Charizma: svarbiausi „taip“ ir „ne“
| |

Charizma: svarbiausi „taip“ ir „ne“

Nepačiuopiama, sunkiai apibūdinama, individuali, bet reali, akivaizdžiai juntama ir veiksminga. Charizma. Visi esame pastebėję žmonių, kurie savo buvimu tiesiog magiškai “užpildo” erdvę- tereikia jiems įeiti į kambarį, ir kiti žmonės akimirksniu juos pastebi. Charizmatiški žmonės – kaip magnetai, jie tiesiog traukia į save kitus, jie pasiekia daugiau, yra akivaizdžiai įtakingesni ir sėkmingesni. Charizmatiški pardavėjai parduoda daugiau, ir lengviau, charizmatiški oratoriai prikausto auditorijos dėmesį kalbėdami kad ir banaliausia tema, charizmatiški vadovai vadovauja efektyviau. Charizmatiški politikai laimi rinkimus mažesniais biudžetais ir valdžioje išlieka ilgiau. Max‘as Weber‘is, sociologijos tėvas, terminą „charizma“ sukūrė dar 1918 metais, juo apibūdindamas lyderius, galinčius įkvėpti („charis“ graikiškai- „dovana“), taip suponuodamas, kad charizma yra įgimtas dalykas, tikra dovana. Ar iš tikrųjų charizma įgimta? Gal ją lemia mūsų išvaizda? Barbių laikais- XXI a.- išorė nepaprastai svarbi. Gyvename greičiau, visuotinio dėmesio deficito laikais, tad pirmas įspūdis apie žmogų – dar svarbesnis, nei bet kada iki šiol. Šioje planetoje dar niekad nebuvo TIEK žmonių ir jie niekad žmonijos istorijoje nebuvo TAIP užsiėmę! Paradoksalu, nes ar ne mes- dabartinė žmonija- turime efektyviausius darbo įrankius? Išmokome spręsti apie kitus daug greičiau, ir kad apie mus nuspręstų „geriau“, turime pasirūpinti geriausiu pirmuoju įspūdžiu.

Pasąmonės valdomi, proto vaduojami
| |

Pasąmonės valdomi, proto vaduojami

Šis tekstas – apie pagarbą. Ne apie pagarbą vyresniems, veteranams, tautos didvyriams, ne apie tai, ko mus mokė mokykloje. Pasikalbėkime apie visus, kurie nusipelno pagarbos. Juk teoriškai mes neturime neigiamų išankstinių nuostatų antsvorio turinčių žmonių atžvilgiu, tikime lyčių lygybe, gerbiame visų rasių ir tautybių žmones, nesvarbu, koks jų socialinis statusas. Ar tikrai? Jei taip ir būtų, šiandien nebereiketų ginklų, o milijoninės armijos, nusiginklavusios, taikiai, it “gėlių vaikai”, statytų smėlio bokštus ir kurtų utopijose aprašytą visuomenę. Bet taip nera. Kartais mėgstu kasdieniškai apsirengęs ir porą dienų nesiskutęs, dar su kokiu suglamžytu prekybos centro maišeliu rankoje užsukti i prabangių drabužių saloną. Pardavėjų žvilgsniai gali išdeginti skylę nugaroje, ypač jei jos mato ir “jaučia”, kad aš “nesiruošiu” nieko pirkti. Kartą, kai pagaliau susiruošiau pirkti pakankamai brangų naują automobilį iš “salono” ir dviračiu atvažiavau išbandyti būsimo pirkinio, buvau tiesiog išprašytas lauk, o dviratis atskrido iš paskos, kol galu gale kitas kiek supratingesnis vadybininkas ir mane įleido, ir dviratį priglaude. O ko vertas vien “durininko” sindromas? Kažkada dirbau viename iš geresnių Lietuvos viešbuciu ir atsimenu, kaip vienas durininkas nuolat vertindavo svečius: “Čia rimtas vyras”, o “čia asilas, nemoka elgtis su pinigais” ir t.t.