Emocijos

Kun. Vytenis Vaškelis. Apie pasninką, puikybę ir... auksą

pagal
Kun. Vytenis Vaškelis. Apie pasninką
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Gavėnios metu pravartu trumpai susimąstyti apie krikščioniško pasninko ir gerų darbų pusiausvyrą tikinčiųjų gyvenime. Viename Bažnyčios Tėvų posakių leidinyje yra savaip šmaikštus liudijimas. Kartą jaunas brolis senolį paklausė: „Štai du vienuoliai: vienas ramiai gyvena savo celėje, pasninkaudamas po šešias dienas iš eilės ir visokeriopai pats save drausmindamas, tuo tarpu kitas patarnauja ligoniams. Kuris iš judviejų mielesnis Dievui?“ Senolis jam atsakė štai ką: „Brolis, pasninkaujantis po šešias dienas, net už šnervių pasikabinęs neprilygtų tam, kuris patarnauja ligoniams“. Krikščioniškame gyvenime tikrai nereikia ypatingos „akrobatikos“, kad galėtum savo dorybėmis nustebinti Dievą. Jei žmogus pernelyg susižavi pasninkavimu, kuris mūsų laikais gali turėti, pavyzdžiui, perdėto susilaikymo nuo rafinuotų maisto produktų tam tikrą baimę, tada pats laikas pradėti atsikvošėti ir sau tarti: „Užteks tarnauti klastingiems savimeilės įnoriams, nes išmušė vidinio pasikeitimo valanda. Per šią Gavėnią ne tik pasninkausiu, bet ir savo pasninko bei įvairių patarnavimų sutiktiems žmonėms aukas skirsiu, Viešpatie, Tavo garbei. Kai būsiu „nemodernus“ ir savo akis bei ausis atitrauksiu nuo televizoriuje ir iš interneto plūstančių tūkstančių vaizdų bei garsų, tik tada galėsiu vėl iš naujo atrasti ramybę savo sieloje, ir, skaitydamas Šventąjį Raštą, savo nustebusia širdimi galop suvoksiu: šie Dievo žodžio lobiai mano sielai yra nepakeičiamas penas.

Velykų staigmenos ne tik vaikams: šiemet bus dar smagiau!

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

3 staigmenos, kurios šias Velykas pavers nepamirštama, įspūdinga ir linksma švente. Kartais tradicijos šiek tiek pabosta, o kartais jų tiesiog nebeužtenka, kad šventė išties būtų įspūdinga ir smagi. Na, o kiekvienas renginių organizatorius jums patvirtins: šventė be „programos vinies“, be ko nors ypatingo, įspūdingo ir netikėto – ne šventė, o tik paprastas pasisėdėjimas. Norite, kad ši Velykų šventė jūsų vaikams įsimintų ilgam? Tikrai nesiūlysime šeimyninių pusryčių paįvairinti fejerverku. Tačiau širdžiai mielą staigmena nudžiuginti artimuosius tikrai galite! 1 staigmena: Marginti bus paprasčiau! Vaikai nekantraudami laukia kiaušinių marginimo proceso. Artėjant Velykoms visi tik ir kalba apie margučius, kaip smagu juos marginti, piešti, margiausiais raštais išrašinėti. Tik visi žinome: neretai šią smagią pramogą sugadina aibė nesklandumų. Patogiu flomasteriu pripratusiai piešti mažai rankutei dar pernelyg sudėtinga raityti gražius raštus karštu vašku. Procesas, kai kiaušinis tik įmerkiamas į dažus ir ištraukiamas, pakankamai nuobodus ir pasyvus. Na, o modernusis kiaušinio apklijavimas specialiais lipdukais apskritai nesuteikia nė menkiausios progos pasireikšti fantazijai. Ar galima vis dėlto šį velykinio dekoravimo procesą kaip nors ir supaprastinti, ir paįvairinti? Žinoma! Tiesiog šioms Velykoms drauge su vaiku išmarginkite ne tik paprastų kiaušinių, bet ir pačių išsikeptų sausainukų!

Kas skatina žmonių apatiją

pagal
Apatija
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Žurnalistams neretai priekaištaujama, kad savo kritiškais straipsniais jie griauna žmonių pasitikėjimą politikais, taigi ir valstybe, skatina gyventojų apatiją ir abejingumą šalies likimui. Jeigu žiniasklaida pozityviau vaizduotų politikus ir valdžios darbus, politinė šalies padėtis esą pagerėtų. Ne tik Lietuvoje skundžiamasi iškreiptu žiniasklaidos kuriamu politinio gyvenimo vaizdu. Prieš 40 metų net trys ketvirtadaliai amerikiečių pasitikėjo savo valdžia, dabar jos darbą teigiamai vertina vos ketvirtadalis. Smunka ne tik politikų autoritetas. Mažiau pasitikima dvasininkais, universitetais, verslininkais, mokytojais ir žiniasklaida. Panašūs procesai vyksta daugumoje kitų pasaulio šalių. Įvairios priežastys skatina autoriteto žlugimą, bet neigiami žiniasklaidos pranešimai neva vaidina bene didžiausią vaidmenį. Lietuvoje kai kurie žurnalistai ir redaktoriai nepraleidžia progos pasityčioti iš politikų ir suvedinėti sąskaitas. Kiti sutirština spalvas, siekdami kuo šmaikščiau rašyti. Bet neigiamą politikų įvaizdį labiau sukuria politinio gyvenimo dėsningumai negu pikti žurnalistų kėslai. Žiniasklaida beveik užprogromuota pabrėžti išskirtinius, nekasdieninius momentus. Jei šuo įkanda moteriai – tai ne žinia. Jei moteris įkanda šuniui – jau yra apie ką rašyti. Rašoma apie skyrybas, o ne apie tai, kad pora gyvena santaikoje ir meilėje per 40 metų. Jei ištuokų dar smarkiai padaugėtų, gal būtų daugiau rašoma apie tuos, kurie sugeba gyventi kartu.

Malonumai – dideli ir maži

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Antrojo pasaulinio karo pradžioje analitinės psichologijos kūrėjas Karlas Gustavas Jungas rašė, kad nacizmo įsigalėjimas Vokietijoje jam nebuvo staigmena. Jis tiesiog žinojo vokiečių sapnus. Būtų sunku atspėti, ką dabar sapnuoja lietuviai, tačiau K. G. Jungo atrastąją kolektyvinę pasąmonę galima patyrinėti per malonumus. Nekyla abejonių, jog malonumai būna dideli ir maži. Pradėkime nuo didžiųjų. Išsilavinę (o gal dvasingi?) kanadiečiai niekina ledo ritulį, anglai - futbolą, japonai - sumo, italai - mafiją, lietuviai - krepšinį. Tačiau visi be išimties nepriklausomai nuo baigtų mokslų dievina gerą maistą, seksą ir pramogas. Ši „valiuta" universali, nors ne visada pripažįstama. Išsilavinimas arba efemerinis dvasingumas kiša koją ir, prakalbus apie malonumus, dvasingieji pradeda mekenti apie jiems patiems sunkiai suvokiamas dvasines patirtis. Bet tuščios jų kalbos. Giliau pakapstęs vis vien rasi kažką, kas nė iš tolo neprimins dangiškosios manos. Atskiriems žmogaus gyvenimo laikotarpiams būdingi savi malonumai ir sava „valiuta". Paaugliams - draugystė, jaunimui - meilė, suaugėliams - šlovė ir pripažinimas, o seniams rūpi pinigai ir gyvenimas anapus. Tačiau dingojas man, kad visi išvardyti dalykai yra niekis, palyginti su tikraisiais, ne kiekvieno nosiai pasiekiamais malonumais.... Paklausite kokiais? Didžioji bėda yra ta, kad jie veik nepasiduoda apsakomi.

Vaikų cinizmas išsivysto ankstyvame amžiuje

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pradėję mokytis antroje klasėje vaikai jau žino, kad nereikia priimti visko, kas sakoma, už tikrą pinigą, ypatingai jeigu teiginiai atspindi kalbėtojo savanaudiškumą, teigiama Peilio universiteto mokslininkų publikuotame tyrime. Pagrindinė tyrimo autorė Candice Mills teigia, kad suaugę žmonės atpažįsta kito žmogaus savanaudiškumą tokiuose veiksmuose kaip pripažinimo siekimas arba stengimasis būti panašiam į bendraamžius, tai gali turėti įtakos tam, ką žmonės sako ir tam, kokie yra jų įsitikinimai apie visą pasaulį. Pirmojoje tyrimo dalyje dalyvavo po 20 vaikų, kurie ėjo į darželį, mokėsi antroje ir ketvirtoje klasėse. Vaikams buvo papasakotos trumpos istorijos, kuriose veikėjai kalbėjo apie varžybų, kuriomis jie buvo arba nebuvo suinteresuoti, pasekmes. Visų amžių vaikai labiau tikėjo tais veikėjų teiginiais, kurie buvo teisingi, nei melagingais. Tačiau, kai veikėjai kalbėjo apie varžybas, kuriomis jie buvo suinteresuoti ir glaudžiai su jomis susiję, vaikai jų teiginius įvertino labai skirtingai. Į darželį einantys vaikai labiau tikėjo tais teiginiais, kurie buvo savanaudiški nei priešingais, tačiau antroje klasėje besimokantys vaikai turėjo daugiau nuovokos ir suvokė, kad savanaudiški teiginiai gali būti neteisingi. Antroje dalyje vaikų buvo klausiama, kaip savanaudiškumas gali priversti sakyti netiesą. Vaikams buvo pateiktos trys galimybės: tyčinė apgaulė, netyčinis šališkumas ir gryna klaida. Vaikai retai šališkumą laikė tinkamu neteisingo pasakojimo paaiškinimu.

Stresas ir jo poveikis

pagal
Stresas ir jo poveikis
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Stresas – tai žmogaus fiziologinės ir psichinės įtampos būsena, kurią sukelia išoriniai ir vidiniai dirgikliai. Šie dirgikliai vadinami stresoriais. Stresas gali būti: Naudingas – tai santykinai trumpai trunkantis stresas. Jis skatina veiklumą, išradingumą, kūrybiškumą. Stimuliuoja imuninės sistemos funkcijas. Žalingas – tai ilgai trunkantis, nekontroliuojamas stresas. Jis išsekina psichiką bei imuninę sistemą ir dažnai tampa daugelio ligų priežastimi. Kaip organizmas reaguoja į stresą? Tipinė organizmo reakcija į stresą: „ginkis arba bėk“. Streso metu išsiskiria daug hormono – adrenalino, dėl kurio: padažnėja širdies ritmas, padažnėja kvėpavimas, susitraukia smulkiosios kraujagyslės, pakyla arterinis spaudimas, išsiplečia raumenis maitinančios kraujagyslės ir kraujas teka į raumenis. Taip organizmas mobilizuoja jėgas artėjančiam iššūkiui. Stresoriai – tai stresą sukeliantys dirgikliai. Stresorius – nėra absoliuti sąvoka – tą patį dirgiklį skirtingi asmenys interpretuoja skirtingai. Kas sukelia stresą vienam, kitam gali jo visiškai nesukelti. Tai priklauso nuo individualių savybių – viena jų – mokėjimas kontroliuoti stresą.

Agresija gali būti ir pozityvi

pagal
Agresija
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Gyvenime dažnai būna, kad atsakomybę už savo poelgius ir veiksmus, kuriuos galime kontroliuoti patys, priskiriame išorės faktoriams. Pavyzdžiui, kai sakome: "Tas žmogus mane įsiutino" arba "Ši padėtis mane pykdo", paslėpta prasmė yra tokia: kažkas man sukelia tam tikrus jausmus. Tai klaidinga prasmė. Reikalas tas, kad niekas negali sukurti žmoguje kokio nors jausmo, išskyrus jį patį. Pasaulis tiesiog egzistuoja. Jausmai jo atžvilgiu kyla mumyse, ir tik mes esame už juos atsakingi. Tik mes galime jiems leisti būti arba nebūti. Nes tai - mūsų jausmai. Tokie posakiai, kaip "Jis mane erzina/skaudina" ar panašiai, rodo, kad jūs neprisiimate atsakomybės už išgyvenimus, kuriuos iš tikro galite kontroliuoti. Jūs kalbate taip, tarsi neturėtumėte galimybės reaguoti kitaip, lyg neturėtumėte laisvės rinktis. Jūs patys atimate iš savęs šią laisvę. Pripažindami, kad jūsų jausmai yra nulemti ir valdomi jėgų, esančių ne jumyse ir jums nepavaldžių, pasiduodate išorės aplinkybių nelaisvėn ir prarandate gyvenimišką aktyvumą bei situacijos kontrolę. Susidarius nepalankiai situacijai, negatyvius jausmus reikia paversti konkrečiu veiksmų planu. Įdiegę šią taisyklę į kasdienį gyvenimą, problemą galėsite paversti stimuliuojamąja jėga, priversti ją dirbti jums, o ne prieš jus. Pyktis yra itin stiprios energijos šaltinis. Kiekvieną dieną ši energija, neapčiuopiama ir nepažabojama, griauna viską aplink jos užlietą žmogų. Tačiau pati savaime ši energija yra neutrali.

Kaip įveikti stresą?

pagal
Kaip įveikti stresą?
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Būtina žinoti: Stresas yra tiek – kiek tu jam leidi būti. Išankstinis nusistatymas ir požiūris į problemas bei jų aktualumą lemia sugebėjimą kontroliuoti stresą. Negatyvūs vidiniai pokalbiai su savimi didina stresą. Pirmas žingsnis – vertink. Įvertink tai, kas yra svarbu ir priklauso tik nuo tavęs. Įvertink tai, kas svarbu, tačiau priklauso ne nuo tavęs. Įvertink, kas nėra svarbu, tačiau nuo tavęs priklauso. Įvertink, kas nėra svarbu ir nuo tavęs nepriklauso. Antras žingsnis – pradėk streso kontrolę. Svarbu ir priklauso nuo tavęs -> prisiimk atsakomybę ir veik. Svarbu, bet nuo tavęs nepriklauso -> ar net pats blogiausias variantas yra pražūtingas? Ar nereikia į tai kreipti mažiau dėmesio? Pakalbėk su draugais/šeima. Neapleisk savo pomėgių ir sporto. Pabandyk atsipalaiduoti/medituoti.

Aistra nuslopo

pagal
Aistra
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Sveika, Ramune. Su savo draugu jau skaičiuoju trečius metus. Prieš gerą pusmetį apsigyvenome kartu. Mylime vienas kitą, gerbiame. Tačiau apsigyvenus kartu aistra nuslopo, mylimės gerokai rečiau. Bandžiau kalbėtis. Reziumė: „viskas gerai, o seksas neturi tapti kasdienybe“. Bandžiau gundyti romantiškomis vakarienėmis, išvaizda ir koketavimu. Taip – padeda tam kartui. Negaliu nuolatos būti iniciatorė. Ar tai reiškia, kad mūsų libido nesuderinami, ar reiškia, kad seksą mes nejučia pakeitėme tiesiog rūpinimusi vienas kitu, šiluma namuose? Ar reiškia, kad taip bus visą tolesnį laiką? Gal aš nematau kažkokių psichologinių reikšmių, žvelgiu tik paviršiumi? Gabrielė. Sveika, Gabriele. Ne, tai tikrai nereiškia, kad jūsų libido nesuderinami, tai tik reiškia, kad jūsų libido lygiai skirtingi ir tiek. Paprastai, kurio jis stipresnis, tas ir inicijuoja seksualinius santykius ir pasiima tai, ko jam reikia. Norisi mylėtis ir nelauk, nesikankink ir parodyk iniciatyvą. Nieko bloga, kad tu dažniau imsiesi veiksmų pati ir nelauksi to iš draugo. Juk visa kita santykiuose yra gerai. Svarbiausia, kuo gali džiaugtis, yra tai, kad jis neatstumia tavęs, įsitraukia, atsako į tavo iniciatyvą. Patikėk, yra vyrų, kurie pasako griežtai „ne“ ir prašo, kad paliktų juos ramybėje. Rimtos kalbos čia tikrai vargu ar padės ir jokių giliai paslėptų psichologinių reikšmių tame nėra. Juk viskas iš esmės yra gerai: ir kokybė yra, ir aistra, tik tiek, kad tau tai yra per retai.

Psichologinis ginklas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Mobingas (angliškai mobbing; to mob – pulti visa gauja) – gerai žinomas reiškinys gyvūnų pasaulyje, kai grupė gyvūnų užpuola vienišą savo kraujo brolį. Žmonių bendruomenėje mobingas taip pat egzistuoja. Psichologinio teroro dažniausiai imamasi prieš gabesnius, talentingesnius, aukštesnės profesinės kompetencijos, kitos lyties ar kitos seksualinės orientacijos darbuotojus, nes siekiama juos išstumti iš įmonės, organizacijos. Pirmųjų visuomenės mobingo apraiškų įžvelgiama jau mokykloje. Tai puolamajam sukelia didelį stresą, o vėliau – ir ligų. Minėtas elgesys nėra toks nekaltas veiksmas, kaip gali atrodyti psichologiniams teroristams, kai kuriose užsienio šalyse už tai baudžiama laisvės atėmimu. Pasaulio mokslininkai tiria šią visuomenės bėdą ir ieško jai priešnuodžių. Mūsų šalyje psichologinis spaudimas įgauna vis didesnį pagreitį, bet valstybės lygiu apie tai niekas nekalba. Psichologinis spaudimas. Jį bent kartą esame patyrę kiekvienas, o galbūt dėl to kenčiame ir dabar. Kur kreiptis? Ką daryti, kai, rodos, padėtis be išeities? Kentėti? Gintis? Ar ieškoti kitos darbo vietos? Tarkime, esate ką tik priimtas darbuotojas. Tai jūsų pirmasis darbas. Ką tik baigėte universitetą – buvote stropus studentas, mokėtės labai gerais pažymiais, nuolat domėjotės savo srities naujovėmis. Įgijote naujausių žinių, esate entuziastingas – pasiryžęs nuversti kalnus, tačiau neturite patirties.

Ar išgydomas fanatizmas?

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Apie fanatizmą ir jo išgydymo galimybes dar kartą susimąsčiau ką tik pasibaigusioje 2007 metų Geteborgo knygų mugėje, nuėjęs į dvi diskusijas su įžymiu (ir, deja, į lietuvių kalbą dar neišverstu) Izraelio rašytoju Amosu Ozu. Kadangi fanatizmo problemai esu neabejingas (man ją yra tekę teoriškai svarstyti, o ir būsimojoje savo knygoje apie įaudrintą tapatybę taip pat ketinu jos imtis), šios diskusijos buvo geriausia, ko aš galėjau tikėtis Geteborgo knygų mugėje – beje, ji yra gerokai turtingesnė savo seminarų turiniu ir mažiau komercializuota nei Vilniaus knygų mugė. Amosas Ozas pristatinėjo į švedų kalbą išverstą savo eseistikos rinktinę „Kaip išgydyti fanatiką?“, todėl visas jo kalbėjimas ir buvo sunertas ant šios temos siūlo. Beje, kaip ir daugelis kitų garsių Izraelio politikų ir intelektualų, Ozas yra litvakų kilmės – jo tėvas iki išvykimo į Palestiną prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno ir studijavo literatūrą Vilniuje. Ozas apie save kalbėjo nedaug, bet paminėjo keletą įdomių detalių, iš kurių išryškėjo fanatizmo temos pasirinkimas bei aktualumas jam pačiam. Jis gimė 1939 metais britų valdomoje Palestinoje ir buvo auklėjamas dešiniojo sionizmo dvasia, nuo vaikystės būdamas šventai įsitikinęs, kad žydai visada ir visur yra 150 nuošimčių teisūs, o visas likęs pasaulis jų atžvilgiu yra 150 nuošimčių neteisus. Tokį mažojo Amoso Klausnerio (tai jo pirmoji pavardė) įtikėjimą – arba ankstyvą fanatizmą, paties Ozo žodžiais tariant – sugriovė du žmonės.

Mobingas – tylus emocinis terorizmas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Švelni, jausminga lakštingalos iš H. K. Anderseno pasakos giesmė sužavėjo ir sugraudino net rūsčiojo kinų valdovo akmeninę širdį. Mūsų pasakojime romantiškasis paukštis, simbolizuojantis tobulumą ir grožį, atliks kiek kitokį vaidmenį. Konrad Lorenz - tyrėjas, ypatingai domėjęsis lakštingalų elgsena, ilgainiui pastebėjo, kad iškilus grėsmei šie paukščiai elgiasi gana keistai. Pasirodžius galimam užpuolikui, pvz., katinui, lakštingalos žaibiškai, it reaktyviniai lėktuvai smigdavo žemėn priešo link - jo nekliudydamos, o tik gąsdindamos. Kaskart paukščiams taip neriant žemyn, prie bendro būrio prisijungdavo vis daugiau narių, vis didesniu pajėgumu jie atakuodavo. Keistas procesas tęsdavosi tol, kol priešas pagaliau pasišalindavo. Toks savitas gyvūnų psichologinės atakos būdas buvo pavadintas mobingu. Vėliau reiškinys imtas tirti ir tarp žmonių. Šios misijos pradininkas - vokiečių psichologas Heinz Leymann, 1990 m. pradėjęs nagrinėti psichologinio smurto apraiškas darbo vietoje. Šiandien mobingu laikome psichologinį smurtą, patiriamą darbe. Jis prasideda tada, kai tam tikras asmuo dėl kokios nors (ne visada aiškios) priežasties nusprendžia, kad jis nemėgsta kito asmens. Tuomet pradedama psichologinio smurto „kampanija", kurios tikslas - išmesti nepatinkantį asmenį iš savo aplinkos, skyriaus ar darbo vietos apskritai.