Švelnūs žodžiai slepia panieką

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Sutuoktiniai, partneriai ar jauni įsimylėjėliai vienas kitą vadina ne tik vardais, bet ir maloniais ar net labai meiliais kreipiniais. Atrodo, jog į tai nereikėtų kreipti dėmesio. Tačiau, psichologų nuomone, kreipinių pasirinkimas nėra atsitiktinis. Jis atspindi juos vartojančių žmonių charakterį. „Mylimoji“, „mylimasis“. Šis kreipinys kasdieniame gyvenime nedažnai pasirenkamas. Galbūt todėl, kad jis išreiškia pačius giliausius, švenčiausius jausmus, kurių nereikia viešinti. Toks kreipinys dažniausiai vartojamas laiškuose. Jį ypač mėgsta tie žmonės, kurie, bendraujant akis į akį, nedrįsta apnuoginti savo jausmų. „Mieloji“, „mielasis“. Tai malonūs, nepersaldinti kreipiniai, kuriuos tinka vartoti ne tik įsimylėjėliams, bet ir geriems draugams. Tačiau jis netiks kreipiantis į nepažįstamą ar menkai pažįstamą žmogų. Tokį kreipinį dažniausiai pasirenka mandagūs žmonės ir sutuoktiniai. Tačiau toks kreipinys gali būti ir sarkazmo išraiška. Pavyzdžiui, kantrybės netekęs sutuoktinis staiga gali pasakyti: „Žinai ką, mieloji, tu man jau įgrisai su savo pamokslais!“ Tokiu atveju vargu ar kas beapsidžiaugs tokiu „mielu“ kreipiniu. „Mano brangusis, brangioji“. Tokį perdėtą „vertinimą“ priima tik lėkšto protelio moterys, trokštančios kiekviename žingsnyje girdėti, kokios jos yra neįkainojamos. Tokiu kreipiniu nebus patenkintas ir protingas vyras. Paprastai sutuoktiniai šitaip įvardija įkyrėjusią valdingumu savo antrąją pusę.

Ar aplankei Paryžiaus simbolį?

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Tokį klausimą turbūt išgirsta kiekvienas, grįžęs iš kelionių po Prancūziją. Žinoma, dauguma turistų, ekskursantų papasakoja , kokia puiki panorama prieš akis atsiveria pasikėlus į Eifelio bokštą, kiek daug žmonių ten kasdien stengiasi patekti ir t.t. O kokia iš tikrųjų šio jau antrąjį šimtmetį Paryžiaus "širdyje" stovinčio ir seniai jau šalies sostinės simboliu tapusio unikalaus statinio istorija? Tikrai, tas nepaprastas statinys visame pasaulyje vadinamas jo projektuotojo ir statytojo Eifelio vardu. Kai Aleksandras Giustavas Eifelis Paryžiaus priemiestyje atidarė nuosavą konstruktorių biurą, šiam perspektyvių sugebėjimų inžinieriui dar tebuvo 32 metai. 1880 metais Prancūzija jau ruošėsi Pasaulinei pramonės parodai, kuri turėjo vykti Paryžiuje. Buvo plačiai diskutuojama, koks Prancūzijos mokslo ir technikos simbolis tos parodos proga turėtų įsiminti pasauliui? 1833 metais anglų inžinierius Ričardas Trevitikas siūlė Londone pastatyti 300 metrų aukščio koloną iš ketaus, kuri taptų svarbiu miesto akcentu.