Rūstumo dienomis užgęsta žmogus
| |

Rūstumo dienomis užgęsta žmogus

Tarsi smarkus vėjas pakyla pyktis (orghé) – netikėtas karštis, ateinantis iš mūsų vidaus ir įsiliepsnojantis kaip ryjanti ugnis. Jis yra pati matomiausia yda, subjaurojanti savo auką: atima jai kvapą, sukelia dusulį, nudažo raudoniu veidą, pakeičia žvilgsnį… Tai instinktyvi reakcija, kuri neatsitiktinai būdinga ir gyvūnams, kylanti dažniausiai tada, kai juos kas nors užpuola. Jeigu nesugebėsime valdyti šio impulso, jis gali virsti nuolatiniu apmaudu, agresyvumu, smurtu, niekad neatleisto įžeidimo prisiminimu. Visa tai mūsų santykiams su kitais žmonėmis gali būti pražūtinga. Vis dėlto nėra lengva greitai nustatyti pykčio kokybę. Yra žmonių, kurie niekad neparodo savo pykčio, nes stokoja to teisingojo pathos, turinčio nubrėžti skiriamąją liniją tarp santykio su kitais ir santykio su tikrove, arba nešioja savo širdyse kurčią įniršį, paslėptą po netikro romumo šydu. Tas įniršis anksčiau ar vėliau sukels sprogimą, atnešiantį nesuskaičiuojamų nuostolių. Tačiau egzistuoja ir „teigiamas” rūstumas ar pyktis, kuris yra būtinas žmogaus gyvenimui ir asmenybės vystymuisi. Jis yra tarsi uolumas, teigiamas griežtumas, kurį būtina parodyti blogio, neteisybės ir kenčiančiųjų akivaizdoje… Prisiminkime pranašų plūdimąsi, Jėzaus pasipiktinimą neteisybių, širdies kietumo, žmogų subjaurojančių ligų akivaizdoje.

Puikybė – ir „aš“ tampa stabu
| |

Puikybė – ir „aš“ tampa stabu

Štai ir kelionės po „blogųjų minčių“ šalį pabaiga – apžvelgėme svarbiausiąsias ydas, apmąstėme mūsų santykį su sudėtinga tikrove, kuri mus kuria ir supa: santykius su maistu, kūnu, erdve bei laiku, daiktais, kitais žmonėmis ir mūsų veikla. Paskutinė „mintis“ – hyperefanía (pažodžiui „per didelis pasirodymas“, išdidumas), puikybė – tai patologija, kovą su kuria, anot Bažnyčios tėvų, reikia palikti pačiam galui. Todėl ši yda ir atsidurdavo ydų sąrašo gale, tačiau tuo pačiu metu puikybė buvo laikoma pirmąja kilmės bei laiko prasme ir traktuojama kaip nesveikas santykis su Dievu. Maža to – puikybė taip glaudžiai siejasi su tuščiagarbiškumu, kad dvasingumo tradicijoje buvo ilgai abejojama, ar šias dvi aistras nagrinėti atskirai; vienaip ar kitaip, visuomet buvo nurodomas tiesioginis šių ydų ryšys: Jonas Klimakas rašė: „Visiškai pasiekęs brandą tuščiagarbiškumas pagimdo puikybę – visų blogybių kūrėją ir ištobulintoją.“ Anot Grigaliaus Didžiojo, išdidumas yra „ydų karalienė, … visokio blogio šaknis“, kuri pasireiškia keturiais būdais: „kai manome, jog gėris kyla iš mūsų pačių; kai tikime, kad, jei kas nors yra duodama iš aukštybių, tai vyksta dėl mūsų nuopelnų; kai giriamasi turint tai, ko iš tikrųjų neturima; kai niekinant kitus, siekiama pasirodyti vieninteliais apdovanotaisiais tam tikrais talentais.“