Vienatvė
Visi kartais pasijuntame vieniši. Vieni – dažniau, kiti – rečiau. Kaskart, kai mus atstumia, palieka, įskaudina… Kartais esame iš tikrųjų vieni, o kartais vienatvės jausmas užplūsta būnant tarp žmonių, draugų, artimųjų. Ir taip dažnai nesinori to pripažinti, matyti – atrodo, daug geriau kaip galima greičiau visa tai paslėpti ir pamiršti. Vienatvė spalvinga kaip vaivorykštė. Kartais viliojanti ramybe ir susikaupimu, siekiama. Kartais skaudi ir nepakeliama, gąsdinanti atstūmimu ir bejėgiškumu. O, kad galėtume ja mėgautis tik tuomet, kai patys to norime! Deja, bet tai ne mūsų valioje. Kaip rašo psichologas C. Moustakas, vienatvė lydi mus visą gyvenimą, nuo pat gimimo, vos tik atsiplėšiame nuo motinos ir patys įkvepiame oro. Tik mes patys (vadinasi vieni) renkamės tai, kas gyvenime mums atrodo geriausia arba patys nusprendžiame už mus nuspręsti kitiems. Tik mes patys patiriame ir išgyvename tai, kas vyksta mūsų gyvenime (kiti gyvena savuosius gyvenimus). Ir būtent todėl niekas negali visiškai, pilnai mūsų suprasti, kad ir kaip to norėtųsi. Skaudu, bet tai neįmanoma. Niekas negali už mus numirti – tai galime padaryti tik patys ir atskirai nuo kitų. Tokia realybė, toks žmogiškasis gyvenimas. Ir ką su tuo daryti? Ko gero, lengviau į šį klausimą atsakyti galvojant apie tą vienatvę, kuria džiaugiamės. Juk tik būdami vieni galime susikaupti, pabūti su savimi, kurti.