Leonidas DonskisLeonidas Donskis

Cinikai, arba Pasaulis be vertybių

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Chamai atsisako pripažinti nelygstamą žmogaus vertę ir individo unikalumą. O cinikų pasaulio sampratose bei veiksmų strategijose žmonės yra suvokiami kaip vienodi savo poreikiais, aistromis, menkyste, silpnybėmis ir tuštybe. Ciniko terminas kilo iš senovės graikų filosofų kinikų pavadinimo. Antistenas ir Diogenas Sinopietis atvirai šaipėsi iš melagingų retorikų ir visa savo kūno kalba bei laikysena neigė aukštybės sferą. Viešas tuštinimasis ar masturbacija minios akivaizdoje Diogenui buvo net ne paniekos miniai gestas, o veikiau logiška jo filosofijos tąsa. Iš graikiško žodžio, reiškiančio „šunišką“ (arba iš Kinosargo gimnazijos, kurioje mokė Antistenas), kilo ir kiniko pavadinimas. Be to, pats Diogenas save vadino šunimi. Kinikai buvo antikinio pasaulio visuomenės ir kultūros kritikai, netikėję kalba, viešuoju gyvenimu ir galiojusiomis normomis, kurias jie atmetė iš gamtos ir prigimties pozicijų. Gamtos žmoguje gynimas, o kartu ir pasaulio suvokimas alkano ir ujamo šuns akimis paklojo pamatus ir moderniajai civilizacijos neigimo formai, kurią mes žinome kaip kultivuotą cinizmą. Cinizmas - tai praktinė ir tariamą melą demaskuojanti sąmonė, atmetanti teoretizavimą apie aukštybę ir kilnius dalykus kaip neproduktyvų ir melagingą. Ciniką domina tik toks pasaulis, koks jis yra iš tikrųjų, o ne toks, koks jis galėtų arba turėtų būti. Žinoma, cinikai pasiduoda iliuzijai, kad jie žino, kas yra žmogus.

Ar išgydomas fanatizmas?

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Apie fanatizmą ir jo išgydymo galimybes dar kartą susimąsčiau ką tik pasibaigusioje 2007 metų Geteborgo knygų mugėje, nuėjęs į dvi diskusijas su įžymiu (ir, deja, į lietuvių kalbą dar neišverstu) Izraelio rašytoju Amosu Ozu. Kadangi fanatizmo problemai esu neabejingas (man ją yra tekę teoriškai svarstyti, o ir būsimojoje savo knygoje apie įaudrintą tapatybę taip pat ketinu jos imtis), šios diskusijos buvo geriausia, ko aš galėjau tikėtis Geteborgo knygų mugėje – beje, ji yra gerokai turtingesnė savo seminarų turiniu ir mažiau komercializuota nei Vilniaus knygų mugė. Amosas Ozas pristatinėjo į švedų kalbą išverstą savo eseistikos rinktinę „Kaip išgydyti fanatiką?“, todėl visas jo kalbėjimas ir buvo sunertas ant šios temos siūlo. Beje, kaip ir daugelis kitų garsių Izraelio politikų ir intelektualų, Ozas yra litvakų kilmės – jo tėvas iki išvykimo į Palestiną prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno ir studijavo literatūrą Vilniuje. Ozas apie save kalbėjo nedaug, bet paminėjo keletą įdomių detalių, iš kurių išryškėjo fanatizmo temos pasirinkimas bei aktualumas jam pačiam. Jis gimė 1939 metais britų valdomoje Palestinoje ir buvo auklėjamas dešiniojo sionizmo dvasia, nuo vaikystės būdamas šventai įsitikinęs, kad žydai visada ir visur yra 150 nuošimčių teisūs, o visas likęs pasaulis jų atžvilgiu yra 150 nuošimčių neteisus. Tokį mažojo Amoso Klausnerio (tai jo pirmoji pavardė) įtikėjimą – arba ankstyvą fanatizmą, paties Ozo žodžiais tariant – sugriovė du žmonės.

Drąsos ir orumo pedagogika

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Turbūt nereikia brautis pro atvirus vartus įnirtingai įtikinėjant malonius skaitytojus, kad drąsa ir orumas yra išugdomi, o ne paveldimi dalykai. Jei nepainiosime drąsos su bravūra ir agresija (už kurios dažniausiai slypi atkakliai ir sunkiai maskuojama baimė bei nesaugumas), teks pripažinti, kad drąsus, savo poziciją turintis ir nebijantis ją reikšti pilietis, sykiu dar pajėgiantis išlaikyti bei apginti savo ir svetimą orumą, yra ne stebuklas, kurio it Godo turėtų laukti depresyvi ir pasimetusi visuomenė, o respublikos pedagoginis ir politinis projektas. Drąsa nuo agresijos ir brutalumo skiriasi tuo, kad kalba tyliai ir ramiai, bet būtent tada, kada kalbėti sunkiausia. Greičiausiai iliuziją, kad puldamas kitus padrąsinsi save ir atsikratysi žudančio savojo menkumo pojūčio, omenyje ir turėjo George'as Gordonas Byronas, pasakęs, kad kartais narsa kyla iš baimės. Apie drąsų pilietį ir drąsos ugdymą kaip kelią į dorybę rašė Renesanso epochos humanistai nuo Coluccio Salutati iki Niccolò Machiavelli'o, tikėję, kad be drąsos ir orumo formavimo žmoguje neįmanoma išugdyti respublikos patrioto. Respublikonas Machiavelli savo Valdove pabrėžia, kad pagrindinė gerai centralizuotos monarchijos figūra yra valdovas, bet Samprotavimuose apie pirmąją Tito Livijaus dekadą prieštaringasis Florencijos humanistas juodu ant balto rašo, kad pagrindinė respublikos figūra ir didžiausia vertybė yra jos patriotas ir pilietis.

Liūdesys dėl epochos ir užmirštos išminties klodai

pagal
Liūdesys dėl epochos ir užmirštos išminties klodai
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Dėstydamas savo mėgstamą kursą „Politika ir literatūra“ dažnai studentų paklausiu, kokius jausmus ir asociacijas jiems kelia 66-asis Williamo Shakespeare’o sonetas. Vienas iš labai inteligentiškų studentų JAV man atsakė, jog tai laiką pranokstantis kreipimasis į savo epochą. Didelė pagunda kyla šiuos žodžius pritaikyti visai sovietinei erai, nors puikiai suprantu, kad čia nėra jokių moralinių monopolijų – daug visuomenių ir istorijos laikotarpių prašyte prašosi šių Shakespeare’o eilučių. Tam tikrų asociacijų šios eilės gali kelti ir su nūdienos Lietuva – ypač pirmoji šio soneto strofa. Viename iš yrančią Sovietų Sąjungą sukrėtusių filmų, Tengizo Abuladzės „Atgailoje“, Lavrentijų Beriją stipriai primenantis, nors ir kažką panašaus į italų fašisto uniformą dėvintis niekšybės ir blogio gelmių genijus Varlamas Aravidzė aplanko dailininko šeimą (kurią vėliau pražudo) ir, atsidėkodamas jai už vaišes, dainuoja ištrauką iš Giuseppe’s Verdi arijos ir dar perskaito 66-ąjį Shakespeare’o sonetą. Šėtono įsikūnijimas, skaitantis Shakespeare’ą ir gedulingu veidu pranešantis pasauliui žinią apie sugedusią ir blogyje skendinčią epochą – tai kažkas, kas pranoksta paties Shakespeare’o ir jo amžininko bei bičiulio Christopherio Marlowe vaizduotės ribas. Jie abu įsivaizdavo, kad Šėtonas žemėje pasirodo užsimaskavęs Niccolò Machiavelli’o pavidalu – Shakespeare’o „Otelo“ personažas Jagas sąmoningai sumodeliuotas pagal Machiavelli’į.

Sąmokslo teorija, arba Kaip vienu raktu atrakinti pasaulį

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kaip gimsta sąmokslo teorija? Ar visada ji susijusi su antisemitine vaizduote? Ar tai tik paranojos išraiška? O gal tai šešėlinė politinė teorija, menine išmone ir logine argumentacija klojanti pamatus alternatyviai moderniojo pasaulio sampratai? Siūlau keletą literatūrologinių ir politologinių siužetų, neblogai atveriančių šios moderniosios pamišimo formos pavojus socialinei taikai ir adekvačiam pasaulio suvokimui. Įdomu, kad su žydais, tai yra kosmopolitais pagal apibrėžimą, XIX amžiaus literatūrinė (o netrukus ir jai iš paskos sekanti politinė) vaizduotė pradeda sieti slaptųjų draugijų veiklą ir iš jos išplaukiantį pasaulinį sąmokslą, kurio tikslas esą yra užvaldyti visą likusį - tamsų ir neišsilavinusį - pasaulį. XIX amžiaus viduryje populiaraus prancūzų rašytojo Eženo Siu (Eugène Sue) romanuose (tokiuose kaip „Paryžiaus paslaptys") pradėta eksploatuoti jėzuitų sąmokslo teorija kitų rašytojų buvo pasigauta ir apipinta įvairiomis variacijomis. Prabilta ir apie italų patriotų karbonarų ryšius su masonais, ir apie Napoleono III sąmokslą prieš Prancūzijos Respubliką. Moriso Žoli (Maurice Joly) 1864 metais išleistame pamflete diskutuoja liberalizmą bei moralią politiką ginantis Šarlis Monteskjė (Charles Montesquieu) ir Napoleono III politiniam cinizmui atstovaujantis Nikolo Makiavelis (Niccolò Machiavelli). O 1868 metais vokiečių grafomanas ir paskvilių autorius Hermanas Gedšė (Hermann Goedsche) išleidžia savo romaną „Biaricas".

Gyvenimas pseudoįvykių pasaulyje

pagal
Tv Brainwashing
Teksto dydis: +1, +2, normalus

1961 metais pasirodė labai įžvalgi JAV filosofo ir sociologo Danielio J.Burstino (Daniel J.Boorstin) knyga „Įvaizdis: Amerikos pseudoįvykių vadovas“, kurioje bene pirmą kartą teorinėje literatūroje buvo išanalizuotas medijų vaidmuo kuriant įvykius ir žmones. Danielis J.Burstinas prabilo apie tai, kad modernioji visuomenė vis labiau panyra į dirbtinai kuriamų įvykių ir nenatūraliai išgarsėjančių žmonių pseudorealybę. Pseudoįvykis yra tai, kas neįvyksta savaime, susiklosčius aplinkybėms arba veikiant kažkieno valiai. Veikiau pseudoįvykis yra suplanuojamas, surežisuojamas ir pagarsinamas. Kaip pastebi D.J.Burstinas, pseudoįvykis nėra spontaniškas - jį kažkas suplanuoja ir pasodina informacinėje dirvoje. Paprastai tai ne koks nors realus įvykis - toks kaip traukinio ar lėktuvo katastrofa ar kaip žemės drebėjimas, o interviu. Pseudoįvykis yra kuriamas tam, kad būtų iškart pagarsinamas, tęsiamas, reprodukuojamas ir tiražuojamas. Dalis pseudoįvykio informacijos turi būti laužta iš piršto ir visiškai atplėšta nuo tikrovės - tada bus galima jį toliau tikslinti ir pildyti, o gal ir palaikyti skandalui ar sensacijai būtiną įtampą. Pseudoįvykis planuojamas iš anksto ir skelbiamas kaip ateities dalykas (kaip dar įvyksiantis), nors aprašoma tai, kas esą jau įvyko praeityje. Klausimas „Ar tai tiesa?“ arba „Ar tai iš tikrųjų įvyko?“ pseudoįvykio kontekste visiškai nesvarbus - jį keičia daug aktualesnis klausimas „Ar tai verta publikuoti?“ arba „Ar tai turi atsidurti karštose žiniose?“.

Informacinis karas ir naujasis kultūrinis kolonializmas

pagal
Propaganda Usa Mind Control Brainwashing
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šiandien mes gyvename naujo tipo karo sąlygomis. Vyksta informacinis karas, kurio nepastebėti arba ignoruoti darosi nebeįmanoma. Jis prasidėjo iškart po to, kai Rusija susiorientavo naujojoje politinėje tikrovėje ir susivokė, kad Baltijos šalys, nepaisant jos grėsmingo tono, gąsdinimų ir diplomatinio bei ekonominio spaudimo, neišvengiamai taps NATO ir Europos Sąjungos narėmis. Kai paaiškėjo, kad šios šalys jau išslydo iš Rusijos tiesioginės politinės kontrolės sferos, teko imtis naujos strategijos, kurios pasekmes mes šiuo metu akivaizdžiai patiriame. Tiesą sakant, nieko naujo čia nėra. Neatsitiktinai 1991 metų sausio 13-osios kruvinieji įvykiai Vilniuje ir laisvės gynėjų žudymas prie televizijos bokšto buvo tiesiogiai susijęs su siekiu užvaldyti Lietuvos infomacinę erdvę - jau nuo tada sovietų smurtas ir karinė jėga buvo nukreipta visų pirma prieš laisvą ir nepriklausomą informaciją. Tai ir buvo informacinio karo pradžia. Rusijos informacinis ir propagandinis karas prieš Lietuvą atgimė ir suintensyvėjo per nušalintojo Prezidento Rolando Pakso skandalą. Jau tuo metu tapo akivaizdus siekis užvaldyti Lietuvos informacinę erdvę, tam pasitelkiant mūsų pačių žiniasklaidą. Ateities politologai ir socialiniai analitikai paksogeitą neabejotinai analizuos ne tik kaip mėginimą destabilizuoti Lietuvą sukeliant joje pilietinį karą ar bent jau mažų mažiausiai pilietinius neramumus, bet ir kaip aršią kovą dėl viešosios nuomonės užvaldymo bei įsiviešpatavimo viešojoje erdvėje.

Politikoje - įvaizdžių inžinierių epocha

pagal
successful-computer-gadget-digital-close_1220-888
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Apie kai kurių mūsų politinių ryšių specialistų profesinę etiką ir garbės kodeksą vertėjo susimąstyti jau tada, kai 2002 metais Lietuvos Prezidento rinkimuose buvo panaudoti nacių politinių plakatų ir eitynių simboliai - liepsnojantys fakelai ir ereliai. Pagaliau jau pats „prezidentinės“ liberaldemokratų partijos simbolis stulbinančiai primena Luftwaffe’s erelį. Po to sekė buvusio Rolando Pakso asmeninio viešųjų ryšių specialisto Aurelijaus Katkevičiaus perlai, kurie pateks į šalies istoriją kaip reto cinizmo ir amoralumo pavyzdžiai - jo siurrealistinė demagogija apie klasių kovą ir neišvengiamą socialinę revoliuciją Lietuvoje, sąmoningas inteligentijos sukarikatūrinimas jai prikergiant elito terminą ir pagal pačią tikriausią chunveibinišką arba proletkultinę logiką supriešinus ją su liaudimi. A.Katkevičiaus viešųjų ryšių repertuaras priminė sendaikčių parduotuvę, iš kurios buvo galima ištraukti ką tik nori: nori - nacių fakelus, nori - Luftwaffe’s erelį, nori - kūjį ir pjautuvą, nori - klasių kovos teoriją. Žinoma, šitokius triukus galima krėsti tik itin ciniškoje politinėje aplinkoje ir gilią vertybių bei idėjų krizę patiriančioje visuomenėje. Panašūs „pokštai“ Švedijoje arba Vokietijoje jam pasibaigtų liūdnai. Ten idėjos ir vertybės dar šį tą reiškia. Simptomiška, kad viešuosius ryšius kur kas labiau nei idėjas, vertybes ir politines programas vertina tiek mūsų šalies politikai, tiek jų rinkėjai. Mums vis dar reikia greitos saviapgaulės ir lengvo spektaklio, o ne tikrų ir atpažįstamų dalykų.

Secured By miniOrange