Lietuvos valstiečių lyderiai vėl grasina imtis protesto akcijų. Šią savaitę toks grasinimas nuskambėjo iš Valstiečių sąjungos – Naujosios demokratijos pirmininkės pavaduoto Ramūno Karbauskio lūpų. Vienas didžiausių Lietuvos žemvaldžių ir turtingiausių ūkininkų įspėjo, kad Vyriausybei atsisakius pereinamojo laikotarpio dėl žemės pardavimo užsieniečiams šalyje neišvengiamai gali kilti žemdirbių protestų banga bei žlugti referendumas dėl stojimo į ES.

Prieš porą savaičių protesto akcijomis valdžią baugino Suvalkijos cukrinių runkelių augintojai, tapę jau tradiciniais kelių blokuotojais. Pastaruosius kelerius metus jie reguliariai stoja ant Europon vedančių kelių, reikalaudami, kad Vyriausybė padidintų jiems skiriamas cukrinių runkelių kvotas ir neliestų Marijampolės cukraus fabriko. Šis, labiausiai atsilikęs iš visų šalies cukraus fabrikų, lig šiol taip ir nesulaukė modernizacijos, nors jį sanuojanti firma nuolat žada to imtis, jei tik Vyriausybė padidins runkelių perdirbimo kvotas. Iš esmės – duos pinigų.

Runkelių augintojams nė motais, kad cukrus Lietuvoje ir taip kelis kartus brangesnis nei aplinkinėse valstybėse, ką jau kalbėti apie pasaulinę cukraus kainą. Lietuvoje kelinti metai iš eilės cukraus pagaminama daugiau nei suvartojama, be to, jis itin prastos kokybės, tad toliau didinti kvotas ir taip švaistyti pinigus Vyriausybė nebegali. Į specialistų perspėjimus, kad jeigu padėtis nesikeis, po kelerių metų visa Lietuvos cukraus pramonė, taigi ir ją žaliava aprūpinantys ūkininkai, žlugs, runkelių augintojai nekreipia dėmesio. Jie gyvena šia diena, be to, jų įsitikinimu, valdžia niekuomet neleis, kad taip nutiktų.

Būtent dėl cukrinių runkelių augintojų ir jų vykdomų kelių blokadų pastaraisiais metais Lietuvos valstiečiams prigijo “runkelių” epitetas, simbolizuojantis užsispyrusius, ekonomiškai nemąstančius ir valdžios malonių reikalaujančius žemdirbius.

Be jokios abejonės, ekonominio mąstymo stinga ne tik runkelininkams, bet ir absoliučiai daugumai Lietuvos valstiečių, kasmet reikalaujančių, kad Vyriausybė jų pagamintą produkciją supirktų tokiomis kainomis, kokių nori jie, o ne kokias diktuoja rinka. Reikalaudami nuolatinės mokesčių mokėtojų paramos, tuo pat metu jie piktinasi, kai valdžios atstovai pavadina valstiečius išlaikytiniais. Telieka prisiminti švilpimą, kuriuo buvo palydėtas Prezidentas Valdas Adamkus, prieš metus pirmasis iš visų šalies politikų išdrįsęs žemdirbiams į akis pasakyti šią karčią tiesą.

Trukdo mentalitetas

Tačiau dar klausimas, ar žinant kolūkinę absoliučios šiandieninių kaimiečių daugumos kilmę galima juos vadinti ūkininkais? Buvęs garsus vieno geriausių sovietinės Lietuvos kolūkių pirmininkas Viliumas Malinauskas “Veidui” sakė, kad kolūkiečiai “buvo tarsi hibridas – nei darbininkai, nei žemdirbiai”. Jo vadovautame kolūkyje žmonės dirbo kaip darbininkai mieste – penkias dienas per savaitę, o šeštadienius ir sekmadienius turėjo laisvus. Sodybiniai sklypai buvo sumažinti iki 10 arų, kad tik daržovėms užtektų. Visa kita valstiečiams duodavęs kolūkis.

Pasak V.Malinausko, po kolūkių griuvimo tokiems buvę sunkiausia. “Jeigu kuris buvo mąstantis, tai toks ir šiandien ūkelį gerai tvarko. Bet kad didesnioji dalis buvo darbinykai – kokie jie žemdirbiai”, – sakė jis “Veidui”. Šiandien milijonieriumi tapęs ir garsųjį Grūto skulptūrų parką įkūręs V.Malinauskas pastebi, kad “kur tik geresni ūkininkai – tai buvę kolchozų pirminykai ir agronomai”, turintys žemės ūkio išsilavinimą. Tuo tarpu buvę kolūkiečiai neretai “ūkininkauja” grūdus sėdami iš sterblės, žmonai iš paskos akėčias tempiant.

Matyt, išsilavinimo ir savarankiško mąstymo stoka galima paaiškinti ir kitą šių dienų žemdirbių problemą, kurią įvardija V.Malinauskas, – aklą klausymą to, ką jiems sako Žemės ūkio rūmai ir kiti viršininkai. “Tie vis sako – auginkit tą, auginkit aną, tik pažiūrėkit, kokios kainos. Ir nurodo tas, kurias matė parduotuvėse, o ne tas, už kurias produkcija superkama”, – piktinasi V.Malinauskas. Paklaustas, kodėl gi ūkininkai negali patys susiburti į organizacijas ir priversti jų vadovus tarnauti steigėjų interesams, jis gūžčioja pečiais. Persilaužti ir pradėti ūkininkauti savarankiškai, nesidairant į valdžią, jo manymu, žemdirbiams trukdantis “lietuvio mentalitetas”.

Viena savarankiška karta

Sena tiesa – kaip žmogus mąsto, taip jis ir gyvena. Norint perprasti dabartinio valstiečio elgesio motyvus, būtina suprasti, kaip kelis pastaruosius amžius vystėsi lietuvio kaimiečio mentalitetas. Ko gera, viena pagrindinių lietuviško kaimo problemų yra ta, kad pastarąjį šimtmetį valstietija laisva ir savarankiška tebuvo du dešimtmečius. Visą kitą laiką valstietis priklausė nuo pono, nesvarbu, kas jis buvo – dvarininkas ar kolūkio pirmininkas. Ponas už jį ir mąstydavo.

Istoriko profesoriaus Edvardo Gudavičiaus teigimu, negalima pamiršti, kad ūkininkas ir valstietis – tai visiškai skirtingi dalykai. “Mes suprantam taip – jeigu jis gyvena kaime, tai jau ūkininkas. Bet taip nėra”, – teigia istorikas.

“Manyčiau, kad Lietuvos valstiečiai apskritai nebuvo laisvi, nors po M.Krupavičiaus 1924 m. atliktos žemės ūkio reformos buvo prasidėjęs laisvėjimo procesas, – sako prof. E.Gudavičius. – Ūkininkavimas, kaip verslas, plėtojosi ir pažanga išryškėjo tik ketvirtajame dešimtmetyje, kai mūsų valstiečiai išėjo į pasaulinę rinką. O iki tol valstiečiai praktiškai dirbo tik tam, kad išsimaitintų patys. Iki reformos rinkai dirbo dvarai, o ne valstiečiai. Atitinkamai jų mentalitetas buvo vargšo, engiamo žmogaus mentalitetas”.

Tik tuomet, kai valstiečiai savarankiškai išėjo į rinką, ėmė klostytis jų, kaip piliečių, mentalitetas. Nors negalima pamiršti, kad valstiečių pilietėjimas vyko specifinėmis “aksominės diktatūros” sąlygomis, pažanga buvo didžiulė.

Dvaras lygu kolūkiui

Deja, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje ekonominės ir pilietinės valstiečių sąmonės vystymąsi sustabdė sovietinė okupacija. Pasak E.Gudavičiaus, kalbant apie okupacijos padarinius lietuvių kaimiečių mentalitetui, galima brėžti nemažai paralelių tarp ikireforminės, dvarininkams dirbusios ir sovietinės, kolūkinės valstietijos.

“Kolūkinė sistema ne tiktai grąžino valstiečius į baudžiavą – individualaus ūkininkavimo požiūriu ji nuvedė juos dar labiau į praeitį, į tas visuomenes, kurios visiškai nežinojo privačios nuosavybės”, – teigia profesorius, kartu pabrėždamas, kad kolūkinė sistema Lietuvoje vis dėlto skyrėsi nuo buvusios kitoje sovietų imperijos dalyje. – Valstiečių arų ūkis, tegu ir buvo suvaržytas, vis dėlto išsaugojo individualios veiklos tradicijas. Todėl kai Chruščiovas leido kolūkiečiams turėti šiokios tokios asmeninės nuosavybės, tai Lietuvoje vėl prasidėjo individualus verslas. Imant bendru mastu, Lietuvos kolūkinė industrija duodavo kur kas daugiau produkcijos nei kitoje SSSR dalyje”.

Būtent dėl šios priežasties sovietinės valdžios investicijos į žemės ūkį pirmiausia nusėsdavo Lietuvoje. Perpratę sovietinės sistemos ypatumus lietuviai vykdavo į Maskvą su lagaminais dešrų, o iš ten parsiveždavo tais laikais modernių technologijų. “Mes išmokome “išmušti” daug geriau nei kitos “broliškos” respublikos, – sako E.Gudavičius. – Bet šis reiškinys turėjo ir kitą pusę – kadangi mūsų kolūkio sandėlis buvo pilnas, tai galimybės vogti irgi buvo didesnės. O kadangi Lietuvos visuomenė dar buvo netoli pažengusi, “švogerių” mentalitetas išliko. Jei žmogus turi vietą tarnyboje, tai visi giminaičiai ateina pas jį ir jis turi jais pasirūpinti”. 

“Kalėdų senelio” poreikis

“Švogerių” mentaliteto buvo šiek tiek nusikratyta trečiojo ketvirtojo dešimtmečio poreforminiame kaime. “Pati ūkio struktūra laužė požiūrį į viršininką, kaip į didelį poną, – sako E.Gudavičius. – Kaimo seniūnas labiau bijojo ūkininkų, nei šie bijojo jo. Seniūnas turėjo atsakyti prieš ūkininkų susirinkimą, prieš verslo žmones. Tikrai didelis ponas buvo kaimo agronomas, bet todėl, kad jis duodavo valstiečiui labai konkrečios naudos”.

Sovietmečiu ši laisva, savo vertės supratimu pagrįsta mąstysena buvo prarasta. Valstiečio požiūris į kolūkio pirmininką, už kurio stovėjo stribų šautuvai, nelabai skyrėsi nuo požiūrio į ikireforminį dvarininką. “Dabar šis mentalitetas tebėra išlikęs”, – sako E.Gudavičius.

Būtent todėl per rinkimus kaimas renka “Kalėdų senelius”, iš kurių tikisi dovanų (“gerų” produkcijos supirkimo kainų) ir globos (pasakymo, ką reikia daryti). Ne veltui, kaip rodo “Veido” atlikta apklausa, iš visų po 1990 metų buvusių žemės ūkio ministrų žemdirbiai labiausiai garbina Vytautą Einorį, kuriam ministraujant produkcijos supirkimo kainos buvo gerokai viršijusios pasaulines ir neturėjo nieko bendra su ekonomika. Ir tik patys pažangiausieji, jau atsikratę baudžiavinės ir kolūkinės mąstysenos, sako, kad pažangiausiai Žemės ūkio ministerija dirbo vadovaujama Edvardo Makelio.

Neliko socialinio saugumo

Viena didžiausių kaimo problemų šiandien yra kone visuotinė girtuoklystė, skatinama ne tik nedarbo, bet ir netikrumo dėl savo ateities. Vakarykščiai kolūkio mechanizatoriai ūkininkauti dažniausiai nesugeba, o štai gerti įprato dar nuo tų laikų, kai kolūkiečiai už sklypo aparimą atsilygindavo buteliu. Kadangi šiandieniniai ūkininkai su traktoriais ir kita technika dažniausiai susitvarko patys, mechanizatoriams žemė slysta iš po kojų ir ateitis atrodo tik juoda. Tai dar viena kolūkių nostalgijos ir valdžios globos poreikio priežastis.

“Nepamirškime, kad kolūkinis bendruomeninis ūkininkavimas duodavo socialinį saugumą, – sako E.Gudavičius. – Tegu tai GULAG’o socialinis saugumas, bet tau net karceryje sėdinčiam bent duonos plutą atneš. Tuo tarpu visuomenėje, kuri remiasi individualia nuosavybe, socialinio saugumo nėra. To saugumo praradimas labai skaudžiai palietė daugumą gyventojų, juo labiau kad baudžiauninko mentalitetas visuomenėje buvo paplitęs daug labiau nei caro laikais”.

Išeitis – Europoje

Nepaisant sunkios kaimo būklės, E.Gudavičiaus nuomone, Lietuvos visuomenė, o kartu su ja – ir valstietija keičiasi itin sparčiai. “Tie 200 tūkst. lietuvių užsienyje – tai tik proceso pradžia, – sako jis. – Pakankamai daug jų atsistos ant kojų, o vėliau grįžę į Lietuvą padarys didžiulį socialinį poveikį visuomenei. Nes kartu prasidės ir normalaus verslo grįžimas į Lietuvą”.

Nors pokyčių vyksta ir be to. Imkime kad ir kaimo turizmą – juk jis prieš kelerius metus prasidėjo nuo nulio, o šiandien jau pakankamai suklestėjęs. Netrukus juo užsiimančių žmonių kaime bus keliolika ar net daugiau procentų.

“Problema viena – mūsų valstiečiai kol kas dar netapo ūkininkais, – sako E.Gudavičius. – Iš čia ir visi kelių blokavimai, Europos Sąjungos baimė. Sugebantys susiorganizuoti Marijampolės žemdirbiai atrodo sąmoningi, tačiau tai ne ūkininkų, o valstiečių sąmoningumas. Kita vertus, tai jau pirmas žingsnis į priekį. Jie jau suvokia savus interesus, tačiau dar nesigaudo rinkoje. Juk viskas vyksta dėl paprasčiausios konkurencijos su kitais cukraus fabrikais. Visa, ką jie daro, yra naivu. Slenkstis dar neperžengtas, tačiau jų elgesys jau mažiau naivus nei baudžiauninko kompleksai ar “Kalėdų Senelio” laukimas”.

Šiandieninius ūkininkus keisti savo mąstymą greičiausiai privers Europos Sąjunga, nepaisant to, kad dauguma jos bijo ar pyksta, kad naujųjų ES valstybių žemdirbiams siūloma tik ketvirtis tos paramos, kurią gauna “senbuviai”. Reikia manyti, žemdirbiai netrukus supras, kad kvaila atsisakyti siūlomų pinigų, net jeigu jų duodama mažiau nei tikėtasi.

“Manyčiau, reikia paimti tai, ką duoda, o jau paskui sakyti, kad trūksta”, – sako E.Gudavičius. Jis įsitikinęs, kad bendrasis sąmonėjimo ir valstiečių virtimo ūkininkais procesas vyks ne ką lėčiau, nei šiandien plėtojasi kaimo turizmas, apie kurį visai neseniai kalbėta su pajuoka ir nepasitikėjimu. “Šiandien tokių dar nulis kablelis kelios dešimtosios procento, – kalba profesorius apie tikrus ūkininkus. – Tam, kad atsirastų keli procentai, reikia, kad procesas pajudėtų”. Toliau jau suveiks lietuviškas pavydo jausmas – pamatę, kad vienam kitam pasisekė, sukrus ir kiti. Tuomet ir laiko kelių blokadoms nebeliks.

Views All Time
Views All Time
1625
Views Today
Views Today
1
0 0