Mažosios Lietuvos moteris – santūri, išdidi lietuvybės ir namų židinio sergėtoja
“Mažoji Lietuva davė mums daug garsių vyrų, nusipelniusių Lietuvos kultūrai. Tačiau jų nebūtų buvę, jei moteris lietuvininkė nuo pat mažų dienų nebūtų jiems skiepijusi meilės gimtajai kalbai ir seniesiems papročiams”, – sako Klaipėdos etnokultūros centro etnologė Valerija Jankūnaitė. Kokia gi buvo Mažosios Lietuvos moteris, gyvenusi mūsų krašte iki tol, kol jo nepasiekė negandos, su šaknimis išrovusios visus senuosius gyventojus? “Retas kraštas buvo taip engiamas kaip Mažoji Lietuva. Neleisti užmiršti gimtosios kalbos ir atitolti nuo savo šaknų – tokia pareiga gulė ant moters lietuvininkės pečių. Ji buvo pats svarbiausias šeimos ramstis, o bendruomenės reikalai jau buvo vyrų prerogatyva”, – pasakoja V. Jankūnaitė. Mažosios Lietuvos moteris buvo mylinti, bet griežta motina. Jos balsas vaikams buvo toks pat svarbus bei svarus kaip ir tėvo. Nuo pat mažens vaikams buvo skiepijamas iš vokiečių perimtas punktualumo jausmas. Rimta ir visad susikaupusi, paklusni žmona, ji niekada nesibėdojo. Paguodos ieškojo maldoje, kuri ypač buvo svarbi namuose. Malda pradėdavo moters ir vaikų rytą, ja dėkota Dievui kiekvienąkart prieš sėdant prie stalo. Jei ne moteris, pasak V. Jankūnaitės, nebūtų išlikusi ir tokia gausi Mažosios Lietuvos tautosaka. Šio krašto dainos – visiškai kitokios nei kitų Lietuvos regionų.