| |

Seksualizuota neapykanta interneto komentaruose

Neapykanta internete nėra nei naujas, nei netikėtas dalykas. Iš įvairiausių lūpų buvau girdėjęs apie naikinančią komentarų jėgą, apie panieką ir patyčias, kurios užgriūva dažną straipsnį ar eilėraštį, ar recenziją. Piktų komentarų galima vengti – komentarų galima tiesiog neskaityti, tačiau šitaip nuošalyje lieka ir visi kiti. Apie tai nemažai kalbėta, netgi rašyta. Šiomis dienomis Delfi svetainėje apie tai rašė Valentinas Mitė o Bernardinuose – Ginas Dabašinskas. Diskutuojama apie vertybes, kartais leidžiamasi į teisinius svarstymus: leisti ar riboti, toleruoti ar bausti? Internetu skleidžiama neapykanta domisi vos viena kita organizacija (pavyzdžiui, Simono Wiesentalio centras). Šių organizacijų dėmesio dažniausiai sulaukia atskiri radikalūs dešinieji ar neofašistiniai tinklalapiai. Apie tris mėnesius tikslingai naršiau interneto lietuviškų dienraščių komentarus, skaitinėjau, rūšiavau kaip išmanydamas, atradau bendraminčių ir šiaip originalių įžvalgių žmonių, tegu ir prisidengusių kaukėmis. Visgi mane domino atvirai reiškiama neapykanta… Tad nori nenori, teko susipažinti ir su piktų komentarų autoriais. „Susipažinti” nėra tinkamiausias žodis, nes nesimatėm, nesikalbėjom, nesusirašinėjom. Skaitinėdamas užrašus, perpratau vieno kito simpatijas ar antipatijas, o kai kuriuose tinklalapiuose galėjau atpažinti ne tik braižą, tačiau interneto adresą (IP) bei publikavimo laiką.

Interneto cenzūra: asmens laisvės suvaržymas ar neišvengiama būtinybė?
| |

Interneto cenzūra: asmens laisvės suvaržymas ar neišvengiama būtinybė?

Viena svarbiausių propaguojamų interneto savybių – laisvė pasisakyti. Pasak filosofo Arūno Sverdiolo, internetas buvo nauja laisvės proga, kuri galėjo tapti svarbia viešumo sfera – nebrangia, visiems prieinama, nekontroliuojama. “Kai pasitaiko tokia laisvės proga, tai visada yra iššūkis. Tačiau diskusijų svetainės Šiandien tapo virtualia išvietės siena. Taip pavadinčiau mūsų internetinius komentarus, kurie, mano manymu, parodo visuomenės psichinę būklę. O ji yra labai bloga”, – sako filosofas. Pasak A.Sverdiolo, mūsų internetinių komentarų turinys labai skurdus, mat jų esmė – ne žinių pateikti, o visiems garsiai paskelbti tai, kas draudžiama, nors šiaip kiekvienam mūsų žinoma: “Pastebėjau, kad rusiškame internete komentarai kur kas analitiškesni, nors jie ir kandūs, ir ironiški, tačiau nėra tokio veršiško garsaus bliovimo. Mane stebina, kad net lietuviškose specializuotose filosofijos ir kultūros svetainėse paplitęs “išvietinis” rašymas”. Advokatų kontoros “Norcous & partners” advokatas Mindaugas Civilka sutinka, kad internete vienas šalia kito veši pagrįsti faktai, autoritetingos nuomonės ir nežabotas šmeižtas. Internetas tampa vienintele beveik nekontroliuojama viešąja erdve, kurioje dažnai pasitaiko žmogaus garbės ir orumo pažeidimų. Jų itin padaugėjo suteikus galimybę vartotojams portaluose skelbti necenzūruojamus komentarus. Remiantis teisiniais aktais, tokių portalų redakcijos tampa atsakingos už komentarų turinį, jei imasi jį redaguoti.