Kęstutis GirniusKęstutis Girnius

Kęstutis Kazimieras Girnius – žurnalistas, filosofas, publicistas, politikos apžvalgininkas, pedagogas, istorikas. Filosofo Juozo Girniaus (1915–1994) sūnus. Emigravęs į JAV, Kęstutis Girnius baigė studijas Harvardo universitete, 1977 m. Čikagos universitete apgynė filosofijos mokslų disertaciją apie etikos logines problemas (Illocutionary Force, Meaning, and 'Good' . Jis yra vadinamosios analitinės filosofijos auklėtinis. 1978 m. dėstė filosofiją Čikagos Ruzvelto universitete. Vėliau savo darbą ir veiklą susiejo su Lietuva. 1979 m. pradėjo dirbti „Laisvės radijuje“, o 1984–2003 m. „Laisvosios Europos radijuje“ – iš pradžių Miunchene korespondentu, vėliau Prahoje – „Laisvosios Europos radijo“ lietuvių redakcijos ir centrinių žinių tarnybų direktorius, apžvalgininkas. Parengė per 30 studijinių straipsnių tyrimų skyriui. Pirmasis užsienyje išleido analitinį darbą apie rezistenciją Lietuvoje „Partizanų kovos Lietuvoje“. Nuo 2007 m. VU TSPMI dėstytojas, docentas. Dėstomi kursai – Nacionalizmas ir jo apraiškos Vidurio ir Rytų Europoje, Holokaustas Vidurio ir Rytų Europoje, Karo ir taikos dorovinės problemos. Moksliniai interesai – Dorovės ir politikos filosofija, Nacionalizmas, Partizanų pasipriešinimas. Nuo 2000 m. Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas.

K. Girnius. Kada išnyks lietuvių tauta?

pagal
Lietuva
Teksto dydis: +1, +2, normalus

„Tikiu Lietuvos istorinį amžinumą, nors miršta ir tautos… Tikiu lietuviškosios dvasios kūrybinį nemirtingumą, nors miršta ir kultūros.“ Šias mintis prieš 65 metus išsakė išeivijos filosofas Juozas Girnius. Jos nebuvo svetimos daugeliui išeivių ir tuometinių Lietuvos gyventojų. Ar jos sulauktų platesnio pritarimo dabar – Lietuvoje ir beplintančioje emigracijoje?

Kas skatina žmonių apatiją

pagal
Apatija
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Žurnalistams neretai priekaištaujama, kad savo kritiškais straipsniais jie griauna žmonių pasitikėjimą politikais, taigi ir valstybe, skatina gyventojų apatiją ir abejingumą šalies likimui. Jeigu žiniasklaida pozityviau vaizduotų politikus ir valdžios darbus, politinė šalies padėtis esą pagerėtų. Ne tik Lietuvoje skundžiamasi iškreiptu žiniasklaidos kuriamu politinio gyvenimo vaizdu. Prieš 40 metų net trys ketvirtadaliai amerikiečių pasitikėjo savo valdžia, dabar jos darbą teigiamai vertina vos ketvirtadalis. Smunka ne tik politikų autoritetas. Mažiau pasitikima dvasininkais, universitetais, verslininkais, mokytojais ir žiniasklaida. Panašūs procesai vyksta daugumoje kitų pasaulio šalių. Įvairios priežastys skatina autoriteto žlugimą, bet neigiami žiniasklaidos pranešimai neva vaidina bene didžiausią vaidmenį. Lietuvoje kai kurie žurnalistai ir redaktoriai nepraleidžia progos pasityčioti iš politikų ir suvedinėti sąskaitas. Kiti sutirština spalvas, siekdami kuo šmaikščiau rašyti. Bet neigiamą politikų įvaizdį labiau sukuria politinio gyvenimo dėsningumai negu pikti žurnalistų kėslai. Žiniasklaida beveik užprogromuota pabrėžti išskirtinius, nekasdieninius momentus. Jei šuo įkanda moteriai – tai ne žinia. Jei moteris įkanda šuniui – jau yra apie ką rašyti. Rašoma apie skyrybas, o ne apie tai, kad pora gyvena santaikoje ir meilėje per 40 metų. Jei ištuokų dar smarkiai padaugėtų, gal būtų daugiau rašoma apie tuos, kurie sugeba gyventi kartu.