Žemaitijos patriotai skatins tautos išdidumo jausmą
Pirmadienį Mažeikiuose paminėta Žemaičių tautos vienybės diena. Pagerbdami protėvius, kovojusius už Žemaitiją Durbės ir Skuodo mūšiuose, mažeikiškiai su Žemaitijos vėliavomis apvažiavo garbės ratą miesto gatvėmis. Šį renginį organizavo Žemaitijos krašto draugija.
Svarbiausia – bendraminčiai
Žemaitijos krašto draugija oficialiai įkurta šių metų balandžio mėnesį. Pasak jos vadovo Eduardo Butos, veikla prasidėjo šiek tiek anksčiau, kai susibūrę bendraminčiai – aktyvūs Mažeikių ir Telšių visuomenės veikėjai – nuvyko į Sedos Vytauto Mačernio gimnaziją padėkoti direktorei Genoveitai Gricienei už tai, kad čia propaguojamas žemaitiškas žodis. Ta proga gimnazijai įteikė Žemaitijos vėliavą.
Šiuo metu draugijoje yra apie 30–40 žmonių. Tačiau, E. Butos teigimu, narių skaičius nėra labai svarbus. Svarbiausia surasti daugiau bendraminčių, Žemaitijos patriotų, aktyvių žmonių.
Daug neteisybės
Draugijos veiklos tikslas – skatinti žemaičių tautos išdidumo jausmą. Vadovas įsitikinęs, jog mūsų valdininkų politika žemaičių atžvilgiu labai neteisinga.
„Kiekvienas gali pats deklaruoti savo tautybę, įrašyti į pasą. Net romams leidžiama, o žemaičiams – ne. Jie nelaikomi tautybe, – teigė pašnekovas. – Dvyliktokams skirtame istorijos atlase sužymėtos visos X–XIII amžiaus etninės Pabaltijo tautos. Net ir tos, kurios buvo sunaikintos. Pavyzdžiui, Latvijos teritorijoje įrašyti kuršiai, žiemgaliai, latgaliai… O Lietuvos – tik lietuviai, nors tais laikais net Mindaugas nepretendavo į Žemaitiją, nebuvo jos užkariavęs. Tokios neteisybės yra daug.“
Daug idėjų
Žemaičių tautos vienybės dienos minėjimas buvo pirmoji šventė, pritraukusi gausų būrį mūsų krašto patriotų. Renginyje išdalyta apie 500 įvairaus dydžio Žemaitijos vėliavų, skambėjo Žemaitijos himnas. „Žodžius himnui buvau priverstas parašyti pats – neradau žmogaus, kuris parašytų, – sakė E. Buta. – Nuvažiavome su draugais pas Kęstutį Jablonskį. Pasakėme, kad steigiaMA tokia patriotinė draugija, bet neturime dainos. Jis paskaitė tekstą ir pasakė, kad gali pabandyti sukurti muziką, nors pats žemaitiškai nedainuoja. Po mėnesio paskambino. Nuvažiavome, pasiklausėme ir mums patiko.“
Draugijos vadovas sakė esąs dėkingas Mažeikių gyventojams už palaikymą, pritarimą – kad visi susirinko į paradą, pagerbė protėvius. Anot jo, dar nėra buvę tokio renginio, kuriame būtų tiek vėliavų.
E. Buta teigė, jog Žemaitijos vėliava atkurta jau prieš 15 metų, o žmonės dar nežinojo. Be to, daugelis nežino, ką reiškia užrašas ant vėliavos „Patria una“ (Tėvynė viena). „Čia įsivėlė politika. Telšių aktyvistai norėjo šiuos žodžius užrašyti žemaitiškai. Vilniaus valdžia užprotestavo, kad rašytų lietuviškai, bet žemaičiai užsispyrę – negalima sava kalba, tai užrašė lotyniškai…“
Pajuto trukdymus
Žemaitijos krašto draugijos nariai turi nemažai idėjų. Artimiausiu metu planuoja akciją: padovanoti rajono mokykloms Žemaitijos vėliavą. Pasak draugijos vadovo, kai kurios mokyklos sutinka ją pasikabinti, o kai kurios be Švietimo skyriaus leidimo to padaryti nesiryžta.
Kitais metais mūsų krašto patriotai ketina gairelėmis papuošti stulpus Žemaitijos gatvėje. „Jeigu netrukdys valdžia. Jau iš rajono Savivaldybės gavome pirmąjį niuksą. Kai vyko gamtos švarinimo akcija, buvome suplanavę Daubariuose pastatyti akmenį, – pasakojo E. Buta. – Žemaitijoje daug piliakalnių. Mums irgi pasisekė, kad prie pat miesto turime piliakalnį. Susiradome 15 tonų akmenį, susiderėjome su meistru, kad iškaltų gražaus žemaitiško eilėraščio žodžius. Suradome žmogų, kuris būtų akmenį atvežęs į Daubarius. Pradžioje norėjome pastatyti arčiau kalno, bet vėliau pagalvojome, kad tos aplinkos keisti negalima. Todėl nutarėme pastatyti automobilių stovėjimo aikštelėje. Viską būtume padarę už savus pinigus. Tačiau Savivaldybė pasakė, kad mums nepavyks…“
