Naujasis satanizmas

1996 metais Italiją ir Prancūziją sukrėtė su satanistinėmis grupėmis susiję nusikaltimai. Vienos didesniųjų Italijos satanistinių grupių – Liuciferiškieji Šėtono vaikai (Bambini di Satana Luciferiani) – jaunas vadovas Marco Dimitri per vienus metus buvo du kartus suimtas ir apkaltintas išprievartavimu. Tulono mieste, Prancūzijoje, buvo išniekinti kapai (vėliau tas pats atsitiko ir kituose pietinės Prancūzijos miestuose), – sulaikyti keturi nedidelės satanistinės grupės nariai.

Panašūs įvykiai kartojosi Rumunijoje, Rusijoje bei kitose šalyse. Žiniasklaida šių įvykių buvo užklupta gana netikėtai, turint omenyje tai, kad devintajame dešimtmetyje ir net dešimtojo dešimtmečio pradžioje išpūstas satanizmo baubas didžiąja dalimi jau buvo išsisėmęs.

Šiuolaikinio satanizmo ištakos kilo XVII a. Beje, satanizmo nederėtų painioti su raganavimu. Jei raganavimas yra gana populiarus ir paprastai pavienis [unorganized] fenomenas, tai šiuolaikinį satanizmą galima apibūdinti kaip organizuotų judėjimų ribose atliekamą velnio garbinimą, pasižymintį sudėtingais ritualais. Skirtingai nuo ankstesnių raganautojų, šiuolaikiniai satanistai dažniausiai yra viduriniosios ir aukštesniosios klasės atstovai. Panašiai skiriasi satanizmo baubas ir raganų medžioklė. Skirtingai nuo pastarųjų, satanizmu įtarti asmenys būdavo kaltinami ne tik kruvinais nusikaltimais bei ryšiais su velniu, bet dažniausiai ir galios, leidžiančios slapta (ar net atvirai) daryti įtaką ištisoms tautoms bei visai žmonijos istorijai, disponavimu. Tiek pats organizuotasis satanizmas, tiek ir satanizmo baubas vakarų pasaulio istorijoje reiškiasi cikliškai. Paprastai satanistines grupes (dažniausiai jos yra gana nedidelės) suseka bei jų veiklos mastus išpučia moderniųjų laikų išradimas – žiniasklaida (pastaruoju metu ypač televizija). Tuo pačiu metu kyla ir satanizmo baubas, o atsiradę antisatanistai paprastai smarkiai padidina tiek satanistų skaičių, tiek ir jų galią, tvirtindami, jog pastarieji daro įtaką daugeliui šiuolaikinių, keliančių jiems nerimą, socialinių judėjimų. Galiausiai, patys antisatanistai savo perdėta reakcija įgyja ne kokią reputaciją, tuo būdu atverdami naujas galimybes satanistinei veiklai.

Pirmasis svarbus satanistinės veiklos ciklas sietinas su prancūzų karaliaus Luji XIV dvaru (1662-1679). Teisiant svarbiausiuosius satanistus, kurie kaltinami visa eile nusikaltimų, to meto spauda bei įvairūs kiti leidiniai bylai suteikia tarptautinį atgarsį. XVII a. pabaigoje XVIII a. pradžioje kyla didžiulis satanizmo baubas, kurio metu satanistai kaltinami slapta susimokius skatinti Apšvietos skepticizmą bei kurstyti antikrikščionišką kultūrą bei politiką. Galiausiai antisatanistinė literatūra tampa tokia radikali, jog daugelis į ją ima žiūrėti tiesiog pro pirštus. Savo ruoštu toks požiūris praskina kelią vėlesniam okultizmo atgimimui prancūzų revoliucijos metu.

Pati revoliucija (bei tuo metu suvešėjusios įvairios okultinės ir maginės grupės), vėl gi, iššaukia dar vieną satanistinio baubo bangą, vilnijusią per visą devynioliktojo amžiaus šeštą dešimtmetį bei dar kartą atsinaujinusią paskutiniajame amžiaus dešimtmetyje. Revoliucijos faktas, kaip teigė krikščioniškieji antisatanistai, buvęs toks neįtikėtinas, kad pats savaime negalėjęs būti tiesiog politinis fenomenas; visa to meto religinė literatūra revoliuciją aiškino slaptųjų draugijų, tokių kaip garsioji Illuminati, sąmokslu ar net tiesiogiai paties velnio vadovaujamų satanistų veikla. Matyt, devynioliktojo amžiaus šeštame dešimtmetyje nedidelės satanistų grupelės iš tiesų veikė Prancūzijoje, Belgijoje ir, galimas daiktas, kitose šalyse. Jų veikla iššaukė įprastai perdėtą antisatanistinę reakciją.

Satanizmo baubas (kai, be visa kita, net ir neįtikėtinas spiritualizmo išpopuliarėjimas mėgintas aiškinti įvairiomis satanistinio sąmokslo teorijomis) pradžioje perėjo ir mokslinę fazę: katalikų intelektualai svarstė įvairias satanizmo teorijas, diskutavo šėtono įtakos klausimais. Antroje jo vystymosi stadijoje, kai garsusis Joris Karl Huysmans’o romanas Là-bas (1891) supažindino didesniąją visuomenės dalį su satanizmu bei Juodosiomis Mišiomis, mokslininkus išstūmė žurnalistai. Mažiausiai du iš pastarųjų – liūdnai pagarsėjęs Léo Taxil’is (1854-1907) bei jo bendražygis Charles Hacks’as („Dr. Bataille“) – buvo pakankamai talentingi melagiai, sugebėję satanistus apauginti neįtikėtinu sluoksniu gandų; vėliau jie pripažino, papraščiausiai siekę pasinaudoti tam tikrų konservatyvių katalikiškų sluoksnių lengvatikyste ir tai darę dėl pačių įvairiausių priežasčių. Toks žaidimas ilgai tęstis tiesiog negalėjo ir 1897 m. Taxil’iui teko pripažinti savo apgavystę. Šis įvykis daugeliui dešimtmečių diskreditavo satanistinio baubo skleidėjus ir ši tema tikrai didelio tarptautinio dėmesio sulaukė tik po šešiasdešimties metų. Esama tikrai nemažai sociologinės literatūros, nagrinėjančios aštuntame-dešimtame amžiaus dešimtmečiais kilusį satanizmo baubą bei perdėtą reakciją į šiuolaikinių satanistinių organizacijų, – kurių pradžia laikoma 1966 m., kai buvo įsteigta Kalifornijos Šėtono Bažnyčia, – reiškimąsi, o kartu ir didesnio priešiškumo apskritai „sektoms“ radimąsi.

Pačioje paskutiniojo amžiaus dešimtmečio pradžioje teorijos apie visuotinį pogrindinių „generacinių“ satanistinių kultų paplitimą bei jų vykdomą darželinukų medžioklę JAV ir Europos socialinių mokslininkų bei teisėsaugos institucijų didžiąja dalimi buvo nugesintos. Psichoterapijos „atgaivinti“ prisiminimai apie buvusį dalyvavimą „šėtoniškuose“ ritualuose kuo toliau, tuo dažniau atmetami kaip įkalčiai tiek JAV, tiek Europos teismuose. Vos nedidelis pulkelis krikščioniškai angažuotų kontrkultininkų bei radikalesnių psichoterapeutų vis dar tebetiki per psichoterapijos seansus atmintyje atgaivintų „šėtoniškų“ ritualų faktiniu realumu.

Nors 1996 metų incidentai šių gupių ir buvo sutikti su „apie-tai-mes-ir-kalbėjom“ laikysena, vis dėlto čia būta kitokio scenarijaus. 1996 m. Italijos bei Prancūzijos teisėsaugos institucijų atrastasis satanizmas, skyrėsi nuo satanizmo, aprašyto svarbiausiose devinto dešimtmečio antisatanistinio judėjimo knygose. Taip pat jis skyrėsi ir nuo „klasikinio“ satanizmo, išpažįstamo tokių organizacijų, kaip antai Anton LaVey’aus Šėtono Bažnyčia ar Michael Aquino Seto šventykla. Devintojo dešimtmečio satanizmo baubų fone tiražuojamose knygose buvo postuluojama, jog satanistą atpažinti yra nepaprastai sunku. Tarp jų esama teisininkų, gydytojų, įvairiausių direktorių tarybų narių. Šių žmonių veikla esanti tokia slapta, jog faktiškai ją atsekti galima tik psichoterapijos metu skatinant jų aukas prisiminti savo potraumines patirtis. Jei yra būtent taip, tai 1996 m. satanistai yra per daug jau akivaizdžiai atpažįstami. Marco Dimitri bei jo sekėjai rengiasi juodai, dabinasi gausybe satanistinių simbolių, kartais net atstovauja šėtoną populiariose Italijos televizijų pokalbių laidose. Beje, Tulono gaujų nariai, – nors jie ir ne tokie garsūs kaip Dimitri, – taip pat rengiasi būtent taip, kaip galėtum tikėtis iš satanisto.

Klasikinis satanizmas gimė Kalifornijoje, šeštame dešimtmetyje. Šėtono Bažnyčią San Francisko mieste 1966 metais įkūrė Anton Szandor LaVey’us (1930-1997). Tai buvo savotiška ankstesnės jo organizacijos Magiškasis ratas, įkurtos 1960 m. kartu su nekomercinio kino kūrėju iš Holivudo Kenneth Anger’iu, tąsa. 1975 metais dauguma Šėtono Bažnyčios vadovų paliko La Vey’aus organizaciją ir prisijungė prie Michael Aquino suburtos grupės Seto šventykla. Beveik visą devintą dešimtmetį Šėtono Bažnyčia tebuvo didžiąja dalimi paštu prekiaujanti organizacija, tačiau paskutiniajame amžiaus dešimtmetyje, atsiradus naujiems lyderiams, užsiėmus naujo leidinio The Black Flame [Tamsos liepsna] leidyba bei daugelyje pasaulio kraštų pradėjus steigtis dukterinėms organizacijoms, ši Bažnyčia patyrė naują jėgų antplūdį. Nepaisant to, kad LaVey’us teigė, jog Šėtonas viso labo t ėra vaizdinga aukštesnio (ir labiau savanaudžio) žmogiškojo potencialo metafora, o Aquino tvirtino Šėtoną (ar veikiau Setą) esant asmeniška būtybe, savo pasaulėžiūra bei atliekamomis apeigomis abu jie liko skolingi britų magui Aleister Crowley (1875-1947). Ir nors pats Crowley netikėjo asmeniniu Šėtono buvimu, o satanistus niekino, jo ritualus, su atitinkamais pakeitimais, perėmė kone visos moderniųjų satanistų grupės.

Bent jau iki devintojo dešimtmečio vidurio klasikinių satanistinių grupių daugumą sudarė trečią ar ketvirtą dešimtį einantys viduriniosios klasės miestiečiai. Ne ceremonijų metu jie veikiau dėvėjo švarkus bei ryšėjo kaklaraiščius, nei rengėsi juodos odos „šėtoniškais“ rūbais. Tai neabejotinai galioja kalbant apie europietiškąsias klasikinio satanizmo atšakas, kokios yra Italijos mieste Turine įsikūrusios dvi Šėtono Bažnyčios. Be to, jų vadovai turėjo būti iš tiesų pakankamai gerai išsilavinę, mat tokių autorių kaip Crowley rašyti darbai nėra lengvai suvokiami, norint juos suprasti reikia turėti solidų žinių apie vakarietiškuosius ezoterinius mokslus bagažą. Situacija kiek pasikeitė devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai Seto šventyklos ir dar keleto mažesniųjų iš Šėtono Bažnyčios įkvėptų grupių nariai suvokė, jog egzistuoja pakankamai didelė jaunimo subkultūra, potencialiai susidomėjusi satanizmu ir pabandė su ja užmegzti tam tikrą ryšį. Kaip bebūtų, originali Kalifornijos Šėtono Bažnyčia bei itališkosios Šėtono Bažnyčios didžiąja dalimi sugebėjo išlaikyti savo pradinį tapatumą. Tuo tarpu naujosios satanistinės grupės, kaip, antai, 1996 metais Italijoje bei Prancūzijoje policijos „atrastosios“, paprastai yra vadovaujamos į trečią dešimtį tik įžengusių jaunuolių, o jų daugumą sudaro paaugliai. Nepaprastai retai kada pasitaiko, kad tokių grupių vadovai pakankamai giliai išmanytų vakarietiškojo okultizmo tradicijas. Kur kas labiau jiems rūpi muzika.

Gotikinė aplinka aštuntajame-dešimtajame amžiaus dešimtmečiuose

Gotikinė aplinka (kartais, pagal analogiją su aštuntojo dešimtmečio išpopuliarinta Naująja banga [New Wave], ji dar vadinama ir Tamsiąja banga [Dark Wave]) didžiąja dalimi buvo formuojama roko muzikos, nors nemenkos įtakos čia turėjo ir grožinė literatūra, komiksai, kinas, vaidmenų žaidimai, o vėliau, žinoma, ir internetas. Ir nors pats terminas „gotika“ šiam reiškiniui įvardyti buvo sugalvotas pašaliečių, judėjimo šalininkai, – nepaisant to, kad didžiajai jų daliai aštuoniolikto bei devyniolikto amžiaus gotikinė literatūra nebuvo žinoma (išskyrus, nebent Drakulą, kurios priskyrimas gotikiniam žanrui, anot šiuolaikinių kritikų, yra diskutuotinas klausimas), – jį gana greitai perėmė. Kita vertus, gotikinės muzikos svarbu nepainioti su „heavy metal“ žanru. Pastarasis daugiau žaidžia kraštutiniais žmogiškais jausmais bei emocijomis. Tuo tarpu gotika labiau koncentruojasi ties konkrečiomis žmogiškomis reakcijomis ar emocijomis, susijusiomis su mirtimi, numirėliais, krauju, vampyrais bei kitais makabriškais dalykais. Ir nors velnias šioje aplinkoje yra dažnai minimas asmuo, jo vaidmuo čia toli gražu nėra pagrindinis. Be to, Šėtono motyvas yra mėgiamas daugelio roko muzikos žanrų atlikėjų, ne tik gotų (kaip, beje, ir vampyrai, išties neretai besisvečiuojantys „heavy metal“ muzikantų atliekamuose tekstuose).

Galima atsekti daugelį šaltinių, turėjusių nemenkos įtakos gotikai. Gotikinės temos iškilo apie 1970 metus Anglijoje bei Jungtinėse Valstijose kartu su tokių atlikėjų bei grupių kaip Alice Cooper’is ar „Black Sabbath“ išpopuliarėjimu. Ir nors šių muzikantų tikrais gotais laikyti nederėtų, tačiau daugelyje Europos šalių gotikinę laikyseną kartu su juodos odos drabužiais ir sidabriniais auskarais, nešiojamais vyrų, išpopuliarino būtent Alice Cooper’io gerbėjai. 1976 m. David’as Letts’as Anglijoje įkūrė grupę „The Damned“, kuri pradžioje grojusi pankroką ilgainiui apsistojo ties gotikiniu stiliumi. Letts’as pradėjo naudoti David’o Vanian’o (nuo angl. Transylvanian) pseudonimą bei susitelkė ties vampyrų tematika (nors pradžioje jis sėkmingai eksploatavo ir nacistinę simboliką). Tais pačiais metais Bernard’as Sumner’is, Peter’is Hook’as, Ian’as Curtis’as (1957-1980) ir Terry Mason’as (pastarąjį vėliau pakeitė Stephen’as Morris’as) taip pat susibūrė į grupę Mančesteryje. Pradžioje pasivadinę „Warsaw“, 1978 metais, nenorėdami, kad juos painiotų su Londone anksčiau grojusia grupe „Warsaw Pakt“, jie pakeitė pavadinimą į „Joy Division“ [Linksmybių skyrius]. Būtent taip nacių koncentracijos stovyklose vadinta nedidelių pastatų, kuriuose jaunos deportuotos moterys būdavo verčiamos atsiduoti vokiečių karininkams, eilė. Vis dėlto, nepaisydami grupės pavadinimo, „Joy Division“ nariai atmetė bet kokias simpatijas nacizmui, o 1978 m. netgi sudalyvavo benefisiniame koncerte „Mančesterio rokas prieš rasizmą“. Ir nors „Joy Division“ scenoje retkarčiais ir panaudodavo nacistinę simboliką, jų piešiamas nacizmo atvaizdas buvo ganėtinai liūdnas, ką puikiai gali paliudyti ir šie grupės hitu tapusios dainos „They Walked In Line“ žodžiai:

All dressed in uniforms so fine,
they drank and killed to pass the time.
Wearing the shame of all their crimes
with measured steps they walked in line.
They walked in line.
They carried pictures of their wives,
and number tags to prove their lies.
And made it through the whole machine,
with dirty hearts and hands washed clean.
They walked in line.

„Joy Division“ kratėsi bet kokių etikečių, tačiau jų kuriama vaiduokliška atmosfera turėjo nemenkos įtakos vėliau iškilusiam gotikiniam judėjimui. 1980 m. gegužės 18 dieną, prieš pat išvykstant iš Anglijos į pirmąsias grupės gastroles po JAV, Ian’as Curtis buvo rastas pasikoręs savo virtuvėje. Netekusi talentingojo dainininko bei dainų tekstų autoriaus, grupė persivadino į „New Order“ bei, vokalisto vietą perėmus Bernard’ui Sumner’iui, tęsė savo muzikinę veiklą, išlikdama pakankamai įtakinga žaidėja alternatyviosios muzikos scenoje (nors konkrečiai gotikinėje aplinkoje turėtas pozicijas jai vis dėlto teko užleisti).

Maždaug tuo pačiu metu, kai ėmė populiarėti „Joy Division“, kiek rafinuotesnę gotikos versiją Anglijos publikai pristatė atlikėja Suzie Sioux, pasivadinusi Siouxsie. Sioux iškilo pankroko aplinkoje, nemažos įtakos jai turėjo tokios grupės kaip „The Sex Pistols“. Be to, ji bičiuliavosi ir su tokia figūra, kaip Genesis P-Orridge, organizacijos Temple of Psychick Youth (TOPY) įkūrėju bei aistringu Aleister Crowley gerbėju. Šiaip jau, pati Orridge muzika, tuo metu atstovavusi pirmąją industrijos bangą ar „industrinę kultūrą“, buvo absoliučiai svetima gotikinei stilistikai, tačiau nepaisant to, jo ryšiai su Sioux smarkiai pasitarnavo populiarinant Crowley idėjas gotikinėje aplinkoje. Vėliau, Orridge taps „antrosios bangos“, – gotikiniam žanrui daug artimesnės industrinės muzikos, kartais net vadinamos „industrine gotika“ – įkvėpėju. Paskui jis pasuks dar naujesne muzikos kryptimi, kuri subręs devinto dešimtmečio pabaigoje Čikagoje, leidybinės kompanijos „Wax Trax“ aplinkoje, išpopuliarės kartu su Trent’o Renznor’o grupe „Nine Inch Nails“ bei jų garsiuoju albumu „Pretty Hate Macine“ (1989), o savo apogėjų pasieks kartu su Marylin Manson. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Sioux įkuria grupę „Siouxsie and The Banshees“. 1983 -1984 metais su „Siouxsie and The Banshees“ ima bendradarbiauti ir Robert’as Smith’as, kur kas labiau žinomos grupės „the Cure“ lyderis, tuo pat metu išleisdamas ir keturis sėkmingus albumus su savo grupe.

Labiausiai gotikai, kaip muzikiniam žanrui, išsikristalizuoti padėjo grupė „Bauhaus“, kurios lyderis Peter Murphy populiaraus gotikinio muzi kant o karjerą tęsė net ir po to, kai 1983 metais grupė iširo. Pradedant 1983-aisiais – beje, tais metais savo veiklą nutraukė ir kita ankstyvosios gotikos grupė „The Misfits“– galima kalbėti apie tikrą gotikinės muzikos bumą. Randasi nemaža naujų grupių, tokių kaip „The Sisters of Mercy“ ar, kiek vėliau, 1988 m. susibūrusi „Dark Theater“, kurios lyderis Vlad’as nešioja dirbtines iltis ir netgi tvirtina geriąs kraują (pradžioje jis gėręs tik savo žmonos Lynda’os kraują; vėliau ši jį paliko bei pasiskelbė „gote lesbiete“). Vis dėlto reikia pasakyti, jog kraujo mėgėjai sudaro viso labo atskirą ir gana nedidelę gotikinės aplinkos dalį, kurią veikiau reikėtų sieti net ne tiek su paaugliškąja gotika, kiek su sadomazochizmu.

Pankrokui patyrus krizę, gotikinės grupės, tokios kaip „45 Grave“ ir kt., perimdamos kai kuruos jo bruožus sugebėjo patraukti ir dalį jo gerbėjų. 1990-aisiais gotikinė scena tampa išties internacionaline, šios muzikos atlikėjų ima rastis ne tik Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ar Jungtinėse Valstijose, bet ir tokiose šalyse kaip Japonija, Švedija, Suomija, Naujoji Zelandija, Lenkija ar Italija. 1990-aisiais gotikinė subkultūra jau pakankamai gerai nusistovi, leidžiami tokie specializuoti žurnalai kaip „Propaganda“ (leidinys Fred’o H. Berger’io pradėtas leisti Niujorke tapo ko gero svarbiausia gotikinės kultūros tribūna) bei „Ghastly“.

Bent jau po vieną su gotikinėmis temomis besisiejantį albumą jautėsi įpareigoti išleisti net ir šiaip ne gotikiniai kolektyvai tokie, kaip „Iron Maiden“ ar „Kiss“. Tačiau Propaganda’os skaitytojai bei kiti gotikinės subkultūros atstovai pabrėžtinai ignoruodavo labiausiai populiarias grupes, laikydami jas pernelyg komerciškomis. Save veikiau laikydami tam tikros elitinės subkultūros dalimi, jie žavėjosi kur kas mažiau populiariomis grupėmis bei laikėsi nuošaliai nuo žymiai gausesnio roko gerbėjų būrio. Daugeliui tapatinimasis su gotikine aplinka reiškė žymiai daugiau nei vien tik šeštadieninis koncertų lankymas, – tai buvo veikiau nuoseklus tam tikro gyvenimo būdo propagavimas. „Tikrieji“ gotai kiekvieną savaitės dieną vilki juodus rūbus, nešioja specifinius papuošalus bei vartoja nuosavą žargoną. Pastarąjį sudarančias makabriškas aliuzijas bei sąmojus, kurių prasmę pašaliniam žmogui suprasti dažnai yra pakankamai keblu, galima laikyti savotišku jų stiliaus skiriamuoju bruožu.

Maždaug nuo 1990 metų muzikos pagrindu susikūrusios gotikinės aplinkos tapatumas vis dažniau imamas sieti dar ir su literatūrinėmis preferencijomis. Taip pat judėjimui ne menkos įtakos padarė du vampyrų tematiką eksploatuojantys gotikiniai žaidimai: 1990 m. pasirodęs „Ravenloft“ (sukurtas nusižiūrėjus į kitą žaidimą „Dungeons & Dragons“) bei 1991 m. kompanijos „White Wolf“ imtas platinti „Vampire – The Masquerade“. Vis dėlto, turint omenyje gotikinės aplinkos polinkį į siaubo literatūrą (įskaitant dažnas dainų tekstų aliuzijas į tokius klasika tapusius kūrinius, kaip „Dracula“ ir pan.), keista, jog čia faktiškai net nepasirodo didesnių Stephen’o King’o literatūros pėdsakų. Veikiausiai King’as yra tiesiog per daug populiarus šiai subkultūrai, garbstančiai savo mažumos statusą. Be to, šis rašytojas primygtinai tvirtina, jog savo romanais visiškai nesiekia propaguoti kurios nors pasaulėžiūros. Kita vertus, Anne Rice, – retkarčiais ji leidžia suprasti save atstovaujant tam tikrą pasaulėžiūrą, kurioje vis labiau ima ryškėti gnostiniai bei kabalistiniai motyvai, – gotikinėje aplinkoje yra nepaprastai populiari. Vis dėlto, reikia pripažinti, kad didžioji gotikinės bei siaubo literatūros klasikos dalis, pradedant „vienuoliu“ Lewis’u ir baigiant Lovecraft’u, čia nesusilaukia ryškesnio dėmesio, jei nepaisysime retkarčiais prašmėžuojančio Drakulos.

Gotikiniai renginiai, kaip antai 1989 metais Long Beach’e, Kalifornijoje, surengtas „Vampyrų teatras“, muzikantai, tokie kaip Tony Lestat’as („Wreckage“ dainininkas bei pagrindinis 1989 metų renginio dalyvis), įvairios laidos, kaip štai Tony Sokol’o vedama „La Commedia Del Sangue: Dances From A Shallow Grave – The Vampyr Theatre“, gotikinės grupės, tokios kaip „Lestat“ ar „Theatre des Vampires“, įvairūs fanzinai, kaip „Savage Garden“ (leidžiamas Milane anglų kalba, pastaruoju metu pervadintas į „Wistaria“) – visi savo vardus (o ir ne tik juos) skolinosi iš Anne Rice kūrybos. Kiek vėliau, 1992 metais, dar viena iš Naujojo Orleano kilusi siaubo rašytoja Poppy Z. Brite išleido gotikinėje aplinkoje kultiniu tapusį romaną „Pražuvusios sielos“, pasakojantį apie netikėtą tikrų vampyrų susidūrimą su nedidelio Amerikos miestelio gotikine subkultūra.

Gotikos suklestėjimas devyniasdešimtųjų viduryje padaro įtaką ir atskiro muzikinio žanro roko muzikoje atsiradimui. Šiuolaikinis rokas yra gana eklektiškas ir labai dažnai, kalbant apie vieną ar kitą grupę tampa sudėtinga tiksliai apibrėžti jos atstovaujamą žanrą. Iš tiesų, muzikos klasifikavimas į tokius stilius kaip „post-punk“, „dark metal“, „doom metal“, „garage rock“ ar „trash“ neretai tampa pakankamai keblus ir nelengvai apibrėžiamas, kiekviename jų dažnai pasigirsta ir gotikinių motyvų. Be to, bent jau kai kurie iš minėtų stilių atstovų linkę demonstruoti savo prisirišimą prie to, kas kelia siaubą bei yra radikalu, o devintojo dešimtmečio gotikines grupes laikyti pernelyg nuosaikiomis. Vienas kraštutiniausių devintajame dešimtmetyje atsiradusių žanrų yra „black metal“, savotiškas „heavy metal“ ir gotikos mišinys. Tiek muzikine, tiek kultūrine prasme „black metal“ yra kur kas mažiau rafinuotas nei gotika, tačiau abiejų žanrų gerbėjai neretai migruoja tarpusavyje ir bendrąja prasme vis tiek išlieka tos pačios gotikinės subkultūros pasaulio dalimi.

„Black metal“ pradininke paprastai laikoma britų grupė „Venom“. Susibūrusi 1978-aisiais grupė pasivadino „Oberon“, tačiau 1980-aisiais pavadinimą pakeitė į „Venom“. Ši kompanija yra pirmoji pagrindine dainų tematika pasirinkusi satanizmą bei mirties kultą. Jų daina „Black Metal“ (1982 m.) apibrėžė jų pradėtą žanrą bei tapo judėjimo himnu:

Black is the night, metal we fight
Power amps set to explode.
Energy screams, magic and dreams
Satan records the first note.
We chime the bell, chaos and hell
Metal for maniacs pure.
Fast melting steel, fortune on wheels
Brain Hemorrhage is the Cure (Venom. Welcome to Hell, 1997).

Prisistatydami „Šėtono vaikais“, „Venom“ dainuoja:

Live like an angel, die like a devil,
Got a place in hell reserved for me,
Live like an angel, die like a devil,
Gonna burn in Hell, that’s where I’m gonna be
[“Live Like An Angel (Die Like a Devil),” 1981 // Venom. Welcome to Hell, 1997].

Kitas, ne mažiau populiarus „Venom“ hitas (apimantis tiek satanistinius, tiek vampyriškus motyvus) – „Sąjunga su Šėtonu“ (1981):

I’m in league with Satan
I was raised in Hell
I walk the streets of Salem
Amongst the living dead
I need no one to tell me
What’s wrong or right
I drink the blood of children
Stalk my prey at night (Venom. Welcome to Hell, 1997).

Metalo muzikos specialistai svarsto, ar po „Venom“ muzikos verta skirti „black metal“ ir „deathmet al “ sro ves, mat pastaroji yra kiek brutalesnė, labiau linkusi į narkotikus ir seksą bei labiau artima pradinei „Venom“ ideologijai. Viena iš šiuo atveju kylančių problemų yra ta, kad kai kurios iš populiariausių grupių stilistika bėgant metams gan smarkiai keitėsi. Štai „Bathory“, įkurta 1983 m. Švedijoje, savo veiklos pradžioje patyrė labai didelę „Venom“ įtaką, tačiau nuo 1987 m., išleidusi albumą „Under the Sign of the Black Mark“, grupė pasuko link naujos stilistikos, vėliau pavadintos „moderniuoju“ ar „šiaurietiškuoju“ „black metal“. Nuo 1990-ųjų, kartu su grupės „Hammerheart“ atsiradimu, esminį vaidmenį čia pradėjo vaidinti tam tikro vikingų romantizmo elementas. Šveicarų grupė „Hellhammer“ nuo 1982 m. iki 1984 m. buvo viena ryškesnių „black metal“ atstovių; 1984 m. muzikantai persivadino „Celtic Frost“ bei netrukus atsižadėjo „black metal“ stilistikos: grupė grojo iki 1993 m., visąlaik stengdamasi pabrėžti savo nepriklausymą „black metal“ scenai. Ankstyvieji Vokietijoje 1983 m. įsikūrusios grupės „Sodom“ albumai atstovavo „black metal“ žanrą, tačiau vėlesnė muzikantų kūryba galėtų būti apibūdinama kaip „speed metal“ ar dar kokiu kitu porūšiu. Kita vertus, tokių grupių iš Floridos, kaip „Death“ (įkurta 1985 m.), „Obituary“, „Deicide“ ar „Morbid Angel“ (pastaroji į Floridą atsikraustė iš Šiaurės Karolinos) muzika paprastai yra įvardijama kaip „death metal“ (taigi, ne „black metal“). Šiuolaikinę srovę „doom metal“ veikiausiai galima įvardinti vėlesne „death metal“ variacija.

„Black metal“ tapo populiarus daugelyje gotikinės aplinkos segmentų įvairiose šalyse, kaip antai Graikijoje, Brazilijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Norvegijoje bei Švedijoje. Dažniausias „black metal“ požymis, ypatingai kalbant apie jo „moderniąją“ ar „šiaurietiškąją“ formą, – kraštutinis priešiškumas Jėzui Kristui ir krikščionybei. Anti-krikščionybės tema vienija daugelį skirtingų pasaulėžiūrų. Kai kurios „black metal“ grupės yra pagoniškos, kitos – satanistinės. Kai kurios jų visiškai nesidomi politika, tuo tarpu kitos – atvirai neo-nacistinės ar nacionalistinės, siejančios save su ikikrikščioniška šiaurės Europos kultūra. Norvegijoje, – o vėliau ir kitose šalyse, – antikrikščioniška kai kurių „black metal“ grupių veikla įgavo ir nelegalią „ezoterorizmo“ ar ezoterinio terorizmo formą. Dviejų „black metal“ grupių – „Emperor“ ir „Burzum“ – nariai dalyvavo padegant krikščioniškas bažnyčias (kai kurios jų – istoriniai paminklai) bei išniekinant krikščioniškas kapines. Vienas iš grupėje „Emperor“ trumpą laiką grojusių muzikantų 1992 m. Lilehameryje nužudė praeivį. Regis, kapinių niekinimas tampa pakankamai populiariu kai kurių „black metal“ gerbėjų užsiėmimu daugelyje šalių, tarp kurių ir Italija bei Prancūzija. Grupės „Burzum“ lyderis Varg’as Vikernes’as (kitaip dar vadinamas „Grafu Grishnackh’u“ arba „Grafu“), – kuris, beje, iš satanizmo tam tikra prasme atsivertė į „nacional-socialistinę rasistinio odinizmo formą“, – ne tik dalyvavo padegant mažiausiai dešimt bažnyčių, tačiau vėliau net buvo nuteistas kalėti 21-erius metus už 1993-iaisiais įvykdytą kito „black metal“ muzikanto Oystein’o Aarseth’o (kitaip dar vadinto „Euronymous“) žmogžudystę. Nors spauda žmogžudystę nepreciziškai nušvietė kaip „satanistinę“ ar „ritualinę“, – o pats Varg’as nelaimingąjį Euronymous’ą kaltino tuo, jog šis buvęs „netikru satanistu“ ir „komunistu“, – pagrindinė nusikaltimo priežastis buvusi iš esmės ginčas dėl pinigų ir įrašų studijos „Deatlik Silence“ vadybos reikalų. Varg’as tebeliko populiarus veikėjas „black metal“ aplinkoje bei sėdėdamas kalėjime teberašo muziką ir straipsnius specializuotiems fanzinams. 1997 m. jis išleido savo „slaptąjį tekstą“ – „Vargsmål“ bei paskelbė, jog jis atradęs, kad Vidkun’as Quisling’as (1887-1945), kurio pats vardas ne tik Norvegijoje jau tapo kolaboravimo su naciais sinonimu, iš tiesų buvęs rasistinio odinizmo pirmtakas ir (tariamai) pionierius. Žvelgiant iš muzikinės perspektyvos, „Mayhem“ – Euronymous’o grupė, pradėjusi groti 1984 m. ir savo veiklą baigusi 1994 m., netrukus po Euronymous’o mirties – lieka įtakingiausiu „moderniojo“ „black metal“ modeliu. 1990 m. šie muzikantai įrašė albumą „Live in Leipzig“, į kurį įėjo ir viena garsiausių jų dainų „Carnage“:

Witchcraft, blood and Satan
Meet the face of Death
Blood
Fire
Torture
Pain
KILL
(…) Winds of war, winds of hate
Armageddon, tales from Hell
The wage of mayhem, the wage of sin
Come and hear, Lucifer’s sings (Mayhem, “Live in Leipzig”, 1990).

Ankstesnė jų daina „Deathcrush“ (1987 m.) buvo ne ką daugiau raminanti:

Demonic laughter your cremation
Your lungs gasp for air but are filled with blood
A sudden crack as I crushed your skull.
(…) Death, nicely crucified
Death, heads on stakes.
The barbecue has just begun.
Deathcrush – Deathcrush – Deathcrush (Mayhem, “Deathcrush”, 1987).

Liūdnas Euronymous’o likimas patvirtina tai, kad prievartos Norvegijos „black metal“ scenoje negalima būtų kildinti vien tik iš dainų tekstų. Kitos grupės, kaip „Bekhira“ ir „Osculum Infame“ Prancūzijoje ar „Marduk“ Švedijoje, nors ir nedegina bažnyčių, vis dėlto yra ne mažiau antikrikščioniškos. 1995 m. pasirodęs „Marduk“ kompaktinis diskas (sukurtas 1991 m. išleisto demo albumo pagrindu) buvo pavadintas „Fuck Me Jesus“, o jo viršelyje pavaizduota jauna mergina besimasturbuojanti su krucifiksu. Žvilgtelėjus į Prancūzijoje veikiančio muzikinio distributoriaus „Osmose Productions“ (ši bendrovė specializuojasi „black metal“ muzika) katalogą, jame galima aptikti grupių tokiais pavadinimais, kaip „Impaled Nazarene“ [Persmeigtas nazarietis] (iš Suomijos), „Rotting Christ“ [Pūvantis Kristus] (iš Graikijos), „Diabolos Rising“ [Sukylantis velnias] (grupę sudaro muzikantai iš Suomijos ir Graikijos) ar „Fallen Christ“ [Puolęs Kristus] (bei daugelį kitų grupių, kurių pavadinimuose vienaip ar kitaip atsispindi Aleister Crowley įtaka). Prancūzijoje kai kurios industrinio roko grupės, kaip antai „Dissonant Elephants“ ar „Non“ taip pat įšoko į antikrikščionišką lokomotyvą, nors ir atstovaudamos kitokį muzikos stilių. 1996 m. „Dissonant Elephants“ išleido albumą „Our Eyes Like Daggers“, kurio dainų tekstuose pilna visur spėjančio pakliūti Aleister Crowley laisvų citatų, o disko viršelyje vaizduojamas nukryžiuotas Jėzus Kristus su raudona klouniška nosimi. Tokių grupių veikla buvo viena iš priežasčių 1997 m. paskatinusių Prancūzijoje įkurti organizaciją „Katalikiška lyga prieš šmeižtą“.

Kita vertus, svarbu pažymėti, jog „black metal“ iš tiesų nėra gotikinės aplinkos atstovas bendrąja prasme. Tai veikiau yra nedidelis segmentas, tam tikra subkultūros subkultūra. Esama gausesnio būrio muzikos ir kitokių grupių, įkvėpimo ieškančių Anne Rice kūryboje, o pastarosios pasaulėžiūra yra ne tiek antikrikščioniška, kiek veikiau atstovaujanti tam tikrą gnostinės krikščionybės rūšį (kaip tai yra įvardinta ir pačios Rice romane „Memnoch the Devil“, pasirodžiusiame 1995 m.). Be to, „black metal“ scena pasižymi ir anti-žydiškumu, judėjimo atstovų leidžiamuose fanzinuose dažnai galima aptikti citatas iš liūdnai pagarsėjusių „Ziono Vyresniųjų protokolų“, tuo tarpu 1996 m. pasirodžiusį Rice romaną „Servant of the Bones“ galima net laikyti ir tam tikra duokle žydų ezoterinei kultūrai. Jei „black metal“ pabrėžia satanistinius ar pagoniškus simbolius bei vienintelė šios krypties atstovaujama spalva yra juoda, tai didžioji dalis gotikinės subkultūros, kuriai nemenką įtaką padarė „glam rock “ grupė „Kis s“ bei Tom’o Cruise’o sukurto vaidybinio Anne Rice herojaus vampyro Lestat’o portretas, vis smarkiau ima praktikuoti įmantresnį, barokinį rengimosi būdą, kuris gan smarkiai nutolęs nuo senųjų juodos odos striukių.

Gotikinė aplinka kaip metatinklas bei gotikinių judėjimų atsiradimas

Gotikinė aplinka nėra labai gerai organizuota. Svarbiausią telkiantį vaidmenį čia atlieka tokie žurnalai kaip „Propaganda“, tačiau nemenkos įtakos turi ir mažiau žinomi nedidelių tiražų fanzinai. Gotikinę aplinką galima būtų pavadinti savitu tinklu, – ar tiksliau, – meta-tinklu, į kurį patenka skirtingų smulkesnių tinklų atstovai. Pavyzdžiui, nemenką būrį sudaro Anne Rice gerbėjai; tūkstančiai jų kasmet dalyvauja Naujajame Orleane rengiamuose Raganų sąskrydžiuose, kuriuos organizuoja Anne Rice vampyro Lestato fanų klubas (įkurtas 1988 m.) bei pati iš Luizianos kilusi rašytoja. Dauguma čia atvykstančiųjų apsirengia kaip vampyras Lestatas tik vieną kartą per metus bei paprastai nepalaiko jokių ryšių su didesniąja gotikinės aplinkos dalimi. Tačiau esama ir tokių, kurie pasirenka gotikinį gyvenimo būdą. Pastariesiems Anne Rice gerbėjų tinklas pasitarnauja kaip tam tikra niša, pro kurią galima patekti į platesnį gotikinės subkultūros meta-tinklą. Panašius pastebėjimus galima išsakyti ir apie gausų gotikinių vaidmenų žaidimų, tokių kaip „Ravenloft“ ar „Vampire: The Masquerade“ gerbėjų būrį (beje, „black metal“ aplinkoje esama ir kur kas tamsesnių vaidmenų žaidimų, tačiau jų populiarumas yra žymiai mažesnis). Akivaizdu, jog esama šimtai tūkstančių šių žaidimų gerbėjų, kurie tikrai nedėvi vien juodų rūbų ir net nesidomi gotikine muzika. Tačiau ir vėl: aktyvus įsitraukimas į šių vaidmenų žaidimų gerbėjų bendruomenes (internete tokių galima rasti ne vieną) gali atverti duris į platesnį gotikinį meta-tinklą.

Žinoma, tai nereiškia, kad kiekvienas vaidmenų žaidimų gerbėjas turi tapti satanistu. Vis dėlto, tokio požiūrio laikosi profesionalūs anti-satanistai, tokie kaip Pat’as Pulling’as, kuris po savo sūnaus Bink’o savižudybės 1982 m. įkūrė organizaciją BADD (Bothered About „Dungeons and Dragons“, liet. – Susirūpinusieji dėl žaidimo „Dungeons and Dragons“), tvirtindamas, jog vaidmenų žaidimai tiesiogine prasme „mūsų vaikus veda link šėtono“. Tokios grupės, kaip BADD papildo bendrą platesnį evangelikalinį kontr-kultinį (ir anti-satanistinį) peizažą bei pastaraisiais metais vis labiau praranda savo įtaką. Bet kokiu atveju, kai gotikinės muzikos gerbėjai susidomi ir Anne Rice kūryba, o „Ravenloft“ žaidėjai ima lankytis gotikiniuose klubuose bei rengtis juodai, – tik tada minėtasis meta-tinklas iš tiesų įgauna savo formą. Kaip jau buvo minėta anksčiau, dalyvavimas viename iš gotikinių tinklų dar tikrai ne reiškia, kad dalyvaujantysis žengs toliau ir taps platesnio meta-tinklo dalyviu ar gotikinės aplinkos dalimi.

Be to, dalyvavimas gotikinėje aplinkoje visai nereiškia įsitraukimo į kažkokį konkretų judėjimą. Juodi drabužiai, sidabriniai papuošalai, atspindintys makabriškas temas, bei domėjimasis gotikinėmis grupėmis, kurios nėra ypatingai populiarios bendroje roko muzikos rinkoje – tokie tad gotikinės aplinkos atstovų pagrindiniai skiriamieji ženklai. Kalbant sociologų Stark’o ir Bainbridge’o terminais, daugelis ar net dauguma gotikinės aplinkos atstovų dalyvauja auditorijos ar klientų kultuose, tačiau nėra įsitraukę į kultinius judėjimus. Retkarčiais, tiesa, tokie judėjimai atsiranda, tačiau į juos įsitraukia tik labai nedidelė dalis šios aplinkos atstovų.

Šioje vietoje svarbu atskirti judėjimus, kurie egzistuoja nepriklausomai nuo gotikinės aplinkos, tačiau savo pasekėjų ieško būtent šioje aplinkoje, ir judėjimus, kuriuos pagimdė pati gotikinė aplinka. Tarp pirmųjų atsidurtų kai kurios „senosios“ satanistinės bei nepagoniškos grupės. Kaip jau minėta anksčiau, kai kurios klasikinio satanizmo grupės susiprato, jog gotikinė aplinka gali būti naudinga dirva naujiems nariams pritraukti. Štai „Seto šventykla“ tam, kad pritrauktų gotikinės subkultūros atstovus, sukūrė savo internetinį tinklalapį; 1997 m. vasario 1 d. Don’as Webb’as, vyriausias „Seto šventyklos“ žynys, surengė savo organizacijos pristatymą viename (dabar jau nebeveikiančiame) iš Kalifornijos knygynų, – „Hellhouse of Hollywood“,– besispecializuojančiu gotikine subkultūra. Klasikinio satanizmo grupės yra pakankamai negausios, todėl net ir keleto naujų narių prisijungimas gali būti labai svarbus tam, kad būtų užtikrintas tolesnis grupės egzistavimas. Vis dėlto, jų pasiekimai rekrūtuojant naujus narius gotikinėje aplinkoje nėra labai įspūdingi.

Dauguma gotikinės muzikos grupių nėra ypatingai susidomėjusios šėtonu ar satanizmu. Žinoma, šis pasakymas negalioja „black metal“ atstovams, tačiau šie paprastai neigiamai žiūri į tokias organizacijas kaip „Šėtono Bažnyčia“ ar „Seto šventykla“, priskirdami jas „nuosaikiam“ ar „liberaliam“ satanizmui. Uww, Prancūzijoje leidžiamo „black metal“ fanzino „Deo Occidi“ (leidžiamas anglų kalba) įkūrėjas, priešpriešina „liberalųjį satanizmą“ ir „fašistinį satanizmą“, save tapatindamas su pastaruoju. Klasikinių amerikietiškų judėjimų atstovaujamas „liberalusis satanizmas“, čia kritikuojamas kaip kraštutinis individualizmas bei gėdinga kapitalizmo apologija. Taip pat Uww prideda dar ir tai, kad Anton LaVey esąs „nuosaikus žydas“. Be to, klasikinis satanizmas yra kaltinamas tuo, jog jo veikla apsiriboja vien žodžiais. „Black metal“ atstovams kur kas labiau priimtini veiksmai ir konkretūs įvykiai, čia neabejotinai žavimasi skandinaviškuoju „ezoterorizmu“. Pastarasis vadovaujasi klasikiniais europietiškais nacių modeliais bei yra nukreiptas prieš kapitalizmą, liberalizmą, demokratiją ir judaizmą. Tarp nedidelių satanistinių grupių, atstovaujamų „black metal“ aplinkos, galima būtų įvardinti tokias organizacijas, kaip „Black Order“, „Order of the Nine Angles“, „Ordo Sinistra Vivendi“ (pastaroji seniau vadinosi „Order of the Left Hand Path“) bei „Order of the Jarls of Balder“. Nei viena iš jų neturi daugiau nei penkiasdešimt narių, tačiau jos visos priklauso vienam tinklui pavadinimu „The Infernal Alliance“. Ir nors šis satanizmo sparnas, apjungiantis klasikinio satanizmo ir „black metal“ bruožus, seniau svarbiausius savo centrus turėjo JAV ir Naujojoje Zelandijoje, šiuo metu jis yra atstovaujamas ir Europos šalyse, kaip antai Jungtinėje Karalystėje bei Prancūzijoje. Dauguma šių grupių yra atvirai fašistinės. „Order of the Nine Angles“ organizuojamoje juodųjų mišių versijoje, susirinkusieji patvirtina savo tikėjimą, jog „Adolfas Hitleris buvo atsiųstas dievų, kad apreikštų mums didybę“. Netaisyklinga tačiau suprantama lotynų kalba jie garbina Hitlerį kartu su Liuciferiu. Žynys vaidilutei perduoda puodelį tardamas tokius žodžius: „Suscipe, Lucifer, munus quod tibi offerimus memoriam recolentes, Adolphus“. Visi atsako „Hail Hitler“.

Kai kurios neopagoniškos grupės taip pat patraukė savo pusėn atskirus gotikinės aplinkos atstovus. Tai ypatingai galioja kalbant apie kontinentinės Europos bei skandinaviškuosius odinistų judėjimus (pastarieji, savo ruožtu, apima ir dalį „black metal“ gerbėjų), tačiau Britanijoje bei Amerikoje egzistuojanti „Wicca“ yra nepaprastai tolima gotikiniam stiliui. Anglakalbė neopagonybė bei „Wicca“ subrendo, pereidamos savo ankstyvąją antikrikščionišką stadiją, tuo tarpu būtent antikrikščioniškos temos, eksploatuojamos kontinentinės neopagonybės, retkarčiais patraukia „black metal“ gerbėjus.

Vienas iš įdomių bei kontraversiškų judėjimų yra „Temple of the Vampire“ [Vampyro šventykla], įsikūręs Lacey mieste, Vašingtono valstijoje; jo, beje, nederėtų painioti su „Order of the Vampires“, organizacija, įeinančia į „Temple of Set“. Ši organizacija įkurta už gotikinės aplinkos „ribų“, tačiau specifinis jos tikslas buvo patraukti šios aplinkos atstovus. Šventyklos įkūrėjas, Lucas Martel’as, – buvęs Šėtono bažnyčios narys ir, kaip ir LaVey’aus atveju, jo organizacijos veikla daugiausia vykdoma paštu. Judėjimas tvirtina tesiąs senąją Hekal Tiamat religiją bei išlaikęs jos šventraštį „Shurpu Kishpu“. Šventykla nėra satanistinė; pagrindinis jos mokymas – kaip už megzti ryšį su V ampyrų Dievais, atliekant septynių pakopų ritualą. Svarbiausioji ritualo pakopa yra ketvirtoji, kai atnašaujantysis Vampyrų Dievams aukoja savo paties bei iš kitų, silpnesnių žmonių pasiglemžtas gyvybines jėgas. Tokie požymiai, kaip „spengimas ausyse“ ar „neįprastas jausmų proveržis ties saulės raizginiu“, patvirtina, jog Vampyrų Dievai priėmė aukas. Be to, Šventyklos pasaulėžiūra pasižymi ir apokaliptinėmis nuotaikomis: „mes artėjame prie paskutinės pjūties“, kai „žmonių sukaupti ištekliai bus sueikvoti energijos išlydžio sukeltose žudynėse ir įvyks tai, ko iki tol dar niekad nebuvo įvykę“. Nužudytųjų žmonių išlaisvinta energija leis Vampyrų Dievams nužengti ant žemės bei ją, kartu su sau ištikimais, iniciaciją perėjusiais pasekėjais, valdyti. Kai „Didieji Nemirtingieji Dievai nužengs į savo šlovinguosius Galios sostus“, „žmonės (…) bus naudingi kaip vergai ir kaip maistas“. Turint omenyje vampyrų temos populiarumą, daugelis gotikinės aplinkos atstovų susidomi šiuo „Temple of the Vampire“ judėjimu. Tačiau jame lieka tik nedaugelis: dažnai bijomasi, kad paštu platinamos medžiagos schema kažkam tiesiog yra pasipelnymo šaltinis, arba nesutinkama su brutalia pasaulėžiūra. Juk šiuolaikinėje literatūroje „postmodernieji“ vampyrai dažnai vaizduojami ne kaip totalaus blogio atstovai, o kaip asmenys, kuriems rūpi žmonės (pavyzdžiui, Chelsea Quinn Yarbro aprašytas Saint-Germain’as) ar, bent jau, kurių psichologinis portretas nėra vienalytis (kaip antai Anne Rice sukurtas Lestat’as).

Galiausiai, esama daugelio judėjimų, kurie tiesiogiai kildintini iš atskirų gotikinės aplinkos grupių. Kai kurie iš tokių judėjimų yra pagoniški bei antikrikščioniški ir satanistiniais specifine prasme jie nelaikytini, – kaip antai Prancūzijoje veikiantis „The Sacred Order of Emerald“, – tačiau daugelis jų skelbiasi esą satanistiniai. Kita vertus, viena Prancūzijoje veikianti organizacija, pasivadinusi „Confrérie spirituelle sataniste les Croisades de la Nouvelle Babylone“, skelbiasi siekianti „suvienyti satanistus, liuciferininkus, pagonis ir neopagonis“. Viena didesnių satanistinių grupių, – kol jos veiklos1996 m. nenutraukė Italijos policija, – išsivysčiusių gotikinėje aplinkoje buvo Marco Dimitri įkurta „Liuciferiškieji Šėtono vaikai“ (Bambini di Satana Luciferiani, toliau – BSL). BSL susikūrė devintame dešimtmetyje, kai Dimitri susidomėjo Aleister Crowley kūryba ir klasikiniu satanizmu. Tačiau judėjimas pareiškė, jog klasikinis satanizmas yra jau praeityje, todėl reikalingos naujos, drąsesnės satanizmo formos. BSL istorija gali būti laikoma paradoksišku žiniasklaidos įtakos įrodymu. Pradžioje šį judėjimą sudarė nedidelė vietinė grupelė. Tik 1989 m., kai į BSL dėmesį atkreipė Bolonės (Dimitri gimtasis miestas; šiame mieste taip pat įsikūrusi didžiausia Italijos kontrkultinė organizacija GRIS) katalikiškoji bendruomenė, o vėliau prie jos prisijungė ir sekuliarūs antikultininkai, ši grupė sudomino ir nacionalinę spaudą. Galiausiai Dimitri, kaip šėtono atstovas, dalyvavo keliose populiariausiose Italijos televizijos pokalbių laidose.

Jei klasikinio satanizmo atstovai Italijoje išmintingai vengė žiniasklaidos (ir kritikavo Dimitri už tai, kad šis nepasekė jų pavyzdžiu), tai Dimitri buvo pernelyg didelis garbėtroška, kad atsisakytų pokalbių laidų rengėjų pasiūlymų. Pastarieji, savo ruožtu, desperatiškai ieškojo žmogaus „iš kitos pusės“, kuris būtų galėjęs pagyvinti vakarines pokalbių laidas apie satanizmą: apsiribojus vien antikultininkais ir teologais laidos būtų buvę nuobodžios. Kai kurių tokių pokalbių laidų „sėkmė“ buvo pritrenkianti. Tiesa, Dimitri, bendrai paėmus, iš laidos rengėjų bei dalyvių susilaukė nemažai pajuokos. Vis dėlto, – turint omenyje, jog laidas stebėjo milijonai žiūrovų, – jis nepraleido progos savo pusėn patraukti tuzino ar daugiau paauglių, kurie vėliau jį susirado ne pernelyg konfidencialiai saugomu Bolonės adresu. Italijos „black metal“ atstovai, neskaitant kelių labiau rezervuotą požiūrį į jį išlaikiusių grupelių, priėmė Dimitri į savo tarpą kaip bendramintį. 1996 m. BSL išaugo iki maždaug 200 narių, pasklidusių po šiaurinę bei centrinę Italiją. 1992 m. Dimitri buvo areštuotas už chuliganizmą, tačiau tai nebuvo labai rimtas atvejis. Kur kas rimtesnė byla jam ir keliems jo organizacijos nariams buvo iškelta 1996 m. dėl vienos iš organizacijai priklausiusių merginų, – kuri nenorėjo pilnai atlikti jai, kaip žiniuonei, tekusių seksualinių pareigų, – išprievartavimo bei dėl nepilnamečių įtraukimo į savo ritualus. 1997 m. birželio 20 d. Bolonės teismas visus kaltinamuosius „Šėtono vaikų“ byloje dėl išžaginimo bei nepilnamečių tvirkinimo visiškai išteisino. Vis dėlto, organizacijos vadovas, Marco Dimitri, buvo pripažintas kaltu dėl nedidelių prasižengimų mokant mokesčius. Prokurorė, – pastaroji, beje, buvo ir aktyvi Bolonės antikultinio judėjimo dalyvė, – nutartį apskundė, tačiau bylą ir vėl pralaimėjo 2000 m.. Kaip bebūtų, akivaizdu, kad BSL išleistoje knygoje „Vangelo Infernale“ (Pragaro evangelijos) – kuri platinama tik neoficialiais keliais – bent jau simboliškai išreiškiama mintis, kad seksualinė prievarta ir pedofilija gali būti priimtina satanistinio gyvenimo būdo dalis. „Vangelo Infernale“ nėra ypatingai įsimintinas ezoterinis tekstas ir nepanašu, kad jis būtų galėjęs sulaukti didesnio dėmesio. Galiausiai pasakytina, kad būtent antisatanistinis vajus, sukeltas sekuliarių antikultinių ir katalikiškų kontrkultinių organizacijų, perkėlė BSL į žiniasklaidos priemones bei padarė šį judėjimą kur kas populiaresnį nei jis buvo pradžioje.

Kita vertus, tokie faktai, kaip bažnyčių deginimas Norvegijoje ar kapinių išniekinimas pietinėje Prancūzijoje, liudija tai, kad kai kurie, nors ir negausūs, judėjimai, kylantys iš gotikinės aplinkos ir ypatingai iš jos „black metal“ sparno, yra iš tiesų pavojingi bei gali būti įsipainioję į kriminalinę veiklą. Teisėtvarkos struktūroms rekomenduotina stebėti tokius judėjimus ir ypatingai tuos, kuriuose apjungiamas satanizmas ir neonacizmas. Vis dėlto, perdėtas žiniasklaidos dėmesys tokiai veiklai, gali išprovokuoti pakartotinius veiksmus bei paskatinti labiausiai pagarsėjusių įvykių pamėgdžiojimus. Kita vertus, būtų nesąžininga nedidelių grupelių, kurių didelė dalis teturi vos po keletą šimtų narių išsibarsčiusių po visą pasaulį, įvykdytais nusikaltimais kaltinti visas neopagoniškas ar okultines organizacijas, kurių veikla paprastai neperžengia įstatymo numatytų ribų. Dar didesnė klaida būtų nacistines ar satanistines „black metal“ organizacijas tapatinti su visa likusia gotikine aplinka (be to, didelė dalis „black metal“ muziką grojančių grupių neišpažįsta nei nacizmo, nei satanizmo). Ir nors gotikinės aplinkos atstovų apranga bei gyvenimo būdas, – pastarieji, kaip ir ankstesnių judėjimų atvejais, skirti šokiruoti suaugusius bei išreikšti paauglišką laisvę, – yra neįprasta, tačiau šie jaunuoliai paprastai nėra įsivėlę į kokią nors kriminalinę veiklą, o ir didžioji jų dalis kur kas labiau domisi kitais dalykais nei satanizmas ar Adolfas Hitleris. Be to, siaubo literatūros evoliucija taip pat gali daryti pozityvią įtaką gotikinei aplinkai. „Postmoderniose“ tokios literatūros versijose pagrindiniai knygų herojai nebėra paprasti monstrai, atstovaujantys, panašiai kaip judėjo-krikščioniškasis velnias, totaliam blogiui; veikiau jie reprezentuoja psichologiškai sudėtingus veikėjus (kaip Anne Rice sukurtasis Lestat’as), sprendžiančius amžinas gėrio ir blogio dilemas. Vienas iš tokių veikėjų yra Angelas, vienintelis su užuojauta vaizduojamas vampyras, gotikinę paskutiniojo amžiaus dešimtmečio paauglių madą atkartojančiame televizijos seriale „Buffy – vampyrų žudikė“ (pastarasis, žinoma, susilaukė nemenko populiarumo ne tik tarp gotų bei ne tik tarp paauglių). Kitas seriale pristatomas veikėjo tipas – vampyrų žudikai, tokie kaip Buffy arba techno-pagonės bei geros mergaitės, tokios kaip geriausia Buffy draugė Willow, kuri, stengdamasi įveikti vampyrus bei kitas antgamtiškas būtybes, pasitelkia ne tik raganavimą, bet ir kompiuterinio raštingumo teikiamus privalumus. Sekdama savo mėgstama grožine kūryba gotikinė aplinka, – kurios atstovai jau nebūtinai rengiasi vi en juodos spalvos rū bais, – ilgainiui, kaip ir kiti anksčiau egzistavę kontrkultūriniai judėjimai, gali tapti tiesiog kolektyvinėmis brendimo apeigomis, leidžiančiomis paaugliams kelti prasmingus klausimus apie gėrį ir blogį.

Straipsnis parengtas remiantis pranešimu, skaitytu Švedijos Nacionalinės nusikaltimų prevencijos tarybos surengtoje konferencijoje „Atmetamos ir slopinamos patirtys: rasistinė dešinė bei kultinė aplinka“, kuri vyko 1997 m. vasario 15-16 dienomis Stokholme

Versta iš: http://www.cesnur.org
Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas

Views All Time
Views All Time
2026
Views Today
Views Today
1
0 0