Puikybė – ir „aš“ tampa stabu
Štai ir kelionės po „blogųjų minčių“ šalį pabaiga – apžvelgėme svarbiausiąsias ydas, apmąstėme mūsų santykį su sudėtinga tikrove, kuri mus kuria ir supa: santykius su maistu, kūnu, erdve bei laiku, daiktais, kitais žmonėmis ir mūsų veikla. Paskutinė „mintis“ – hyperefanía (pažodžiui „per didelis pasirodymas“, išdidumas), puikybė – tai patologija, kovą su kuria, anot Bažnyčios tėvų, reikia palikti pačiam galui. Todėl ši yda ir atsidurdavo ydų sąrašo gale, tačiau tuo pačiu metu puikybė buvo laikoma pirmąja kilmės bei laiko prasme ir traktuojama kaip nesveikas santykis su Dievu. Maža to – puikybė taip glaudžiai siejasi su tuščiagarbiškumu, kad dvasingumo tradicijoje buvo ilgai abejojama, ar šias dvi aistras nagrinėti atskirai; vienaip ar kitaip, visuomet buvo nurodomas tiesioginis šių ydų ryšys: Jonas Klimakas rašė: „Visiškai pasiekęs brandą tuščiagarbiškumas pagimdo puikybę – visų blogybių kūrėją ir ištobulintoją.“
Anot Grigaliaus Didžiojo, išdidumas yra „ydų karalienė, … visokio blogio šaknis“, kuri pasireiškia keturiais būdais: „kai manome, jog gėris kyla iš mūsų pačių; kai tikime, kad, jei kas nors yra duodama iš aukštybių, tai vyksta dėl mūsų nuopelnų; kai giriamasi turint tai, ko iš tikrųjų neturima; kai niekinant kitus, siekiama pasirodyti vieninteliais apdovanotaisiais tam tikrais talentais.“ Pasisemkime dar išminties iš šio lotynų Bažnyčios tėvo ir bent akimirką pasvarstykime apie tai, kad puikybė yra tarp to, kas nepakeliama ir to, kas juokinga: „Viskas, ką daro kiti, net jei daro gerai, puikuoliui nepatinka; jam patinka tik tai, ką padaro jis pats, net jei tai padaryta blogai. Jis visada niekina kitų veiksmus ir žavisi savaisiais, nes ką tik bedarytų, vis galvoja, kad daro kažką ypatingo. Puikuolis nuolat ieško savo garbės, tiki, kad visame kame pranoksta kitus, o perkratydamas savo mintis apie save, ima tyliai save šlovinti. Kartais jis taip susižavi savimi, kad ima pūstis, o kalbėdamas – įkyriai lįsti į akis.“
Grigalius Didysis pateikia aiškią ir vis dar labai aktualią puikybės analizę, kuri parodo, kaip ši yda tampa „aš“ hipertrofija, ribų nebejutimo liga, perdėtu savęs liaupsinimu ir kitų juodinimu. Jis teisingai teigė, kad „didžiausia kliūtis meilei yra ne egoizmas, bet puikybė.“ Puikybės vergo savęs vertinimas pasiekia stabmeldystės lygį, jis laiko save savo gerų poelgių priežastimi, netgi mano, kad jis yra geras. Puikuolis nesugeba pasitikėti gyvenimu ir kitais, negali tiesiogiai patirti tikrovės, kadangi ją yra iškreipęs savo svajonėmis ir didybės mitais.
Kitaip sakant, puikuolis užima Dievo vietą – kūrinys padaro save Kūrėju. Viskas baigiasi tuo, kad jis ima neigti savo žmogiškumą bei nepripažinti jo šalia esančiuose žmonėse. Tad jis nori būti visada teisus ir niekad neprisipažįsta klydęs; nepakenčia kritiniu pastabų, bet vertina tik komplimentus, pripažinimą, plojimus ir meilikavimą. Puikuolis vis giriasi savais nuopelnais, nesugeba kalbėti apie nieką kitą kaip tik apie save patį, nuolat siekia būti pokalbio centre ir nepakenčia net minties apie tai, kad kiti galėtų būti tokie kaip jis, kadangi juos laiko „mase“, neturinčia subjektiškumo ir negalinčia savarankiškai mąstyti. Puikuolis negali užmegzti tikro santykio nei su kitu, nei su Dievu: kiekvienas jo santykis yra santykis su savimi pačiu, savąjį „aš“ jis projektuoja į Dievą, o kai galvoja apie Dievą, galvoja apie save patį.
Puikybė – tai dirva, kur suveša „aš“ – idealistas, gyvenantis aukštais idealais, kurie yra tuo aukštesni, kuo jie idealesni ir kuo labiau atsieti nuo tikrovės. Kuo labiau svajojama apie save, tuo labiau nuvilia aplinkinių pritarimo stoka, o tada, kai savojo projekto nepavyksta realizuoti, reaguojama infantiliai ir visa kaltė kaskart suverčiama kitam žmogui dėl jo bukumo. Trumpai tariant, puikybės auka nemoka ir nenori būti savo vietoje! Taigi šia prasme turime pakankamai pagrindo teigti, kad puikybė yra akiplėšiškumo (hýbris) patologinė forma, kadangi čia atsisakoma pastebėti savo silpnybes ir viduje gyvenančius šešėlius, pripažinti save kaip vargšą ir trapų kūrinį. Jeigu šiai aistrai tvirtai nesipriešinama, rizikuojama susirgti viena psichine liga – tikrų tikriausia beprotyste, kuri būna lydima logikos, maitinamos voliuntarizmo ir nuopelnų žmonių ir Dievo akyse ieškojimo. Esame daug labiau „suvienyti“ negu galvojame: visos dvasingumo klaidos anksčiau ar vėliau pasireiškia somatiniu lygmeniu ir galiausiai tampa tikromis psichinėmis ligomis.
Ši asmeninė liga taip pat pavirsta į socialinį blogį – užkratą, kuris paliečia civilizuotą gyvenimą drauge. Mūsų kultūroje, besimaitinančioje galia ir dominavimu, perdėtu savęs demonstravimu siekiant sėkmės bei gero įvaizdžio, „aš“ lengvai tampa stabu. Jaučiama, kaip „aš“ reikalauja, kad viskas ir visi būtų pajungti jam, kaip galios troškimas siekia nesustabdomo kilimo aukštyn ir nekreipia dėmesio į tai, kad šis kilimas pasiekiamas niekinant kitus ir pažeidžiant jų teises. Tikrai, kaip dar gali egzistuoti kiti su savo teisėmis, jei egzistuoja tik savasis „aš“? Šiuolaikinė kultūra yra maitinama konkuravimo dvasios ir beribio individualizmo, kuris kitą žmogų traktuoja kaip kliūtį arba priešą. Jai libido dominandi nepažabojamas, jei jam nenubrėžiamos ribos, jis tampa stabu, kurio niokojanti galia dar labiau pasireiškia socialiniame ir politiniame lygmenyje. Anot Julijos Kristevos, aukščiausia narcisizmo forma pasiekiama tada, kai individas, politinis ar institucinis subjektas ima save traktuoti kaip Dievą: politinis puikybės rezultatas – totalitarinė galia, diktatūra.
Asmuo, kurio vienintelis tikslas yra jis pats ir jo įvaizdis, kuris save laiko vienintelio ir tikro socialinio visų gėrio saugotoju ir todėl nori tai primesti visiems – toks žmogus tampa laisvės atėmėju. Neatsitiktinai asmenybės kultas ir bet kokios galios vaikymasis atsiranda būtent tokioje visuomenėje kaip mūsų, kuri yra draskoma nestabilumų ir krizių, stokoja bendruomenės vertybių, kurioje irsta socialinis audinys, nyksta pasitikėjimas institucijomis, smunka etiniai ir moraliniai principai. Šitaip ruošiama palanki dirva tokiems politiniams sprendimams, kur didysis vairininkas, pateptasis, išrinktasis, moralės ir tradicijos gelbėtojas horizonte pasirodo kaip sveikintina būtinybė. Šiandien, deja, taip pat vis atsiranda žmonių, kurie tikisi pasijusti pašaukti užimti Dievo vietą.
Susidūrus su šios svarbiausių ydų „viršūnės“ lemtinga trauka, o taip pat ir visų kitų „blogų minčių“, kurios tampa patologiniu elgesiu, akivaizdoje, mums nelieka nieko kito kaip stoti į dvasinę kovą laisvės ir meilės erdvėje, idant įvaldytume priešinimosi nužmoginimui ir barbariškumams meną. Turėti vientisą ir gryną, jautrią ir įžvalgią širdį, kuri puoselėja ir gimdo meilės mintis – štai dvasinės kovos, to aistras kurstančio meno, tikslas. Tai kova prieš stabus, kuri mus giliai išlaisvina ir leidžia patirti tikrą santykį su žmonėmis ir visa tikrove, kad visas mūsų gyvenimas būtų šedevras.
Iš italų kalbos išvertė Elena Šiaudvytienė
„La Stampa“, 2008-01-13
