Neapykanta

Meilė, gimdanti neapykantą

pagal
Children
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Motinos ir jos esybės paveikslas vaikui yra jo pirmieji įspūdžiai apie žmogų ir žmoniškumą apskritai. Vaikas yra toks jautrus ir imlus įspūdžiams, kad reaguoja į menkiausius dirgiklius. Ar jis patirs palankumą, ar bus atmestas, priklauso nuo to, kaip motina į jį žiūri, kaip su juo elgiasi ir bendrauja. Vaikystėje padedami pagrindiniai asmenybės savivertės jausmo pamatai: kaip šauksi - taip ir atsilieps. Yra dvi būdingos motinų nuostatos - lepinimas ir nepripažinimas. Pirmiausia - apie lepinimą. Perdėtai vaikus globoja tos motinos, kurios nori, kad jų atžalos visada liktų kūdikiai, bejėgiai, reikalingi jų ir nuo jų priklausomi. Jos lepina vaiką iš baimės netekti meilės. Taip būna santuoka nusivylusioms ar partnerį praradusioms moterims, kurioms dabar vaikas atstoja viską. Joms per daug reikia vaiko, reikia jo meilės, ir jos daro viską, už ką jis turi jausti joms dėkingumą. Vaikui augant, jos su siaubu mato, kaip jis darosi vis savarankiškesnis. Jos galvoja: jis tolsta nuo manęs, jam greitai manęs nebereikės. Turbūt šį norą turėti vaiką vien sau, įsivaizduojant jį esant mažą, palaiko gilus motinystės instinktas; be to, nereikia nuvertinti didelės aukos, kurią ilgą laiką motina turi aukoti vaikui. Lepinančios motinos yra nuolat šalia. Vaiko dėmesį ir jausmus jos traukia į save kaip magnetas, jos įsispraudžia tarp vaiko ir pasaulio, bet kokiais būdais bandydamos jį apsaugoti.

Meilė, gimdanti neapykantą II

pagal
Arguments To Parents
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Motinos ir jos esybės paveikslas vaikui yra jo pirmieji įspūdžiai apie žmogų ir žmoniškumą apskritai. Ar jis patirs palankumą, ar bus atmestas, priklauso nuo to, kaip motina su juo elgiasi. Yra dvi būdingos motinų nuostatos - lepinimas (hipergloba) ir nepripažinimas. Šį kartą - apie nepripažįstančią motinystę, kuri taip gali padėti pamatus depresiškai asmenybei. Čia turimos galvoje šykščios, mažai motiniškai mylinčios, griežtos moterys. Paprastai jos pačios vaikystėje būna patyrusios per mažai motiniško švelnumo, todėl neturi pavyzdžio ir mažai nutuokia apie vaiko poreikius. "Programiškos" motinos dėl netikrumo ir nepakankamo įsijautimo vaiką žindo ir auklėja pagal sustingusią schemą, neatsižvelgdamos į jo individualius poreikius. Jos per anksti iš vaiko reikalauja prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų, kelia jam per didelius reikalavimus. Jeigu kūdikis, nekantriai ir skubiai (ir būtinai nustatytą valandą) pažindytas, iškart paguldomas į lovelę ir jam mama neskiria daugiau dėmesio, jam pamažu formuojasi nuostata, kad iš šio pasaulio nėra ko laukti. Būtent iš to kyla daugelio depresiškų žmonių pagrindinė gyvenimiška jausena - beviltiškumas. Ankstyvo nepripažinimo pasekmės vaikui būna dvejopos. Pirma, jis per anksti išmoksta rezignuoti, todėl tampa suvaržytas visose srityse, kuriose reikia ką nors pasiimti, reikalauti ir būti iniciatyviam.

Ar mes pasiruošę atpažinti neapykantą?

pagal
Ar mes pasiruošę atpažinti neapykantą?
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Didelio atgarsio žiniasklaidoje sulaukęs atlikėjos Berneen užpuolimas tapo pamoka, kaip sudėtinga tokiais atvejais teisiškai kvalifikuoti užpuolikų veiksmus bei nukentėjusiųjų patirtą žalą. Pareigūnų ir teisėjų darbą tokiose bylose apsunkina ne tik migloti teisės aktai, bet ir praktikos stoka. Nukentėjusieji nuo šio pobūdžio smurto yra ne kartą pareiškę abejonių dėl egzistuojančios incidentų identifikavvimo ir registravimo policijoje praktikos. Ne vienu atveju policija tik nukentėjusiesiems primygtinai reikalaujant sutiko išklausyti įvykio liudininkų parodymus ir nusikaltimą registravo kaip rasistinį išpuolį. Su tokiu nenoru susidūrė, pavyzdžiui, Audrė Hadgu po to, kai jos vyrą afrikietį sumušė grupė jaunuolių. Tuomet vilnietė nuogąstavo, kad rasizmo apraiškų dažnėjimas Lietuvoje neatsispindi statistikoje todėl, kad daugelis išpuolių prieš kitataučius ar kitos rasės žmones yra neregistruojami. Neseniai nuo užpuolikų nukentėjęs visuomenininkas Domininkas Burba viešai paskelbė įtariantis, kad buvo sekamas, užpultas ir sumuštas dėl savo pažiūrų ir dėl dalyvavimo kovo 11 d. akcijoje prieš ksenofobiją ir neapykantą. Tačiau D.Burbos užpuolimą policija įregistravo kaip vagystę. Vakarų šalių patirtis rodo, kad tik kruopščios ir tikslios policijos ataskaitos leidžia susidaryti patikimą vaizdą apie neapykantos nusikaltimų mastą, dažnumą ir pobūdį tiek vietiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu.

Seksualizuota neapykanta interneto komentaruose

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Neapykanta internete nėra nei naujas, nei netikėtas dalykas. Iš įvairiausių lūpų buvau girdėjęs apie naikinančią komentarų jėgą, apie panieką ir patyčias, kurios užgriūva dažną straipsnį ar eilėraštį, ar recenziją. Piktų komentarų galima vengti - komentarų galima tiesiog neskaityti, tačiau šitaip nuošalyje lieka ir visi kiti. Apie tai nemažai kalbėta, netgi rašyta. Šiomis dienomis Delfi svetainėje apie tai rašė Valentinas Mitė o Bernardinuose - Ginas Dabašinskas. Diskutuojama apie vertybes, kartais leidžiamasi į teisinius svarstymus: leisti ar riboti, toleruoti ar bausti? Internetu skleidžiama neapykanta domisi vos viena kita organizacija (pavyzdžiui, Simono Wiesentalio centras). Šių organizacijų dėmesio dažniausiai sulaukia atskiri radikalūs dešinieji ar neofašistiniai tinklalapiai. Apie tris mėnesius tikslingai naršiau interneto lietuviškų dienraščių komentarus, skaitinėjau, rūšiavau kaip išmanydamas, atradau bendraminčių ir šiaip originalių įžvalgių žmonių, tegu ir prisidengusių kaukėmis. Visgi mane domino atvirai reiškiama neapykanta... Tad nori nenori, teko susipažinti ir su piktų komentarų autoriais. „Susipažinti" nėra tinkamiausias žodis, nes nesimatėm, nesikalbėjom, nesusirašinėjom. Skaitinėdamas užrašus, perpratau vieno kito simpatijas ar antipatijas, o kai kuriuose tinklalapiuose galėjau atpažinti ne tik braižą, tačiau interneto adresą (IP) bei publikavimo laiką.