Vaikų psichologija. Agresija
Mūsų kultūroje sunku aptikti žmogų, kuriam vaikų auklėjimas smurto pagalba atrodytų kažkas siaubinga. „Tik užpakaliu pajutęs rykštės skonį užauga geras žmogus”, – tvirtina ne vienas toks auklėtojas. Taigi gerus ketinimus tinkamai išauklėti savo vaiką tėvai palydi smurtu, tai yra nevaldoma agresija. Užuot ieškoję būdų daryti vaikui auklėjamąją įtaką, „neagresyvūs” tėvai ploja savo atžaloms per užpakalį. Agresija ir destrukcija yra natūralūs kiekvieno mūsų žingsnio palydovai. Dažnai nemokšiškai suvokiamai agresijai užkabinama blogio etiketė. Tačiau kuo kaltas atomas, jei kažkoks kvailys sukūrė atominę bombą? Kuo dėta prigimtinė energija, duota mums agresijos pavidalu, jei kažkieno nesveikoje galvoje gimė impulsas mušti, tyčiotis ar žudyti? Agresija, kaip ir viskas žmoguje, turi savo aiškiai apibrėžtą paskirtį – ji leidžia mums nustatyti tiek išorines, tiek vidines ribas ir jas ginti. Jei kažkas užmynė mums ant kojos, agresijos skatinami apie tai nedelsiant pranešame „įsibrovėliui”. Agresija mus saugo ir nuo kitų asmenų nevaldomų blogų nuotaikų, jų noro kitus žeminti ar skaudinti. Tačiau kokiu būdu panaudosime savo agresiją yra mūsų patirties ir kultūros reikalas. Keiktis ir mojuoti kumščiais ar tiesiog tvirtai pranešti apie patiriamus nemalonumus – štai koks platus gali būti elgesio intervalas. Agresija, kaip ir visi prigimties lobiai, reikalauja ilgų treniruočių, mokantis jais naudotis. Maži vaikai, deja, neturi vidinių stabdžių.