miesto kapinėse (kai ryte kapinių lankytojai aptiko išgertuvių pėdsakus prie vieno kapo) netiesiogiai šis įžūlus poelgis lyg ir buvo kabinamas ant gotų subkultūros atstovų pečių. Tačiau šią subkultūrą propaguojantys jaunuoliai nenori su tuo sutikti. Jie nelabai nori sutikti ir su tuo, kad bet kuriam, vilkinčiam tamsius rūbus, avinčiam ilgaaulius „kerzus“ iškart klijuojama goto etiketė. Šiandien gatvėje minia mirga įvairiausiomis spalvomis. Nors Šakiai yra nedidelis, provincinis miestas, tačiau ir jo gatvėmis kasdien vaikšto savo išvaizda akį traukiantys jaunuoliai. Dažniausia jie vilki juodos spalvos rūbus, nešioja ilgaaulius kareiviškus batus – „kerzus“, puošiasi grandinėmis, spygliuotomis apyrankėmis ir auskarais. Visuomenė įpratusi juos vadinti gotais. „Gotas nėra tik juodai besirengiantis žmogus,- kalba prieš šešerius metus juodą spalvą ir „kerzus“ pamėgęs aštuoniolikmetis Vytautas. – Kaip ir kiekvienai subkultūrai, gotikai būdinga tam tikra muzika, apranga, aksesuarai bei pasaulėžiūra. Ir tikrai ne kiekvienas juodai apsirengęs yra gotas.“ „Gotai neatsiejami nuo meno. Jie turi mėgstamas meno atšakas, dažnai kuria patys. Juodai apsirengti gali bet kas, bet gotu pirmiausia reikia būti viduje,“– mano Deimantė, kuri pirmuosius „kerzus“ nusipirko prieš trejus metus, o po to pamėgo ir juodą spalvą. Vytautas mano, jog daug įtakos būsimam gotui ar kitos subkultūros atstovui turi aplinka bei draugai.

| |

Gotikinė aplinka: „black metal“, satanizmas ir vampyrai

Gotikinė aplinka (kartais, pagal analogiją su aštuntojo dešimtmečio išpopuliarinta Naująja banga [New Wave], ji dar vadinama ir Tamsiąja banga [Dark Wave]) didžiąja dalimi buvo formuojama roko muzikos, nors nemenkos įtakos čia turėjo ir grožinė literatūra, komiksai, kinas, vaidmenų žaidimai, o vėliau, žinoma, ir internetas. Ir nors pats terminas „gotika“ šiam reiškiniui įvardyti buvo sugalvotas pašaliečių, judėjimo šalininkai, – nepaisant to, kad didžiajai jų daliai aštuoniolikto bei devyniolikto amžiaus gotikinė literatūra nebuvo žinoma (išskyrus, nebent Drakulą, kurios priskyrimas gotikiniam žanrui, anot šiuolaikinių kritikų, yra diskutuotinas klausimas), – jį gana greitai perėmė. Kita vertus, gotikinės muzikos svarbu nepainioti su „heavy metal“ žanru. Pastarasis daugiau žaidžia kraštutiniais žmogiškais jausmais bei emocijomis. Tuo tarpu gotika labiau koncentruojasi ties konkrečiomis žmogiškomis reakcijomis ar emocijomis, susijusiomis su mirtimi, numirėliais, krauju, vampyrais bei kitais makabriškais dalykais. Ir nors velnias šioje aplinkoje yra dažnai minimas asmuo, jo vaidmuo čia toli gražu nėra pagrindinis. Be to, Šėtono motyvas yra mėgiamas daugelio roko muzikos žanrų atlikėjų, ne tik gotų (kaip, beje, ir vampyrai, išties neretai besisvečiuojantys „heavy metal“ muzikantų atliekamuose tekstuose). Galima atsekti daugelį šaltinių, turėjusių nemenkos įtakos gotikai.

Laimės paieškos rožiniam mieste. Interviu su emo.
| |

Laimės paieškos rožiniam mieste. Interviu su emo.

Brėkštant droviai apsnigtam viduržiemio rytui į rožinio miesto vartus pasibeldė vaikinas ir nusibraukė juodų plaukų sruogą nuo akių. Apsikabinau truputį per saldžios kinrožių arbatos puodelį ir susikaupusi užkalbinau. PinkCity: Labas, gavau Tavo laišką, kuriame rašai, kad nori papasakoti apie emo, kaip yra iš tikrųjų. Nes TV oi kokių nesąmonių pripasakoja… Emo: Sveika, PinkCity. Taip, mane tikrai šokiravo tie visi įvykiai Kaune. Šokiravo ne tik žmonių, bet ypač žurnalistų nuomonė apie emo “judėjimą”. PinkCity: Kodėl? Šiaip visus šokiravo savižudybės… Emo: Mano asmenine nuomone, tai net nebuvo savižudybės. Daugelis “kitokių” paauglių lipa ant apleistų pastatų stogų, kur vaikščioti pakankamai pavojinga. Pats ne kartą buvau užsirioglinęs ant prie Kauno “Akropolio” esančio stogo. Aš tikrai manau, kad tai galėjo būti nelaimingas atsitikimas, ypač pirmos mergaitės kritimas. Gali būti, kad antra ir nusižudė, bet ne dėl to, kad ji buvo emo, tiesiog ji sunkiai galėtų gyventi toliau, mačius savo geriausios draugės žūtį. Šiaip iš tiesų vien tų savižudybių nenorėčiau labai nagrinėt, nes jų tikrai nepažinojau ir negaliu 100% būt užtikrintas savo nuomone. Labiau norėčiau atkreipt visuomenės dėmesį apie klaidingai susidariusią nuomonę apie pačią emo kultūrą. Ir dar.. vienas dalykas yra emo, o kitas dalykas emo išvaizda. PinkCity: Gerai, tada papasakok, kas apskritai yra emo. Emo: Emo kultūros pradžia prasidėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Man emo asocijuojasi su grupe Weezer.

Scene vs Emo arba pirmoji elektroninė subkultūra
| |

Scene vs Emo arba pirmoji elektroninė subkultūra

Prieš kelias savaites kažkuriame Lietuvos tinklaraštyje pamačiau naują subkultūrų terminą – „Scene“. Iškart susidomėjau, kas tai per dalykas. Kažkokiame internetiniame terminų žodyne susiradau, kad tai Emo subkultūros atšaka. Taigi, šiame straipsnyje pabandysiu aptarti Emo, senųjų Emo ir Scene subkultūras. Emo. Tikriausiai niekam nereikia pasakoti, kas yra Emo. Tereikia atsidaryti Google vaizdų paiešką ir įrašyti ten „emo“. Tačiau bandant juos apibūdinti, kyla sunkumų. Dažnai Emo yra turtingų tėvų vaikai, kurie buvo lepinami, todėl dėl išlepimo ir neturėjimo ką veikti ieškojo saviraiškos būdo. Gotai tokiems per prasta – purvina, baisu, juoda. Pankai netinka – tėvai neleidžia nei gerti, nei rūkyti, darytis skiauterių. Todėl tokie jaunuoliai dažnai tampa Emo. Daug kas nežino, tačiau Emo galima skirstyti į dvi grupes – senoji karta ir naujoji karta. Aš priklausiau senajai Emo kartai, kurios jau beveik nebeliko, todėl šiais dalykais ir domiuosi. Kartų skirtumai. Kuo skiriasi senieji Emo nuo naujųjų? Pirmiausia tuo, kad mums nebūdavo svarbu mūsų apranga ir išvaizda, kas yra svarbiausia dabartiniams Emo. Antra, mūsų klausoma muzika visiškai skiriasi nuo naujosios kartos Emo muzikos. Mes klausėmės muzikos, kurios žodžiai turi prasmę, muzikos, kur iš tikro yra emocionali, o ne prikimšta dirbtinių emocijų ir seiliojimusį apie meilę. Jei norite išgirsti skirtumą, štai geras pavyzdys senosios kartos Emo-Hardcore (dar vadinamos Screamo) muzikos.

Emo muzikos bruožai
| |

Emo muzikos bruožai

Emo (sutr. jausminis hardcore’as) yra hardcore punk muzikos substilius, atsiradęs devintojo dešimtmečio viduryje. Pirmiausia emo buvo vartotas kaip apibūdinimas to meto nepriklausomo (indie) roko grupėms, kurios turėjo tam tikrus nusistovėjusius bruožus. Visų pirma emo buvo vadinama jausmingoji hardcore punk muzika, susiformavusi Vašingtono regione. Kiek vėliau pavadinimas kito į emocore, kuris apibrėžė to įkvėptas kitų regionų emotional hardcore grupes. Pavadinimas emo kilo iš to, jog tuometinės grupės neįprastai ekspresyviai ir emociškai gyvų koncertų metu atlikdavo savo programą. Labiausiai šį reiškinį atspindinčios grupės buvo Rites of Spring, Embrace, One Last Wish, Beefeater, Gray Matter, Fire Party, o kiek vėliau – Moss Icon. Pirmoji emo muzikos grupių banga pasibaigė prasidėjus dešimtam dešimtmečiui, kada atlikėjai išsiskirstė. Prasidėjus dešimtajam XX a. dešimtmečiui, į emo muzikos sceną ėmė integruotis indie rock atlikėjai, paskatinti anuomet garsios grupės Fugazi, kurios sudėtyje buvo ankstesnių grupių Rites Of Spring ir Embrace lyderiai Ian MacKaye ir Guy Picciotto. Ši indie rock interferencija, sietina su grupėmis Sunny Day Real Estate ir Texas Is The Reason, skirtingai nei hardcore atlikėjai, įnešė į emo ramumo, sumažino chaosą ir suteikė melodijos. Šis jau vadinamasis post–emo indie rock sukėlė antrąją per paskutinįjį dešitmetį trukusią emo muzikos epochą, kuri baigėsi iširus pagrindinėms grupėms arba kai kurioms pasitraukus į overground’ą.

Ar „Emo“ tikrai žudo vaikus?
| |

Ar „Emo“ tikrai žudo vaikus?

Priežasčių, kodėl „Emo“ Lietuvoje priimama kaip visiškai nauja subkultūra, gali būti ne viena. Pirmiausia, visos mados mūsų kraštą pasiekia kiek vėliau. Be to, didelė tikimybė, kad išvydę „emosus“ gatvėje tiesiog palaikydavome juos gotais. Kas ten supaisys tuos keistuolius, veidą dengiančiais juodais plaukais, auskarais lūpose ir juodai lakuotais nagais! Berniukai atrodo kaip mergaitės, mergaitės – kaip berniukai, panašūs į mergaites. Žodžiu, visi juos yra matę, bet lig šiol niekas apie juos nieko deramai nežinojo. O dabar dar ir bijo. „Emo“ judėjimas kilo iš 9-ojo dešimtmečio Jungtinėse Valstijose, Vašingtone, gimusios sunkiojo roko krypties emocore – hardcore punk muzikos su „jausmingumo“ priemaišomis. Kaip muzikinis žanras emo (nuo angliško žodžio emotions – emocijos, jausmai) vėl atgimė pastarojo dešimtmečio pabaigoje ir 2000-ųjų pradžioje, tik jau su gausesnėmis glemroko bei popso ir, žinoma, gotų kultūros priemaišomis. Taigi iš pradžių atsirado muzika, o pamažu ir šukuosenų, drabužių stilius. Manoma, kad dauguma šiuolaikinių „emosų“ kaip tik ir yra šio stiliaus mėgdžiotojai – kitaip tariant, mados aukos, o ne tikri judėjimo dalyviai. Tikrų „Emo“ sekėjų gyvenimo esmė – tiesa, vertinant labai paviršutiniškai, – yra nelaiminga meilė, skausmas ir mirtis. Meilei ir mirčiai jie skiria muziką, eiles, piešinius. Norėdami parodyti, kad nebijo skausmo, į įvairias kūno vietas veriasi auskarus. Kitas išskirtinis bruožas: dauguma „emosų“ yra vienaip ar kitaip susiję su menu.

Jaunimas emo įvedė naują madą – verkti
| |

Jaunimas emo įvedė naują madą – verkti

Kadaise senutės dūsaudavo, gatvėje išvydusios gauruotus vaikinus ir merginas odinėmis striukėmis. Dabar jos burba ant paauglių su įstrižais kirpčiukais, žiedais ir dažytomis akimis. Jaunimo subkultūra galiausiai priėjo tris raides… emo. Regis, atėjo metas išsiaiškinti, ką vis dėlto šios raidės reiškia. Emo judėjimas (sutrumpintai iš angliško „emotion“ – emocionalus) Vakaruose atsirado praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį. Kone du dešimtmečius netyla ginčai: nuo kokios muzikinės krypties atsiskyrė emo stilius? Vieni mano, kad tai pasunkintas indi; kiti – kad jis iškilo iš hardkoro, išsaugodamas skambėjimą, bet pakeisdamas dainų tematiką; treti įsitikinę, jog tai – pankroko rūšis. Pirmoji emo banga per Ameriką nuūžė 1985 metais, kai Vašingtono valstijoje atsirado tokių grupių, kaip „Gray Matter“, „Soulside, Ignition“, „Marginal Man“, „Fire Party“, „Rain, Shudder to Think“. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje ši muzika tapo populiari. Tada atsirado ir nauji jos stiliai: San Diego hardkoras – klasikinio hardkoro ir emo mišinys, skrimo – pasunkintas emo variantas (jame daugiau šūksnių ir žiaurumo), frenčemokoras – melodingesnis skrimo variantas. Emo stilius labiau paplito 1994 metais, kai grupė „Sunny Day Real Estate“ išleido plokštelę „Diary“. Dabar populiariausios emo grupės – „My Chemical Romance“, „From First to Last“, „The Used“. Manoma, kad emo svarbiausia – emocijos (tekstai dažniausiai apie nelaimingą meilę, neteisybę, žiaurų ir prievartos kupiną pasaulį).

Mokytojai sunerimę dėl plintančios emo kultūros
| |

Mokytojai sunerimę dėl plintančios emo kultūros

Mokytoja Vilija Paukštienė baiminasi, kad į mokyklą neatskrietų jaunimo judėjimo emo aidai. „Kaip reikėtų šiam pražūtingam reiškiniui pastoti kelią? Mane labai išgąsdino dešimtokių klausimai apie prieš keletą savaičių Kaune įvykusias savižudybes“, – rašo pedagogė. Ne viena Vilija tuo rūpinasi. Gavau net kelių mokytojų prašymus išsamiau papasakoti apie keistus jaunimo polinkius, pavadintus emo, svetimus lietuvių būdui ir katalikų religijai. Ši žiauri mada sujaudino daugelį jaunų mamų, auginančių dukteris ir sūnus. Suprantu jų baimę ir širdies skausmą. Žodis „emo“ reiškia jausminės hardcore muzikos trumpinį. Šios muzikos kryptis susiformavo JAV jau praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Iki šiol šis judėjimas žavi nemažai paauglių, ypač mergaičių. Šį reiškinį tyrę psichologai, gydytojai, mokslininkai, pabrėžia šeimoje supančios aplinkos reikšmę bręstantiems vaikams. Jeigu motina, tėvas dėmesingi sūnui ar dukrai, galimybė prarasti vaiką klaidžiame paauglystės amžiuje – kur kas mažesnė. Močiutė man nuolat primindavo didžiąsias nuodėmes, pabrėždama, jog nuodėmių nuodėmė – savižudybė. Pasak jos, nieko nėra baisiau kaip pakelti prieš save ranką. Panašią mintį mokykloje mums diegė ir mokytojos. Tiesa, kitais žodžiais pagrįsdamos, kaip svarbu saugoti save, vienintelį Žemės erdvėje. Net keli vyresnio amžiaus mokytojai priekaištauja žiniasklaidai dėl kauniečių mergaičių žūties pagarsinimo, taip populiarinant ydingą jaunimo srovę.