Ar mes pasiruošę atpažinti neapykantą?
Didelio atgarsio žiniasklaidoje sulaukęs atlikėjos Berneen užpuolimas tapo pamoka, kaip sudėtinga tokiais atvejais teisiškai kvalifikuoti užpuolikų veiksmus bei nukentėjusiųjų patirtą žalą. Pareigūnų ir teisėjų darbą tokiose bylose apsunkina ne tik migloti teisės aktai, bet ir praktikos stoka. Nukentėjusieji nuo šio pobūdžio smurto yra ne kartą pareiškę abejonių dėl egzistuojančios incidentų identifikavvimo ir registravimo policijoje praktikos. Ne vienu atveju policija tik nukentėjusiesiems primygtinai reikalaujant sutiko išklausyti įvykio liudininkų parodymus ir nusikaltimą registravo kaip rasistinį išpuolį. Su tokiu nenoru susidūrė, pavyzdžiui, Audrė Hadgu po to, kai jos vyrą afrikietį sumušė grupė jaunuolių. Tuomet vilnietė nuogąstavo, kad rasizmo apraiškų dažnėjimas Lietuvoje neatsispindi statistikoje todėl, kad daugelis išpuolių prieš kitataučius ar kitos rasės žmones yra neregistruojami. Neseniai nuo užpuolikų nukentėjęs visuomenininkas Domininkas Burba viešai paskelbė įtariantis, kad buvo sekamas, užpultas ir sumuštas dėl savo pažiūrų ir dėl dalyvavimo kovo 11 d. akcijoje prieš ksenofobiją ir neapykantą. Tačiau D.Burbos užpuolimą policija įregistravo kaip vagystę. Vakarų šalių patirtis rodo, kad tik kruopščios ir tikslios policijos ataskaitos leidžia susidaryti patikimą vaizdą apie neapykantos nusikaltimų mastą, dažnumą ir pobūdį tiek vietiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu.