Pirmasis priešas
Kiekvienas žmogus turi priešų, bet ne kiekvienas žino, kad pagrindinis priešas gyvena žmogaus viduje.
Šis priešas – IŠDIDUMAS.
Daugelis mano, jog išdidumas būdingas tik talentingiems, įžymiems žmonėms, nes jie turi kuo didžiuotis. Tačiau gyvenimas rodo, kad šią ydą turi visi žmonės be išimties. Išdidumas gali sukilti ir įsižeidus.
Dauguma žmonių išdidumo nelaiko nuodėme. Žudyti, vogti, girtauti – tai kitas dalykas, o išdidumas – kas gi čia blogo?
Šventasis Raštas tvirtina, kad visų žmogiškųjų nelaimių šaknis – IŠDIDUMAS. Apaštalas Paulius laiške (2 Timotiejui 3, 1–4) rašo: „Žinok, kad paskutinėmis dienomis… žmonės bus … išdidūs, pagyrūnai… pasipūtėliai…“. Dievas pažįsta mus labiau nei mes patys save.
Kai skaitau apie nesibaigiantį ginčą tarp žmonių, ginančių savo tautos garbę ir pranašumą prieš kitas tautas, aš pats savęs klausiu – kas tai? Patriotizmas? Karšta meilė savo tautai, tėvynei? Nieko panašaus. Tikrieji patriotai negaili savo tautos gerovei nieko, netgi savo gyvybės. Tikri patriotai tam tikra prasme buvo Mozė ir apaštalas Paulius, kurie buvo pasiruošę netekti paties brangiausio – gyvybės dėl savo tautos išgelbėjimo.
Emigrantų ginčuose tarp nacionalinių, politinių ir religinių partijų nėra nė menkiausio patriotizmo. Yra tik viena – didelis išdidumas: „mes, girdi, ne tokie kaip jūs, – mes geresni.“
Žmonės išdidumą laiko pranašumu, bet ko mes iš tiesų verti? Bausmės. „Mūsų teisumas, kaip purvini skarmalai“, – sako Dievas per pranašą Izaiją (64, 6). Jei kas galėjo didžiuotis savo teisumu, tai apaštalas Paulius. Filipų bažnyčiai(3, 5–6) jis rašė apie save: „…aštuntą dieną apipjaustytas, iš Izraelio tautos, Benjamino giminės, žydas iš žydų, įstatymu – fariziejus… įstatymo teisumu – nepeiktinas“. Buvęs piktžodžiautojas, persekiotojas, skriaudėjas, besididžiavęs savo teisumu, iš karto išsivadavo nuo išdidumo, kai susitiko Jėzų Kristų. Nes mūsų Viešpaties malonė išsiliejo manyje apsčiai su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje“ (1 Tim 1, 14).
Išdidumas išgaravo ir niekad negrįžo, todėl Paulius vėliau rašė: „Tai, kas buvo laimėjimas, dėl Kristaus palaikiau nuostoliu. O taip. Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybės. Dėl Jo aš viską laikau sąšlavomis, kad laimėčiau Kristų“ (Filipiečiams 3, 7–8).
Apaštalas Paulius suprato, kad visi žmonės Visagalio Dievo akyse – „dulkės ir pelenai“. Didžiuotis žmogui visiškai nėra kuo, nes ką žmogus turi teigiamo, – tai Dievo dovana, ir šia dovana reikia tarnauti Dievui ir savo artimui.
Kur dingo apaštalo Pauliaus fariziejiškas išdidumas?
Jis nukryžiavo jį kartu su savuoju „AŠ“. Laiške (Galatams 2, 19) jis rašo: „Esu nukryžiuotas su Kristumi…“ ir po to galėjo kreiptis į buvusius pagonis: „Mano broliai, mano mylimieji…“ (Filipiečiams 4, 1), o anksčiau jis nebūtų gėręs iš vieno puodelio kartu su pagonimis.
Štai kaip Dievo meilė pakeičia žmogų. Šį pasikeitimą išgyvena kiekvienas „atgimęs iš aukštybės“ krikščionis.
Beprotiška nacistų teorija apie arijų rasės pranašumą buvo pagrista nacionaliniu išdidumu, kuris Vokietijai brangiai kainavo.
Prisiminkime įstatymą, draudžiantį ponams turėti santuokinį ryšį su prastuoliais. Kas tai buvo? Išdidumo įteisinimas: „Mes ne tokie, kaip jūs…“
Visa tai vyko ir tarp tikinčiųjų, kurie turėjo žinoti, kad bajoras ir vežikas, jei jie krikščionys, – broliai Kristuje, lygūs, abu nusidėjėliai ir už abiejų nuodėmes Kristus ant kryžiaus atidavė savo gyvybę.
Dievas kiekvienam turi Savo metodą, kaip parklupdyti išdidžiuosius, nuodėmė turi būti nubausta. Toks Kūrėjo įstatymas, bet ne visuomet bausmė įvyksta iš karto. Kartais Dievas laukia ištisus amžius, kad žmonės atsipeikėtų, atgailautų ir tikėtų Evangelija.
Egzistuoja dvi teisumo rūšys: dogmatinė (iš Įstatymo), ir praktinė (iš Kristaus). Kaip tolimoje praeityje, taip ir dabar dogmatikai didžiuojasi Šv. Rašto žinojimu. Apimti išdidumo jie drasko krikščionybę į gabalus: tradicinius ir netradicinius, į registruotus ir neregistruotus. Taip buvo visais laikais. Priešui lengviau kurstyti karą prieš krikščionis, jei tarp jų nėra vienybės, nors tiki vienu Dievu ir skaito tą pačią Bibliją. Dievo priešas įsiliejęs į krikščionių gretas ir sužadinęs žmonių išdidumą, daro didelę žalą Kristaus Bažnyčiai.
Liūdniausia, kad išdidumas yra slapta nuodėmė, ne visada matoma. Pats žmogus savyje to nemato ir visas jam pareikštas pastabas laiko įžeidimu.
Išdidumas pražudo milijonus žmonių. Jis visų karų priežastis, išdidumas – iš velnio. Jis pirmasis pasididžiavo savo padėtimi prieš Dievą ir iš patepto cherubo, virto juoduoju mirties angelu.
Iki skausmo gaila tokių genealių poetų, kaip Puškinas, Lermontovas, žuvusių jaunystėje dvikovose. Juos abu pražudė išdidumas. Jei jie būtų turėję nors truputį krikščioniško nuolankumo, būtų radę kitų konflikto sprendimo būdų.
Šv. Raštas sako: „Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiems teikia malonę“ (Jokūbo 4, 6). Kristus pasakė dar aiškiau: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Luko 14, 11).
Eina tūkstantmečiai, o išdidumas pasilieka vis toks pats žmonių žudikas, deja, išsivaduoti iš jo trokšta nedaugelis. Atvirkščiai, žmonės jį skatina ir aukština.
Šios nuodėmės įveikimo kelias veda tik per Golgotą. Artėja laikas, kai romieji paveldės Dievo Karalystę, visiškos ramybės ir džiaugsmo karalystę, o išdidieji paveldės tai, ką užsitarnavo, – Dievo pasmerkimą per amžių amžius.
Tad patikrinkim save, pažvelkim į savo širdį Kristaus Evangelijos šviesoje ir jei pastebėsime išdidumo požymių, klaupkimės ant kelių ir pasakykime: „Viešpatie, atleisk man ir padėk gyventi nuolankiai ir per daug negalvoti apie save, kaip sako Tavo Žodis: „Nemanyti apie save geriau, negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai“ (Romiečiams 12, 3).
Viešpats nedelsdamas atsakys.
Versta iš žurnalo „Vera i žizn“ 2004/6
Tekstą vertė Regina Vasiliauskienė.
Tekstą rinko Nijolė Pučkovienė.
