Emocijos

Kiek kainuoja laimė?

pagal
Happy Success Teen Girl Celebrating Being Winner
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kasdien nuo ryto iki vakaro netylančios politikų bei ekonomikos ekspertų grėsmingos kalbos apie krizę jau taip įgriso, kad daugeliui kelia tik šypseną. Nuskambės kaip paradoksas, bet gal visi šie gresiantys nepritekliai išmokys mus pasijusti bent truputį laimingesniais? Tiksliau – privers permąstyti, kas mums teikia laimės. Tuo tarpu mokslininkai vis nesiliauja ginčytis, kokie žmonės yra nelaimingesni – nieko neturintys ar visko pertekę. Keliaujantys po egzotiškas, bet varganas Rytų ar Afrikos šalis visada pasakoja apie ten matytus žmonių veidus. Lūšnose gyvenantys, vos galą su galu suduriantys čiabuviai žino, kad niekada nesusikraus didžiulių turtų, tačiau visada svečius pasitinka plačia ir nuoširdžia šypsena. Regis, jų laimei reikia tiek ne daug, kad jie gali pasijusti laimingi nuo visu gražumu išskleidusios gėlės. Lietuviai pagal įvairias sociologines apklausas nepriskiriami prie laimingų tautų. Mes nepatenkinti viskuo – pradedant lietingais Lietuvos orais, triukšmaujančiais kaimynais, baigiant vergišku darbo krūviu bei juokingu atlygiu už jį. Tačiau kodėl vieni, gyvendami tomis pačiomis sąlygomis, nuolat niurna, o kiti vis dėlto bando neprarasti humoro jausmo? Laimės pojūtis siejamas su pačiais įvairiausiais dalykais. Didžiosios Britanijos ir Australijos mokslininkai, ištyrę apie 1 tūkst. dvynių porų, nustatė genus, kurie daro žmones laimingus. Tiesa, nuo šių genų priklauso tik apie pusę mūsų laimės pojūčių. Likę veiksniai – santykiai, sveikata ir karjera.

Žemaitijos patriotai skatins tautos išdidumo jausmą

pagal
Žemaitijos patriotai skatins tautos išdidumo jausmą
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Draugijos veiklos tikslas – skatinti žemaičių tautos išdidumo jausmą. Vadovas įsitikinęs, jog mūsų valdininkų politika žemaičių atžvilgiu labai neteisinga. „Kiekvienas gali pats deklaruoti savo tautybę, įrašyti į pasą. Net romams leidžiama, o žemaičiams – ne. Jie nelaikomi tautybe, – teigė pašnekovas. – Dvyliktokams skirtame istorijos atlase sužymėtos visos X–XIII amžiaus etninės Pabaltijo tautos. Net ir tos, kurios buvo sunaikintos. Pavyzdžiui, Latvijos teritorijoje įrašyti kuršiai, žiemgaliai, latgaliai... O Lietuvos – tik lietuviai, nors tais laikais net Mindaugas nepretendavo į Žemaitiją, nebuvo jos užkariavęs. Tokios neteisybės yra daug.“ Žemaičių tautos vienybės dienos minėjimas buvo pirmoji šventė, pritraukusi gausų būrį mūsų krašto patriotų. Renginyje išdalyta apie 500 įvairaus dydžio Žemaitijos vėliavų, skambėjo Žemaitijos himnas. „Žodžius himnui buvau priverstas parašyti pats – neradau žmogaus, kuris parašytų, – sakė E. Buta. – Nuvažiavome su draugais pas Kęstutį Jablonskį. Pasakėme, kad steigiaMA tokia patriotinė draugija, bet neturime dainos. Jis paskaitė tekstą ir pasakė, kad gali pabandyti sukurti muziką, nors pats žemaitiškai nedainuoja. Po mėnesio paskambino. Nuvažiavome, pasiklausėme ir mums patiko.“ Draugijos vadovas sakė esąs dėkingas Mažeikių gyventojams už palaikymą, pritarimą – kad visi susirinko į paradą, pagerbė protėvius. Anot jo, dar nėra buvę tokio renginio, kuriame būtų tiek vėliavų.

Pasąmonės valdomi, proto vaduojami

pagal
Pasąmonės valdomi
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šis tekstas – apie pagarbą. Ne apie pagarbą vyresniems, veteranams, tautos didvyriams, ne apie tai, ko mus mokė mokykloje. Pasikalbėkime apie visus, kurie nusipelno pagarbos. Juk teoriškai mes neturime neigiamų išankstinių nuostatų antsvorio turinčių žmonių atžvilgiu, tikime lyčių lygybe, gerbiame visų rasių ir tautybių žmones, nesvarbu, koks jų socialinis statusas. Ar tikrai? Jei taip ir būtų, šiandien nebereiketų ginklų, o milijoninės armijos, nusiginklavusios, taikiai, it "gėlių vaikai", statytų smėlio bokštus ir kurtų utopijose aprašytą visuomenę. Bet taip nera. Kartais mėgstu kasdieniškai apsirengęs ir porą dienų nesiskutęs, dar su kokiu suglamžytu prekybos centro maišeliu rankoje užsukti i prabangių drabužių saloną. Pardavėjų žvilgsniai gali išdeginti skylę nugaroje, ypač jei jos mato ir "jaučia", kad aš "nesiruošiu" nieko pirkti. Kartą, kai pagaliau susiruošiau pirkti pakankamai brangų naują automobilį iš "salono" ir dviračiu atvažiavau išbandyti būsimo pirkinio, buvau tiesiog išprašytas lauk, o dviratis atskrido iš paskos, kol galu gale kitas kiek supratingesnis vadybininkas ir mane įleido, ir dviratį priglaude. O ko vertas vien "durininko" sindromas? Kažkada dirbau viename iš geresnių Lietuvos viešbuciu ir atsimenu, kaip vienas durininkas nuolat vertindavo svečius: "Čia rimtas vyras", o "čia asilas, nemoka elgtis su pinigais" ir t.t.

Jei nerimą kelia vaiko godumas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

“Po jubiliejinio žmonos gimtadienio pristigęs pinigų mokesčiams sumokėti, sumaniau keletą litų pasiskolinti iš savo septynmečio sūnaus, kuriam reguliariai “mokame” kišenpinigius. Jis mielai sutiko paskolinti, bet pareikalavo kita tiek “palūkanų”. Nustebintas tokio sūnaus godumo, pradėjau rimtai galvoti, kaip susitaupyti pakankamai pinigų senatvei, kad jo globojamam netektų numirti badu...” “Mūsų dukra niekada nepamiršta pasidalyti gautais saldumynais su mumis ir savo broliuku. Mielai duoda jų ir savo draugėms. Bet paplūdimyje žaisdama su nepažįstamais vaikais, nenori jiems duoti savo žaislų. O kai kartą kelionėje pasiūliau jai pavaišinti saldainiais gretimai sėdėjusį mažametį bendrakeleivį, patyriau didžiulę gėdą: dukra nepakluso ir pradėjo isteriškai verkti. Regis, auginame tikrą šykštuolę!” Psichologo komentaras. Vaikai, kaip ir suaugę žmonės, būna labai skirtingi. Vieni linkę viskuo dalytis su kitais, kiti - kaupti, taupyti. Jeigu vaikas neskuba kuo nors dalintis su savo draugais, tai dar nereiškia, kad užaugęs jis bus šykštus ar godus. Teisingai auklėjamas, jis gali užaugti taupus, praktiškas žmogus. Pirmajame laiške minimas atvejis rodo ne vaiko godumą, o tam tikrą vaiko ir tėvo tarpusavio priklausomybę ir netgi konkurenciją. Prašymas paskolinti pinigų - tarsi įsiveržimas į svetimą teritoriją, už kurią galima pareikalauti atlyginimo, kompensacijos. Matyt, vaikas tai suvokia, todėl ir reikalauja. Tuo tarpu tėvelis linkęs vertinti vaiko elgesį pernelyg kategoriškai.

Pirmasis priešas

pagal
Front View Young Female Red Shirt Quarelling With Male Cream Space Female Cloth Photo
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kiekvienas žmogus turi priešų, bet ne kiekvienas žino, kad pagrindinis priešas gyvena žmogaus viduje.
Šis priešas – IŠDIDUMAS. Daugelis mano, jog išdidumas būdingas tik talentingiems, įžymiems žmonėms, nes jie turi kuo didžiuotis. Tačiau gyvenimas rodo, kad šią ydą turi visi žmonės be išimties. Išdidumas gali sukilti ir įsižeidus.
Dauguma žmonių išdidumo nelaiko nuodėme. Žudyti, vogti, girtauti – tai kitas dalykas, o išdidumas – kas gi čia blogo? Šventasis Raštas tvirtina, kad visų žmogiškųjų nelaimių šaknis – IŠDIDUMAS. Apaštalas Paulius laiške (2 Timotiejui 3, 1–4) rašo: „Žinok, kad paskutinėmis dienomis... žmonės bus ... išdidūs, pagyrūnai... pasipūtėliai...“. Dievas pažįsta mus labiau nei mes patys save. Kai skaitau apie nesibaigiantį ginčą tarp žmonių, ginančių savo tautos garbę ir pranašumą prieš kitas tautas, aš pats savęs klausiu – kas tai? Patriotizmas? Karšta meilė savo tautai, tėvynei? Nieko panašaus. Tikrieji patriotai negaili savo tautos gerovei nieko, netgi savo gyvybės. Tikri patriotai tam tikra prasme buvo Mozė ir apaštalas Paulius, kurie buvo pasiruošę netekti paties brangiausio – gyvybės dėl savo tautos išgelbėjimo. Emigrantų ginčuose tarp nacionalinių, politinių ir religinių partijų nėra nė menkiausio patriotizmo. Yra tik viena – didelis išdidumas: „mes, girdi, ne tokie kaip jūs, – mes geresni.“ Žmonės išdidumą laiko pranašumu, bet ko mes iš tiesų verti? Bausmės. „Mūsų teisumas, kaip purvini skarmalai“, – sako Dievas per pranašą Izaiją (64, 6).

Švelnūs žodžiai slepia panieką

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Sutuoktiniai, partneriai ar jauni įsimylėjėliai vienas kitą vadina ne tik vardais, bet ir maloniais ar net labai meiliais kreipiniais. Atrodo, jog į tai nereikėtų kreipti dėmesio. Tačiau, psichologų nuomone, kreipinių pasirinkimas nėra atsitiktinis. Jis atspindi juos vartojančių žmonių charakterį. „Mylimoji“, „mylimasis“. Šis kreipinys kasdieniame gyvenime nedažnai pasirenkamas. Galbūt todėl, kad jis išreiškia pačius giliausius, švenčiausius jausmus, kurių nereikia viešinti. Toks kreipinys dažniausiai vartojamas laiškuose. Jį ypač mėgsta tie žmonės, kurie, bendraujant akis į akį, nedrįsta apnuoginti savo jausmų. „Mieloji“, „mielasis“. Tai malonūs, nepersaldinti kreipiniai, kuriuos tinka vartoti ne tik įsimylėjėliams, bet ir geriems draugams. Tačiau jis netiks kreipiantis į nepažįstamą ar menkai pažįstamą žmogų. Tokį kreipinį dažniausiai pasirenka mandagūs žmonės ir sutuoktiniai. Tačiau toks kreipinys gali būti ir sarkazmo išraiška. Pavyzdžiui, kantrybės netekęs sutuoktinis staiga gali pasakyti: „Žinai ką, mieloji, tu man jau įgrisai su savo pamokslais!“ Tokiu atveju vargu ar kas beapsidžiaugs tokiu „mielu“ kreipiniu. „Mano brangusis, brangioji“. Tokį perdėtą „vertinimą“ priima tik lėkšto protelio moterys, trokštančios kiekviename žingsnyje girdėti, kokios jos yra neįkainojamos. Tokiu kreipiniu nebus patenkintas ir protingas vyras. Paprastai sutuoktiniai šitaip įvardija įkyrėjusią valdingumu savo antrąją pusę.

Puikybė ir kitos ydos

pagal
Puikybė ir kitos ydos
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vienas bičiulis neseniai pastebėjo: "Visos blogybės šiandien dėl to, kad mus visus užvaldžiusi puikybė." Puikybė – pirmoji iš septynių didžiausių ydų. Nors tų visų ydų, manau, mes net nežinome. Jeigu dar ką nors žinome, tai dešimt Dievo įsakymų. Nors irgi abejoju, ar taip visus dabar išvardytume. Na, kokius tris pasakytume. O ką jau kalbėti apie kažkokias ydas... "Nežinome tų ydų ir nereikia", – pasipūtęs tars ne vienas. O tokie žodžiai – jau irgi puikybė. Adventas - tinkamas metas ydų temai. Štai tos ydos iš eilės: 1. Puikybė, 2. Gobšumas, 3. Gašlumas, 4. Rūstumas, 5. Pavydas, 6. Nesaikingumas, 7. Tingumas. Dažnas gyvenimo pavyzdys ir ne vienos publicistinės TV laidos tema. Pradėjusiam verslą greitai ėmė sektis, verslas klestėjo, pelnas buvo didžiulis. Namai, automobiliai, jachtos, atostogos geriausiose pasaulio kurortuose... Ir – puikybė. Kai visko turėjo, prireikė jam kitų moterų. Žinoma, jaunesnių. O ir tos moterys jam ant kaklo korėsi. Suprato, kad tai dėl turtų, tačiau įsivaizdavo, jog ir todėl, kad jis gražus, nepakeičiamas. Bent jau taip moterys jam tvirtino. Paliko žmoną, vedė jauną, gražią, ilgakoję, su kuria draugai jį supažindino po vienų mis rinkimų. Pametė dėl jos galvą. O mis konkursų dalyvė buvo išlaidi. Be to, prisiprašė vyriškį finansiškai padėti jos seserims, broliui. Reikėjo automobilių, namų ir t. t. Apleido vyras savo verslą, nebekontroliavo.

Panikos atakos ir panikos sutrikimas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Esminis šio sutrikimo požymis - pasikartojantys stipraus nerimo (panikos) priepuoliai, nesusiję su kokia nors specifine situacija ar aplinkybėmis, todėl neprognozuojami (TLK -10). Dažniausiai tai pasireiškia staigiu širdies plakimu, skausmu krūtinėje, smaugimo pojūčiu, svaigimu bei realybės pojūčio sutrikimais. Kartu beveik visada atsiranda antrinė mirties baimė, savitvardos praradimo ar išprotėjimo baimė. Paprastai priepuoliai trunka 10-15 minučių, kartais ilgiau. Priepuolių dažnis ir eiga esti įvairūs. Žmogus panikos priepuolio metu paprastai patiria stiprų baimės ir vegetacinės nervų sistemos simptomų augimą, dėl to jis stengiasi pabėgti iš tos vietos, kurioje įvyko priepuolis. Jei tai atsitinka specifinėje situacijoje, pavyzdžiui, autobuse, minioje, žmogus ima vengti tokių situacijų. Po panikos priepuolio dažnai išlieka baimė, kad ištiks kitas priepuolis, žmogus bijo būti vienas ar viešose vietose. Panikos atakos ne visada reiškia sutrikimą - per metus apie 10% sveikų žmonių pajunta paniką. (Barlow, 1988; Klerman et al., 1991). Be to, panikos atakos gali pasirodyti esant socialinei fobijai, generalizuoto nerimo sutrikimui, didžiajam depresijos epizodui. Panikos sutrikimas diagnozuojamas, kai žmogus patiria bent du netikėtus priepuolius ir susirūpina dėl jų pasikartojimo. Ši diagnozė nerašoma, jei priepuolis kilo dėl kokių nors medikamentų ar kitų sveikatos sutrikimų (hyperthyroidism).

Puikybė – ir „aš“ tampa stabu

pagal
Puikybė – ir „aš“ tampa stabu
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Štai ir kelionės po „blogųjų minčių“ šalį pabaiga – apžvelgėme svarbiausiąsias ydas, apmąstėme mūsų santykį su sudėtinga tikrove, kuri mus kuria ir supa: santykius su maistu, kūnu, erdve bei laiku, daiktais, kitais žmonėmis ir mūsų veikla. Paskutinė „mintis“ – hyperefanía (pažodžiui „per didelis pasirodymas“, išdidumas), puikybė – tai patologija, kovą su kuria, anot Bažnyčios tėvų, reikia palikti pačiam galui. Todėl ši yda ir atsidurdavo ydų sąrašo gale, tačiau tuo pačiu metu puikybė buvo laikoma pirmąja kilmės bei laiko prasme ir traktuojama kaip nesveikas santykis su Dievu. Maža to – puikybė taip glaudžiai siejasi su tuščiagarbiškumu, kad dvasingumo tradicijoje buvo ilgai abejojama, ar šias dvi aistras nagrinėti atskirai; vienaip ar kitaip, visuomet buvo nurodomas tiesioginis šių ydų ryšys: Jonas Klimakas rašė: „Visiškai pasiekęs brandą tuščiagarbiškumas pagimdo puikybę – visų blogybių kūrėją ir ištobulintoją.“ Anot Grigaliaus Didžiojo, išdidumas yra „ydų karalienė, ... visokio blogio šaknis“, kuri pasireiškia keturiais būdais: „kai manome, jog gėris kyla iš mūsų pačių; kai tikime, kad, jei kas nors yra duodama iš aukštybių, tai vyksta dėl mūsų nuopelnų; kai giriamasi turint tai, ko iš tikrųjų neturima; kai niekinant kitus, siekiama pasirodyti vieninteliais apdovanotaisiais tam tikrais talentais.“

William A. Barry SJ. Pažeminimas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Aš nenoriu būti pažemintas, manau, ir tu. Tačiau yra žmonių, kurie sako, jog būtent tai buvo geriausias dalykas iš jiems kada nors atsitikusių. Pavyzdžiui, Anoniminių alkoholikų sambūrio nariai sako, kad jie pradėjo eiti blaivumo ir darnos link po gilaus pažeminimo. Panašiai kai kurie vyresnio amžiaus žmonės, atranda palaimą ir ramybę, kai priima pažeminimą, ateinantį kartu su senėjimo procesu. Ką tai galėtų reikšti? Paulius apie Jėzų sako: „...jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil. 2, 8). Mirtis ant kryžiaus – tai bausmė, kurią romėnai naudodavo norėdami parodyti, kas yra „bosas“. Paulius sako, jog Jėzuje Dievas „apiplėšė pats save“. Mes linkę manyti, kad Dievas yra nekintantis, neapčiuopiamas, visagalis. Tačiau rimtai pamąstykime apie tai, ką Paulius sako apie Dievą Jėzuje. Dievas šiuo atveju yra pažeidžiamas, jis negina savo teisių, orumo ar garbės, bet „apiplėšia save“, kad priartėtų prie mūsų ir mus patrauktų. Dievas yra toks pažeidžiamas, jog miršta ant kryžiaus, kad laimėtų mūsų draugystę. Mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą; taigi, galbūt būti žmogumi reiškia būti pažeidžiamam, suvokti, kokie pažeidžiami esame, tai yra priimti gyvenimo tikrovę, kurią galime tik paviršutiniškai kontroliuoti. Juk mes egzistuojame tik todėl, kad Dievas mūsų nori. Tačiau mums sunku suvokti, jog viskas, kas esame ir ką turime, visada yra dovana.

C.S. Lewis. Didžioji nuodėmė

pagal
money, cash, burning
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Yra viena krikščionių elgesio norma, kuri labiausiai skiriasi nuo visų kitų. Yra nuodėmė, nuo kurios nėra laisvas joks žmogus pasaulyje, kuria kiekvienas bjaurisi, regėdamas ją kituose, tačiau dėl kurios vargu ar kas, be krikščionių, mano esąs kaltas pats. Esu girdėjęs, kaip žmonės prisipažįsta, kad jie blogo charakterio arba kad jiems susuka galvą moterys ar gėrimai, arba net kad jie bailiai. Bet neatsimenu, kad kada nors nekrikščionis prisipažintų dėl šios nuodėmės. Ir labai retai sutikdavau nekrikščionį, kuris nors kiek pasigailėtų kitų, kaltų šia nuodėme. Nėra kito trūkumo, kuris darytų žmogų nepopuliaresnį ir kurį mes dar mažiau suvoktume turį patys. Ir kuo daugiau jo turime patys, tuo labiau jo nemėgstame kituose. Yda, apie kurią kalbu, yra puikybė, arba saviapgaulė, o jai priešingą dorybę krikščioniškoji moralė vadina nuolankumu. Jei pamenate, kalbėdamas apie lytinę moralę, įspėjau, kad tai nėra krikščionių moralės centras. Taigi dabar priėjome tą centrą. Pasak krikščionių mokytojų, pagrindinė yda, didžiausias blogis yra puikybė. Neskaistumas, pyktis, godumas, girtuokliavimas ir panašūs dalykai, palyginti su ja, tėra tik uodo įkandimas: tai per puikybę velnias tapo velniu. Puikybė veda į kiekvieną kitą nuodėmę - tai visiškai prieš Dievą nukreipto proto būsena. Jums atrodo, kad per stipriai pasakiau? Jei taip, pamąstykite. Ką tik sakiau, kad kuo labiau žmogus pasikelia į puikybę, tuo labiau jis nemėgsta kitų puikybės.

Vidinė ramybė – veiksmingiausia priemonė nuo streso

pagal
Meditacija
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Neatsiejama nuolat besikeičiančio mūsų gyvenimo dalis – stresas. Tai visų organizmo sistemų reakcija į nepalankias ar net pavojingas gyvybei aplinkybes. Nors psichologai streso reiškiniu domisi nuo seno, streso teoriją tik 1931 m. įrodė kanadiečių mokslininkas H. Selje. Jis nustatė, kad streso reakcija apima tiek kūną, tiek psichiką. Patiriamo streso stiprumas priklauso nuo to, kaip asmuo vertina tam tikrus gyvenimo įvykius, t. y. kaip reaguoja į stresorius – priežastis, sukeliančias stresą. Stresoriai gali būti alkis, skausmas, troškulys, fiziniai krūviai, taip pat milžiniškas psichinis krūvis, skriauda, netektis, grėsmė, informacijos perteklius. Stresą gali sukelti ne tik neigiami, bet ir teigiami pokyčiai: vestuvės, paaukštinimas darbe, naujo namo įsigijimas. Streso teorija tiriama ir plėtojama iki šių dienų. Nustatyta, kad reaguodamas į stresorius, organizmas sutelkia visus turimus išteklius ir siekia prisitaikyti prie aplinkos pokyčių. Todėl žmogus jaučia vidinę įtampą, kuri neretai pasireiškia fiziologinėmis reakcijomis, pvz.: raumenų įtampa, dantų griežimas naktį, padidėjęs prakaitavimas ir pan. JAV mokslininkai sudarė stresinių situacijų skalę, pagal kurią įvertino, kokio stiprumo stresą žmogui gali sukelti kasdienybės įvykiai. Didžiausią stresą (100 balų skalėje) patiriame mirus artimajam, skyrybos vertinamos 75 balais, sunki liga – 53, vestuvės – 50, kūdikio gimimas – 39, didelė skola – 31. Net toks malonus dalykas kaip atostogos žmogui sukelia 13 balų stresą.