Pinigų vergai
|

Pinigų vergai

Žmonės, kuriems sekasi, pataria džiaugtis kiekviena savo gyvenimo akimirka, netgi smulkmenomis. Kiekvieną dieną visiškai įsitrauk į gyvenimą. Susitelk ir būk atidus, kad nepraleistum progų, kurias jis siūlo. Niekas nepadarys mūsų laimingais, jeigu patys tokie nebūsime. Žmonės, nuolat galvojantys apie pinigus, paprastai juos vis toliau ir toliau nuo savęs nuveja arba, vos tik jų gavę, iš karto praranda. Nebūti prisirišusiam prie pinigų – reiškia protingai suplanuoti, kam juos išleisi, kiek gali sutaupyti, o paskui kuo mažiau apie juos galvoti. Pagrindinė žmonių vergavimo pinigams priežastis yra ta, kad jie nori pasirodyti, o šitas noras veda į kitus klastingus spąstus. Prisirišti prie materialinių vertybių, kaupti jas, trokšti kuo daugiau – taip pat beprasmiška ir beviltiška, kaip mylėti be atsako. Galime mėgti brangenybes, puikius automobilius, puošnius drabužius, bet jie neatsakys tuo pačiu. Tai veltui iššvaistyta energija. Nesileisk nunešamas materializmo bangos. Tavo tikslas – visai ne kaupti ir saugoti daiktus, girtis jais ir dirbti dėl jų. Žinok, ko sieki gyvenime, turėk prieš akis tikslus, pirk tik tuos daiktus, kurių reikia tiems tikslams pasiekti. Nereikalingi daiktai nėra blogi. Tik jie tau nieko nereiškia. Jei visada darai, ką visada darydavai, visada gausi, ką visada gaudavai. Ar pinigai daro žmogų laimingą? Psichologai jau dešimtmečius tiria ryšį tarp materialinės gerovės ir laimės, – rašo psichologas Danielis Gilbertas iš Harvardo universiteto savo bestseleryje „Stumbling on Happiness“ (suklupti ant laimės).

|

Vergų visuomenę valdo pinigai

Daugelis pas mus su aukštaisiais išsilavinimais, tik aš vienas ne, kažkoks savamokslis, neturintis išsilavinimo lapelio – diplomo. Turintys tuos lapelius yra padaryti sistemos biorobotais, kurie nemąsto, kodėl ir kas čia vyksta su jais, kas juos valdo? Paskendę bankuose, kurie dalina paskolas. O procentai išvis yra neegzistuojantys pinigai, kurių realiai nėra. Na, čia man turbūt apie pinigus neverta kalbėti, nes aš taigi neturiu ekonomisto išsilavinimo, bet kai ką suprantu. Pabandysiu paaiškinti, ką aš suvokiu ekonomikoje. Pajuokaudamas pabandysiu išdėstyti suprantamai, runkelių kalba. Tarkime, esu aš „Bankas Vaidas“ ir turiu savo vertybinių popierių, kurie ir vadinasi „Vaidai“. Jūs esate tas žmogus, kuris turit gerą verslo idėją. Tik va, pinigų neturite jai įgyvendinti. Tarkime, jūs gaminsite elektromobilius. Apie juos daug kas kalba, ir jie anksčiau ar vėliau turės paklausą. Jūs pateikiate man savo projektą. Paanalizavęs matau, jog jūs gerai išanalizavote rinkas, gerai suskaičiavote. Aš linkęs padėti. Jums paskolinu dvejiems metams 5000000 „Vaidų“. Sutarėme 10% metinių palūkanų. Jūs tuos „Vaidus“ vienas prie vieno išsikeitėte artimiausiame banke į eurus ir pradėjote vystyti verslą. Kaip ir tikėjotės, o mes neabejojome, jums sekėsi gerai ir jūs jau uždirbote 20000000 eurų. Artėja laikas grąžinti „Vaidus”. Jūs ramus: uždirbote daug, nėra ko jaudintis. Ateinate į banką pirkti „Vaidų”, o jų bankas nebeturi. Jie plaukioja po biržas. Pradedate juos supirkinėti, siūlote daugiau, negu už juos gavote. Birža suregavo į kylančių „Vaidų” kursą ir jų kaina padvigubėja. Jūs nepergyvenate ir šiaip ne taip surinkote 5000000 „Vaidų”. Tik va, dabar klausimas? Iš kur jūs gausite dar 1000000, kurie man priklauso kaip procentai? Tada jūs tampate mano…

|

Kaip pinigas pinigą myli ir daro, ir kartais nori, bet negali

Look after your pennies and pounds will look after themselves – sako sena angliška patarlė. Lietuviškame nors ir itin turtingame priežodyne ir patarlyne panašaus posakio, kuris ragintų sužiūrėti centus, o litas pats savim pasirūpins, aptikti neteko; artimiausias atitikmuo būtų – “pinigas pinigą myli”. Apie tai, kaip pinigas pinigą ne tik myli, bet ir daro, daugiau išmano Sičio berniukai ir mergaitės. Man įdomu, ar dar liko sričių, kur pinigas nori, bet negali. Visiems reikia pinigų. Man irgi, nors ir žinau, kad ne piniguose laimė. Ir pašmaikštavimai, kad laimė ne piniguose, o jų kiekyje, manęs irgi netrikdo. Laimė ne piniguose ir ne jų kiekyje, o santykyje su jais – ar tu pinigus kontroliuoji, ar jie tave. Bet pastebėjau, kad labai daug lietuvių vos užuodę pinigus praranda protą. Prisimenu vieną pirmųjų lietuviškų labdaros balių Londone, skambiu pavadinimu “Gala Dinner”. Viešbučio salė, šampanas, tamsūs kostiumai, šiugždančios suknios, nuogos nugaros – viskas, ko reikia. Kol trynėmės laukdami pakvietimo į salę kažkas mane supažindino su tuometiniu JK imigracijos ministru – seniai nebe ministras, tad pavardės neprisimenu. Vos spėjom apsikeisti keliom frazėm skirdama žmonių minią prie ministro priplaukė viena iš šventės organizatorių už parankės pasigriebusi interesų Škotijoje turintį Lietuvos bankininką. Aštria alkūne ji nubloškė mane į šalį ir pristatė ministrui atsivestą svečią.

|

Ar pinigai gadina žmogų?

Žmogaus santykis su gyvenimu ir jį supančia aplinka visada būna labai įvairus. Mane domina santykis su pinigais. Pinigai kaip ir yra gyvenimo minimalus varikliukas. Be pinigų elementariai žmogus neišgyventų, bet ar pinigai gali sugadinti žmogų? Tarkim, tėvai savo meilę vaikui užpildo pinigais, nes kitaip nesugeba, nespėja, juk darbas. Bet koks tada užauga vaikas? Galimi du variantai: toks, kuris sumaterialėjęs, arba toks, kuris šlykštisi pinigais (mano atvejis). Tie vaikai, kurie sumaterialėjo to gyvenime ir siekia. Kaip ir viskas yra gerai, jei jie nesigilina į savo dvasinį pasaulį. Bet jei ir gilinasi, mažai ką suvokia, nes jų moralinės nuostatos juk kitaip subrandintos. O tie kurie šlykštisi… išnagrinėkim mane. Nuo mažens buvau auklėjama taip, kad svarbiausia šeimos židinys, kad šeima turi kartu spręsti savo problemas, o kiekvienas penktadienis turi būti šeimos vakaras. Bet augant man, keitėsi ši tradicija. Tėvai vis labiau tapo pinigų vergais, penktadienio vakarus iškeičiau į kultūrinimosi vakarus, nes penktadienio vakarais būti vienai namie tiesiog nusibodo. Tėvai prisižadėdavo, kad savaitgalį jau kartu praleisim, bet išeidavo šnypštas. O visą tai užpildyti, tą tuštumą – duodavo pinigų. Nesakau, buvo metas, toks, kad džiaugiausi – pagaliau savaitgalis be tėvų, bet kai jie tą tuštumą pradėjo pildyti pinigais, iš pradžių nesuvokiau, kas vyksta. Maniau normalu. Bet vėliau užkniso. Kiek man anksčiau buvo vertingi pinigai, tiek dabar aš jais šlykščiuosi. Taip, kažkieno akimis turėtų atrodyti viskas yra tobula. Bet ne man. Kur dingo dvasiniai žmogaus poreikiai? Kur dingo šeima?

Godumas ir darbas
| |

Godumas ir darbas

Šalia manęs garuoja puodelis arbatos, į akis šviečia monitorius ir aš vėl dešimčiai minučių sėdu užrašyti savo minčių tėkmę. Kol kas dar nežinau apie ką rašysiu, nors mintyse lyg ir pradeda kauptis godumo tema. Šiandieną skaičiau kažkokios bankrutavusios kompanijos Amerikoje direktoriaus komentarą apie šią jo nesėkmę. Komentaras buvo labai aiškus, trumpas, paprastas, bet kartu ir verčiantis susimąstyti. Jis tepasakė „mus pražudė godumas“. Godumas žudo. Godumas verčia elgtis neracionaliai ir rizikuoti. Godumas neleidžia blaiviai vertinti situacijos ir priimti reikiamų sprendimų. Atsimenu, atėjus man dirbti į dabartinį darbą, man irgi davė patarimą: „nebūk godus, nes visų pinigų vis tiek neuždirbsi“. Turbūt nuo to laiko žymiai atsargiau žiūriu į visas spekuliacijas, kurios vyksta rinkoje, į visus pinigus, kurie lyg ir mėtosi, bet jiems pakelti reikia rizikuoti ir galbūt prarasti daugiau nei tikėjaisi uždirbti. Nebūti godžiam. Juk viskas daroma ne dėl pinigų, o dėl to, kad man patinka tai daryti. Kažkada buvau pagalvojęs, kad turbūt dirbčiau tą patį darbą, net jeigu man mokėtų dvigubai mažiau – bent jau kol man pakanka pavalgyti ir pragyventi, nieko nenoriu keisti, nes man patinka mano darbas. Suprantama, jei turėčiau šeimą, kurią reiktų išlaikyti, turbūt kalbėčiau kitaip, bet manau kad reiktų klausyti šio duoto patarimo nebūti godžiam ir nesivaikyti niekada nesimaterializuojančios vaivorykštės horizonto tolumoje.

Šių laikų Babilonas: prie ko privedė godumas
| |

Šių laikų Babilonas: prie ko privedė godumas

Dubajus, pretendavęs tapti Persijos įlankos Manhatanu, gali virsti brangia Sodomos ir Gomoros kopija, rašo Didžiosios Britanijos laikraštis „The Independent“. Iki šiol Dubajus buvo pasaulio godumo sostinė, kur prabangūs prekybos centrai, dirbtinės salos ir milžiniški dangoraižiai dygo kaip ant mielių, kur turtingi avantiūristai viešbučiuose mokėjo po 5 tūkst. eurų už naktį ir kur plūste plūdo prabangos ieškančios įžymybės. Žmonės kalba, kad Dubajus yra pastatytas ant smėlio. Tačiau praėjusią savaitę paaiškėjo, kad jo pamatus sudaro milžiniškos skolos, vergiškas darbas ir labiausiai išpūsta reklama, kokią tik galima įpirkti už skolintus pinigus. Kai Dubajaus burbulas tik pūtėsi, projektų vystytojai varžėsi bandydami padaryti kuo didesnį įspūdį emyrato vadovui šeichui Mohammedui. Taip dykumoje atsirado slidinėjimo trasos, didžiausias pasaulyje prekybos centras, turintis 1200 parduotuvių ir milžinišką akvariumą su 400-ais ryklių. Projektuotojų galvose netgi knibždėjo mintis pastatyti povandeninį viešbutį. Pirkėjai valandomis rikiavosi eilėse, norėdami įsigyti dar nepastatytus objektus, o po dešimties minučių parduodavo juos žmonėms, stovėjusiems kitame eilės gale, ir gerai pasipelnydavo. Ekonomika klestėjo, o miestas linksminosi. Dubajų greitai pamėgo Rusijos gangsteriai, Holivudo ir sporto žvaigždės. Čia milijonus švaistė Davidas Beckhamas ir Michaelas Owenas. Kalbama, kad Bradas Pittas ir Denzelis Washingtonas įsigijo namus šiame mieste.

Sunkmetis nesumažino noro aukoti
| |

Sunkmetis nesumažino noro aukoti

Šį savaitgalį prekybos centruose vykusi „Maisto banko” akcija maloniai nustebino – ekonominės krizės akivaizdoje žmonės dosniai aukojo maisto produktus skurdžiai gyvenantiems. Pirminiais duomenimis, labdarai nupirktų maisto produktų vertė viršijo 588 tūkstančius litų. Pavasarinė „Maisto banko” akcija vyko 173 parduotuvėse, akcijai talkino 3762 savanoriai. Pernai rudenį 207 prekybos centruose vykusios akcijos metu paaukotos 189 tonos maisto produktų už 744 tūkstančius litų. Paramos maistu akcijoje 23 miestuose dalyvavo virš 100 tūkst. žmonių. Daugelis aukojo pigesnius produktus: makaronus, kruopas, dribsnius, miltus. Taip pat skurstantiems paremti nupirkta nemažai žuvies ir mėsos konservų, cukraus. Akcijos organizatoriai stebisi žmonių dosnumu – žmonės labdarai nupirko daugiau maisto produktų nei pernai. Pavyzdžiui, Vilniaus Akropolio „Maxima” prekybos centre per dvi dienas surinkta paramos maistu už 16 tūkst. litų – pernai čia buvo surinkta produktų už 10 tūkst. litų. Akropolyje surinktas maistas pirmiausia bus išdalintas anksčiau paramos neieškojusioms šeimoms, kurių maitintojams netekus darbo gaunamų pajamų neužtenka prasimaitinti. „Maisto banko” direktorė Deimantė Žebrauskaitė pastebi, jog ekonominė krizė paliečia vis daugiau šeimų, kurios iki šiol nebuvo susidūrę su sunkumais ir paramos poreikiu. Didėjant bedarbių būriui, žmonės tampa vis jautresni kaimynų rūpesčiams.

| |

Diagnozė – godumas

Godumas. Skirtingai negu šykštuoliai, kurie visko gaili sau, gobšuoliai elgiasi priešingai – nori visko ir daug. Jie labiausiai bijo būsenos, kai tenka ko nors atsisakyti. Tokiems žmonėms dažnai užkietėja viduriai, sutrinka medžiagų apykaita, sumažėja imunitetas, susilpnėja organizmo savireguliacijos procesas. Pirmieji gresiančio pavojaus požymiai gali būti vegetatyvinė distonija ir nuolatiniai peršalimai, taip pat labai neigiamai veikiantys imunitetą. Pyktis. Žmonės, kurie lengvai ir greitai supyksta, tiesiog jaučia pasitenkinimą pykdamiesi. Štai jums didelė armija alergiškų žmonių. Periodškas nervų sistemos dirginimas priverčia imunines ląsteles būti kovinėje parengtyje. Tiesa, su alergija maistui susijusios ir individualios virškinimo sistemos ypatybės. Žmogus, turintis daug specifinių fermentų, esant dideliam dirginimui gali iki atitinkamo laiko net nežinoti, kad yra alergiškas. Na, o tie, kurie turi mažai fermentų, taps alergijos aukomis po pirmojo pykčio proveržio. Išdidumas. Žmogus, laikantis save protingesniu ir geresniu už kitus, nesuvokia, kad tai gali būti psichinio susirgimo priežastimi, ar sukelti skrandžio susirgimos. Tokie žmonės neprašo aplinkinių pagalbos ir dėl vidinės įtampos kartais tampa panašūs į pasiruošusius sprogti ugnikalnius. Dažniausiai jie serga skrandžio ir virškinamojo trakto ligomis, opomis, psichiniais negalavimais ir artritais. Šykštumas. Taupūs ir linkę į šykštumą žmonės dažniausiai serga širdies ir kraujagyslių ligomis.

| |

Vaikiškas godumas: kaip spręsti problemą?

Kai vaikams sueina 1,5-2 metai, dauguma tėvų susiduria su taip vadinamąja “godumo” problema. Jei anksčiau vaikas nekreipdavo jokio dėmesio į tai, kas ima jo žaislą, tai apie antruosius gyvenimo metus viskas pasikeičia, ir tėvus ima gąsdinti vaiko nenoras dalintis “savo” daiktais ir aktyvus nuosavybės gynimas. Su kuo susiję tokie pokyčiai? Kaip susitvarkyti su savo emocijomis ir kaip koreguoti vaiko elgesį nepabloginant situacijos? “Mano Liudvikui beveik du metukai. Išėjus į žaidimų aikštelę, jis savo žaislus gražiai susidėlioja, o pats žaidžia su svetimais. Tačiau jei kas nors paima jo mašinytę ar kibirėlį, jis tuoj pat atima, o kartais net ir suduoda. Labai nepatogu prieš kitas mamas, juk Liudvikas gali užgauti ir mažesnį. Bijau, kad jis gali užaugti godžiu…” – pasakoja Asta. Apie antruosius gyvenimo metus prasideda visiškai naujas vaiko loginio vystymosi etapas, kuomet jis pradeda vartoti žodžius “aš” ir “mano”. Pamenate, kaip anksčiau vaikas apie save kalbėdavo trečiuoju asmeniu, tai yra “Liudvikas valgo, Liudvikas žaidžia”. Dabar jam formuojasi pilnas savo paties vaizdas, o tai pasireiškia ir žodžio “aš” atsiradimu vaiko kalboje. Kartu su žodžiu “aš” atsiranda ir žodis “mano”: “tai mano žaislas, mano mama, mano kėdė”. Viskas, ką vaikas apibūdina žodžiu “mano” yra jo asmenybės tęsinys. Visi tie daiktai ir žmonės priklauso jo asmeninei erdvei. Būtent todėl vaikas taip emocionaliai reaguoja į tai, jog kažkas atsisėdo ant jo kėdės, žaidžia jo žaislu ir kalba su jo mama.

| |

Godumas verčia elgtis neracionaliai ir rizikuoti

Šalia manęs garuoja puodelis arbatos, į akis šviečia monitorius ir aš vėl dešimčiai minučių sėdu užrašyti savo minčių tėkmę. Kol kas dar nežinau apie ką rašysiu, nors mintyse lyg ir pradeda kauptis godumo tema. Šiandieną skaičiau kažkokios bankrutavusios kompanijos Amerikoje direktoriaus komentarą apie šią jo nesėkmę. Komentaras buvo labai aiškus, trumpas, paprastas, bet kartu ir verčiantis susimąstyti. Jis tepasakė „mus pražudė godumas“. Godumas žudo. Godumas verčia elgtis neracionaliai ir rizikuoti. Godumas neleidžia blaiviai vertinti situacijos ir priimti reikiamų sprendimų. Atsimenu, atėjus man dirbti į dabartinį dabrą, man irgi davė patarimą: „nebūk godus, nes visų pinigų vis tiek neuždirbsi“. Turbūt nuo to laiko žymiai atsargiau žiūriu į visas spekuliacijas, kurios vyksta rinkoje, į visus pinigus, kurie lyg ir mėtosi, bet jiems pakelti reikia rizikuoti ir galbūt prarasti daugiau nei tikėjaisi uždirbti. Nebūti godžiam. Juk viskas daroma ne dėl pinigų, o dėl to, kad man patinka tai daryti. Kažkada buvau pagalvojęs, kad turbūt dirbčiau tą patį darbą, net jeigu man mokėtų dvigubai mažiau – bent jau kol man pakanka pavalgyti ir pragyventi, nieko nenoriu keisti, nes man patinka mano darbas. Suprantama, jei turėčiau šeimą, kurią reiktų išlaikyti, turbūt kalbėčiau kitaip, bet manau kad reiktų klausyti šio duoto patarimo nebūti godžiam ir nesivaikyti niekada nesimaterializuojančios vaivorykštės horizonto tolumoje.