Lietuviškojo superherojaus ilgesys
Užkrečiamas pavyzdys – vienas iš pagrindinių būdų ugdant asmenybę. Nėra jokio reikalo dar kartą aiškinti, kokia svarbi yra teigiamo pavyzdžio įtaka mokykloje, šeimoje ir šiaip gyvenime. Tačiau asmenybės ugdymas postmoderniame pasaulyje nebeapsiriboja vien kitos asmenybės daroma įtaka. Jei vaiko tėvai yra visiški „geriukai”, tačiau namie „telikas” be paliovos rodo visokio plauko „pornagrafiją”, lieka neaišku, kuo gi taps vaikas užaugęs… Štai dėl ko beprotiškai gaila, kad iki šiol neturime tautinio superherojaus (vartokime šį žodį, kadangi nežiūrint tam tikro „nelietuviškumo”, jis tiksliausiai išreiškia mintį). Supermeno būtinybė senokai bado akis. Lietuviškos viešojoje erdvėje nėra nei vieno veikėjo, kuris tiksliai ir be nereikalingų „psichologizmų” žinotų, „kas yra gerai, o kas – blogai”. Patikslinsiu: žinotų ir kovotų prieš blogį. Kam jis reikalingas, tikiuosi, neverta aiškinti. Tie suaugėliai ir vaikai, kurie gyvena tik populiariojoje kultūroje (o tokių dauguma), privalo žinoti, jog gėris ir blogis nėra tas pats. „Blogiečiai” pradeda, bet „geriečiai” laimi – štai pagrindinė žinia tiems, kurie dar neskaitė nei vienos brolių Grimų ar Anderseno pasakos. Bene vienintelis mūsų veikėjas galintis pretenduoti į superherojaus vietą yra Tadas Blinda. Tačiau ir jis ne be priekaištų. Pirmiausiai, jis neatitinka šiuolaikinio superherojaus vidinių savybių (apie jas vėliau). Antra, šis žemaitis mums žinomas tik iš nuostabaus lietuviško filmo, tačiau išskyrus jį, nieko daugiau neturime.