Emocijos

Godumas verčia elgtis neracionaliai ir rizikuoti

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šalia manęs garuoja puodelis arbatos, į akis šviečia monitorius ir aš vėl dešimčiai minučių sėdu užrašyti savo minčių tėkmę. Kol kas dar nežinau apie ką rašysiu, nors mintyse lyg ir pradeda kauptis godumo tema. Šiandieną skaičiau kažkokios bankrutavusios kompanijos Amerikoje direktoriaus komentarą apie šią jo nesėkmę. Komentaras buvo labai aiškus, trumpas, paprastas, bet kartu ir verčiantis susimąstyti. Jis tepasakė „mus pražudė godumas“. Godumas žudo. Godumas verčia elgtis neracionaliai ir rizikuoti. Godumas neleidžia blaiviai vertinti situacijos ir priimti reikiamų sprendimų. Atsimenu, atėjus man dirbti į dabartinį dabrą, man irgi davė patarimą: „nebūk godus, nes visų pinigų vis tiek neuždirbsi“. Turbūt nuo to laiko žymiai atsargiau žiūriu į visas spekuliacijas, kurios vyksta rinkoje, į visus pinigus, kurie lyg ir mėtosi, bet jiems pakelti reikia rizikuoti ir galbūt prarasti daugiau nei tikėjaisi uždirbti. Nebūti godžiam. Juk viskas daroma ne dėl pinigų, o dėl to, kad man patinka tai daryti. Kažkada buvau pagalvojęs, kad turbūt dirbčiau tą patį darbą, net jeigu man mokėtų dvigubai mažiau - bent jau kol man pakanka pavalgyti ir pragyventi, nieko nenoriu keisti, nes man patinka mano darbas. Suprantama, jei turėčiau šeimą, kurią reiktų išlaikyti, turbūt kalbėčiau kitaip, bet manau kad reiktų klausyti šio duoto patarimo nebūti godžiam ir nesivaikyti niekada nesimaterializuojančios vaivorykštės horizonto tolumoje.

„Nekaltos“ patyčios vaikus panardina į priklausomybių liūną

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Patyčias vaikystėje bei paauglystėje greičiausiai yra patyręs kiekvienas žmogus. Bendraamžių ar jaunesnių vaikų pravardžiavimas, pasistumdymai ir panašūs „žaidimai“ - tokia yra ir šiuolaikinių moksleivių kasdienybė. Tačiau neva nekaltas erzinimas, priekabiavimas, stumdymas neretai virsta tikru psichologiniu teroru, žeminimu, fiziniu smurtu, epidemijos greičiu plintančiais mūsų šalies mokyklose. Prieš kurį laiką atliktas tyrimas parodė, kad Lietuva pagal tyčiojimosi mastus lenkia daugelį pasaulio valstybių. Vakarų Europoje patyčias patiria du iš dešimties moksleivių, o mūsų šalyje – net septyni. Psichologinę pagalbą Lietuvos vaikams, paaugliams telefonu, internetu teikianti, tris tarnybas Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje vienijanti „Vaikų linija“ jau beveik metus vykdo kampaniją „Nustok tyčiotis“, kurios tikslas yra atkreipti visuomenės dėmesį į kenčiančius vaikus ir užkirsti kelią psichologiniam bei fiziniam smurtui. Apie patyčias, pasekmes ir tai, kaip užkirsti jiems kelią, kalbamės su tarnybos vadovu ir projekto organizatoriumi Robertu POVILAIČIU. – Priekabiavimas tarp vaikų – kaip apibūdintumėte šį reiškinį? – Patyčios arba priekabiavimas – kai vieni vaikai žemina, tyčiojasi iš kitų. Tarptautiniais duomenimis, patyčių atvejų Lietuvoje pasitaiko daugiausiai, lyginant su kitomis tyrime dalyvavusiomis pasaulio valstybėmis. Pavyzdžiui, Švedijoje yra maždaug 15 proc. vaikų, kurie prisipažino per pastaruosius du mėnesius patyrę priekabiavimą.

Ar rudeninė melancholija visada yra depresija?

pagal
Sad Woman Mountain Clouds
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Atšalo oras, beveik kiekvieną dieną lyja, trūksta saulės šilumos... Kai kam ruduo asocijuojasi su derliaus nuėmimu, tačiau dauguma rudenį sieja su melancholija. Dažnai kartu su rudeniu atkeliauja nepaaiškinamas liūdesys, nerimas, mieguistumas, aplinkui niekas nedžiugina, nes reikia atsisveikinti su vasara, o priešaky laukia šalta žiema. Pajutę šiuo simptomus, dažnai patys sau nustatome diagnozę - man rudeninė depresija. Nebūtinai tai yra depresija. Iš tiesų dalis nemalonių pojūčių, siejamų su rudenine depresija yra paties žmogaus tarsi susigalvoti. Žiūrėdami į gamtą tarsi perimame jos nuotaiką, susiliejame su gamta ir sakome, kad ir mums liūdna. Tai yra natūralu. Juk žmogus neprivalo jaustis visada laimingas, pakylėtas, būti geros nuotaikos. Laikas pamąstymams, apsvarstymui ir ramybei būtinas. Galbūt ruduo, žiema ir yra tas laikas, kuomet turime sustoti, susimąstyti, būti ramesniems, o ilgais rudens ir žiemos vakarais daugiau laiko skirti sau, šeimai. Nereikėtų bijoti ir paliūdėti, liūdesys - irgi svarbus ir reikalingas žmogui jausmas, tik nereiktų, kad jis užsitęstų per ilgai ir virstų į savęs gailėjimąsi, kuris niekur neveda. Užklupus liūdesiui, pasistenkit praskaidrinti savo nuotaiką. Rudenį trūksta saulės, šviesos, todėl nebijokit šį trūkumą kompensuoti rengdamiesi ryškesniais rūbais. Nebijote ir radikalių permainų pvz. persidažykit namų sienas saulėta geltona spalva.

Rebefingas - holotropinis kvėpavimas ir transpersonalinė psichologija

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kalbant apie šį kvėpavimo būdą būtina paminėti kaip jis atsirado, kas parodo jo kokybę. Amerikietis mokslininkas Stanislavas Grofas tyrinėjo įvairų transą - sąmonės būsenas, sujungdamas savo teorijas su psichologija ir rytų mistika. Jį domino, kaip pakinta sąmonė paveikus ją narkotikais. Savo tyrimus jis grindė pakitusios asmeninės sąmonės būsenų aprašymais. Dvidešimt penkerius metus jis pats vartojo narkotines medžiagas ir per tą laiką turėjo pusantro tūkstančio narkotinių seansų, kurių aprašymai ir išvados be abejo yra neįkainojami mokslui. Laikui einant psichiatro Grofo sąmonė pakriko: jis sunkiai pradėjo skirti realybę nuo haliucinacijų. Nebegalėjo dirbti. Jis ėmė ieškoti ne farmakologinių metodų sąmonės fonui – transui sukelti, kuriame galima būtų keisti žmogaus fiziologiją ir psichiką. Labai pasikeitė jo , kaip mokslininko požiūriai ir jis pradėjo domėtis Pranajama. Grof tiesiog išplėšė iš sudėtinės jogos dalies Pranajamos mažą lopinėlį sugreitinto gilaus kvėpavimo stadiją, ir iš to kilusį transą - paskelbė vos ne panacėja nuo visų ligų ir dar dvasinio tobulėjimo pagrindu. (panašiai, kaip ir Buteiko metodas - dalelytė Pranajamos paskelbta autoriniu sveikatingumo metodu, taip pat Oro metodai, kuris nurodo neegzistuojančius asmenis kaip Babadždi ir kt. nes taip nereikės ginti autorinių teisių, ir tai lengviausias būdas pateisinti mokslu viską, ką tik įmanoma sugalvoti.).

Išdidumas ir šeima

pagal
Family White Background Happiness
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pati svarbiausia priežastis, dėl kurios degraduoja santykiai šeimoje – tai išdidumas. Jeigu moteris didžiuojasi, kad ji moteris, vyras – užtat, kad jis vyras, tai ir vaikučiai nuo jų neatsilieka. Visa šeima skamba išdidžiai, o normaliai bendrauti nėra kam. Todėl vedinėje visuomenėje išdidumas buvo laikomas kvailumo kulminacija. Bet žmogų puošia nuolankumas. Vyras turi nuolankiai elgtis su žmona ir tuo pat metu nenusiimti atsakomybės dėl visko, kas vyksta šeimoje. Žmona irgi turi būti nuolanki su vyru, tačiau ji dar ir šeimos lyderis ir nuo jos priklauso atmosfera, vyraujanti šeimoje. Taigi, žmona diriguoja santykiams šeimos viduje, vyras – už jos ribų, o vienas kito atžvilgiu elgiasi nuolankiai ir pagarbiai, bet žmona turi klausyti savo vyro. Jeigu šeimyniniame gyvenime ji nori kažką pakeisti, tai turi veikti ne iš jėgos pozicijų, bet nuolankiai skatindama vyrą. Pavyzdžiui, ji nuolankiai nurodo problemą, bet ją spręsti palieka vyrui: “Mielasis, ar tikrai gerai tai, ką tu darai? Paaiškink, aš nesusigaudau”. Bet kuris vyras, jeigu jis neteisus, į tokį nuolankų klausimą atsakys: “Jo, gali būti, kad tai nelabai gerai, bet dabar aš pamėginsiu kitaip”. Kai moteris gerbia vyrą, pastarasis prieš ją tampa nuolankiu vaiku. Todėl moteris turi žinoti, kaip elgtis su vyru, nes būtent ji nustatinėja šeimyninius santykius, ir vyras čia yra bejėgis.

Ar mes pasiruošę atpažinti neapykantą?

pagal
Ar mes pasiruošę atpažinti neapykantą?
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Didelio atgarsio žiniasklaidoje sulaukęs atlikėjos Berneen užpuolimas tapo pamoka, kaip sudėtinga tokiais atvejais teisiškai kvalifikuoti užpuolikų veiksmus bei nukentėjusiųjų patirtą žalą. Pareigūnų ir teisėjų darbą tokiose bylose apsunkina ne tik migloti teisės aktai, bet ir praktikos stoka. Nukentėjusieji nuo šio pobūdžio smurto yra ne kartą pareiškę abejonių dėl egzistuojančios incidentų identifikavvimo ir registravimo policijoje praktikos. Ne vienu atveju policija tik nukentėjusiesiems primygtinai reikalaujant sutiko išklausyti įvykio liudininkų parodymus ir nusikaltimą registravo kaip rasistinį išpuolį. Su tokiu nenoru susidūrė, pavyzdžiui, Audrė Hadgu po to, kai jos vyrą afrikietį sumušė grupė jaunuolių. Tuomet vilnietė nuogąstavo, kad rasizmo apraiškų dažnėjimas Lietuvoje neatsispindi statistikoje todėl, kad daugelis išpuolių prieš kitataučius ar kitos rasės žmones yra neregistruojami. Neseniai nuo užpuolikų nukentėjęs visuomenininkas Domininkas Burba viešai paskelbė įtariantis, kad buvo sekamas, užpultas ir sumuštas dėl savo pažiūrų ir dėl dalyvavimo kovo 11 d. akcijoje prieš ksenofobiją ir neapykantą. Tačiau D.Burbos užpuolimą policija įregistravo kaip vagystę. Vakarų šalių patirtis rodo, kad tik kruopščios ir tikslios policijos ataskaitos leidžia susidaryti patikimą vaizdą apie neapykantos nusikaltimų mastą, dažnumą ir pobūdį tiek vietiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu.

Tuštumos jausmas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Tuštuma - žmogaus būvis, kuomet jaučiamas bendras nuobodulio, atitolimo, apatijos jausmas. Tuštumos jausmas dažnai lydimas distimijos, depresijos, vienišumo, desperacijos ar psichinių sutrikimų, tokių kaip ribinis asmenybės sutrikimas. Tuštumos jausmas taip pat yra dalis sielvarto jausmo, kuomet netenkama brangaus žmogaus. Tuštumos jausmo supratimas skiriasi priklausomai nuo aplinkybių ir kultūrinės erdvės. Krikščionybė ir vakarų psichologai bei sociologai tuštumos jausmą laiko neigiama emocija, tuo tarpu rytų filosofijose, tokiose kaip budizmas ar daoizmas - tai teigiamas jausmas. Tuštumos sąvoka budizme vadinama šūnjata. Budizmas teigia, kad bet kokia individuali tikrovė neturi jokios absoliučios būties. Daoizmas tuštumą aiškina kaip ramumo ir taikumo būseną, proto tyrumą ir visatos atspindį. Vakarų filosofijoje tuštumos jausmas gretinamas su nihilizmo filosofija. Tuštumos idėja taip pat svarbi ir egzistencialistams, nes egzistencializmas kyla iš atskirties ir desperacijos jausmo, iš žmonių, susiduriančių su tuštumos jausmu ir besistengiančių nugyventi autentišką gyvenimą. Egzistencialistai teigia, kad žmogus gyvena atskirtas nuo dievo, gamtos, kitų žmonių ir tikrojo savęs paties. Susigrūdę į miestus žmonės dirba beprasmius darbus, yra linksminami lengvos masinės medijos, todėl gyvena tik ant gyvenimo paviršiaus, tad net žmonės, iš pažiūros turintys viską, jaučia tuštumą, atskirtį.

Didžiausia moterų nuodėmė - išdidumas

pagal
ai generated, girl, young
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vatikano ataskaitoje, kurioje nurodoma, kad skirtingų lyčių nuodėmės taip pat yra skirtingos, teigiama, kad moterys yra išdidesnės už vyrus, tačiau vyrai yra geidulingesni, pranešė BBC. Katalikų atliktas tyrimas nustatė, kad dažniausia moterų nuodėmė yra išdidumas, o vyrų potraukį maistui aplenkė tik potraukis seksui. Ataskaita paremta žmonių išpažintimis kunigui Robertui Busai - 95 metų jėzuitų mokslininkui. Popiežiaus asmeninis teologas Vatikano laikraštyje palankiai įvertino šį tyrimą. "Vyrai ir moterys nusideda skirtingai", - rašė monsinjoras Voicechas Gertichas laikraštyje "L'Osservatore Romano". Jis tvirtino, kad vyrams sunkiausia atsispirti geiduliui, rajumui, tinguliui, pykčiui, išdidumui, pavydui ir godumui. Dažniausios moterų nuodėmės išsidėsto taip - išdidumas, pavydas, pyktis, geidulys ir tingumas.

Ar nerimas pažeidžia smegenis?

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Seniausieji enciklopediniai nerimo apibrėžimai sako, kad “nerimas yra skausmingas nesaugumo jutimas būsimam nenusakomam pavojui…...”. Dabartiniai nerimo sutrikimo aprašymai pabrėžia simptomų heterogeniškumą ir skiria fobijas, panikos sutrikimą, generalizuoto nerimo sutrikimą, obsesinį-kompulsinį sutrikimą, potrauminio streso sutrikimą ir t.t. (TLK-10 klasifikacija). Nerimo sutrikimus ne visada lengva įvertinti, nes jie pasireiškia labai įvairiai ir atskiriems individams skirtingai, pvz., generalizuoto nerimo sutrikimas pasireiškia kaip lėtinė banguojančios eigos liga, kurios simptomų sunkumas kinta senstant. Jaunesniems asmenims nerimo epizodai tęsiasi apie 1 mėn., o pagyvenusiems jie pailgėja iki 6 mėn. Šio tipo sutrikimą sustiprina gyvenimo sunkumai, stresas, somatinės ligos. Labai dažnai tokiems asmenims pastebima dauginių “mediciniškai nepaaiškinamų” fizinių simptomų ir galvos skausmai. M.Eysenck tyrimų duomenimis, nerimas dažniausiai sukelia dėmesio sutrikimą. Nerimastingi asmenys yra linkę ieškoti grėsmingų jiems stimulų, kurie sukelia nerimą. Jie nurodo dėmesio sumažėjimą dėl sunkumo susikaupti. Iš tikrųjų jų trumpalaikė darbinė atmintis pasidaro labai ribota. Kruopštesni tyrimai esant nerimui parodė dėmesio sutrikimo ypatumus: dėmesys tampa selektyvus, nes susikoncentruoja į specifinę informaciją – “gaudo pavojingą informaciją sau” ir sunkiau įvertina šalutinę informaciją (interferencijos efektas).

Vienišumas ir gailestis

pagal
Vienatvė
Teksto dydis: +1, +2, normalus

„Vienišas žmogus – tai tik šešėlis, o tas kurio nemyli, vienišas visur ir su visais“. Šie Žorž Sand žodžiai apie kiekvieną, kurio gyvenime buvo vaikystė. Jaučiant gilų vidinį nerimą, nepasitikėjimą žmonėmis ir pačiu savimi, sunku nebūti vienišu, tiksliau - tokiu nesijausti. Apie tai, kas yra vienatvė, mes sužinojome dar savo vaikystėje. Po eilinio tėvų pravesto auklėjamojo renginio vaikas jaučiasi nemylimas, nesuprastas, nereikalingas ir, atitinkamai, vienišas. Kaip tik tuo metu mes ir išmokome savęs gailėti, atsirado gabumai netgi kažkuria prasme mėgautis tais jausmais. Šioje vietoje tradiciškai suveikia įprastas fiziologinis mechanizmas. Kai mus auklėdavo ir bardavo, mes jausdavome ganėtinai aurius jausmus. Bet, kai tik ši kančia baigdavosi, mus palikdavo ramybėje ir mes galėdavome pasilepinti bausmės pabaigtuvėmis. Būtent tuo momentu mes jausdavomės vieniši ir gailėdavome savęs. Reguliarus derinys teigiamo pastiprinimo (bausmės pabaigos) ir atitinkamų veiksmų (vienatvės ir gailesčio sau), suformuoja mūsų smegenyse stiprų sąlyginį ryšį – mums šie jausmai tapo malonūs. Paradoksalu, bet faktas - būdami vienumoje mes kenčiame, bet mums tai malonu, kad ir nesąmoningai. Ar mes suvokiame, kad pergyvendami slegiantį vienatvės jausmą ir gailėdamiesi savęs, mes patiriame pasitenkinimą? Greičiausiai ne. , jei pabandyti nors laikinai pamiršti apie šį jausmą? Jei susimąstyti apie tai, kokia realiai yra mūsų padėtis?

Mažosios Lietuvos moteris - santūri, išdidi lietuvybės ir namų židinio sergėtoja

pagal
Mažosios Lietuvos moteris - santūri
Teksto dydis: +1, +2, normalus

"Mažoji Lietuva davė mums daug garsių vyrų, nusipelniusių Lietuvos kultūrai. Tačiau jų nebūtų buvę, jei moteris lietuvininkė nuo pat mažų dienų nebūtų jiems skiepijusi meilės gimtajai kalbai ir seniesiems papročiams", - sako Klaipėdos etnokultūros centro etnologė Valerija Jankūnaitė. Kokia gi buvo Mažosios Lietuvos moteris, gyvenusi mūsų krašte iki tol, kol jo nepasiekė negandos, su šaknimis išrovusios visus senuosius gyventojus? "Retas kraštas buvo taip engiamas kaip Mažoji Lietuva. Neleisti užmiršti gimtosios kalbos ir atitolti nuo savo šaknų - tokia pareiga gulė ant moters lietuvininkės pečių. Ji buvo pats svarbiausias šeimos ramstis, o bendruomenės reikalai jau buvo vyrų prerogatyva", - pasakoja V. Jankūnaitė. Mažosios Lietuvos moteris buvo mylinti, bet griežta motina. Jos balsas vaikams buvo toks pat svarbus bei svarus kaip ir tėvo. Nuo pat mažens vaikams buvo skiepijamas iš vokiečių perimtas punktualumo jausmas. Rimta ir visad susikaupusi, paklusni žmona, ji niekada nesibėdojo. Paguodos ieškojo maldoje, kuri ypač buvo svarbi namuose. Malda pradėdavo moters ir vaikų rytą, ja dėkota Dievui kiekvienąkart prieš sėdant prie stalo. Jei ne moteris, pasak V. Jankūnaitės, nebūtų išlikusi ir tokia gausi Mažosios Lietuvos tautosaka. Šio krašto dainos - visiškai kitokios nei kitų Lietuvos regionų.

Kaip nusivylimas bando paimti viršų

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ar esate jautę, kaip nusivylimas kažkuo bando paimti viršų? Manau, kad tikrai daugelis yra išgyvenę šitą bjaurų jausmą, kai viskas aplink praranda prasmę, nes kažkas, ko meldi, niekaip į tavo gyvenimą neateina. Pradedi mąstyti, kad tuomet viskas, ką bedarytum nebeverta daryti. Gali ištįsas valandas sėdėti ir viską daryti automatiškai, arba nieko nedaryti, nes nematai tame prasmės, nes neturi to vieno dalyko, kuris tau tapo... tam tikru stabu. Tada žiūri į dangų ir klausi: "Viešpatie, kodėl man taip? Už ką? Kada pasibaigs šita kankynė?". Išgyveni kažką labai panašaus į Jobo situaciją, tik tiek, kad tu neturi VIENO kažkokio dalyko. Pradedi suvokti situacijos absurdiškumą. Žinoma, tas vienas dalykas gali būti labai svarbus tau, bet ar verta tiek ties juo susikoncentruoti, kad dėl nusivylimo, kuris yra mums visiems žinomo mūsų priešo darbo metodas, kad prarastume tai, ką turime - išgelbėjimą ir laisvę? Žinot, kame dar slystam, kai nusiviliam tuo vienu dalyku? Mes nebematom, kiek daug turim. Aš kartais pagalvoju, kad šiame pasaulyje niekas nėra svarbesnis už mūsų gyvybę, t.y. mūsų bendravimą Kristuje. Gerą klausimą Kristus uždavė: kokia nauda žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį (šiuo atveju, turėtų visus savo norus ir troškimus išpildytus), bet pakenktų savo gyvybei (Mk 8:36, Lk 9:25).