Archyvai: Poezija

Atvira širdimi atėjau,
Čia, į gyvenimą šitą!
Ir viską priimti drįsau,
Kas ne žodžiais - jausmais pasakyta.

Atėjau, nes norėjo širdis,
Dangų ir saulę paliesti.
Kasdien, ji maldaudavo vis:
- Ranką, Žmogui, ištieski!

...Jūra, manyje dar ilgai,
Tai šėlo, tai švelniai bangavo...
Viduje, prabudę jausmai,
Šalia, lyg, kas gyvas alsavo.

Viską glaudžiau prie širdies,
Švelniai rankomis glosčiau,
Kad tik neprarasčiau vilties,
Kad giliau save dar pajausčiau.

Čia Kažkas užaugina sparnus,
Kad nuskristi į šviesą galėtum,
Kad atrastum kitokius namus,
Kad kitokį Žmogų mylėtum.

...Gyvenu ir aš čia kitaip,
Ir kitokios Gėlės čia žydi.
Čia kitaip skleidžias Žiedai -
Sielos džiaugsmas - Jų gyvenimus lydi!...

Tu mane, lyg mozaiką sudėjai,
Iš pirmo žvilgsnio, žydrumo akių.
Iš apkabinimo, lengvo, lyg vėjas,
Iš nakties skraisčių tamsių.

Iš jūros ošimo ir smėlio,
Iš karštų saulės spindulių.
Iš smėlyje paliktų pėdų
Ir iš būvimo kartu.
Iš lietaus, darganos ir sniego,
Iš baltos, išdykusios pūgos.
Iš visko ir tuo pačiu iš nieko,
Kas amžinai jau manyje alsuos!

Iš artumo, trapaus, lyg laikas,
Iš vieno plakimo širdžių,
Iš manęs mažos, lyg iš vaiko,
Dar sudėki miniatiūras kūrinių!

Iš mažų, stebūklingų fėjų,
Kuriomis lyg šiol aš tikiu!
Už viską, ką į mane sudėjai,
Aš tau dėkinga lieku!!!

Tu tik pažvelk, kaip rūkas krinta,
Raudona saulė jam ritas iš paskos.
Aukštai padangėj paukščiai renkas,
Ją nuo tylos, ramybės išvaduos.

Maži lašeliai pievoj glaudžias,
Lyg laukdami, ką jiems padovanos,
Išaušęs rytas, draugės varlės,
Gal boružėlė jiems nusišypsos?!

Svirplys, gal serenadą čirpins,
Jam žiogas draugiškai pritars!
Širdies slapčiausias kerteles suvirpins,
Kai diena pavargus užsimerks.

Tu tik pažvelk, jau rūkas kyla,
Jam mėnuo žengia iš paskos.
Padangė vėl susigražina tylą,
Kuri, lyg Motina, mus miegui užliūliuos...

Jis ima mergaitę už rankos
Ir veda saulėtais takais.
Paukšteliai pakrūmėse nardo -
Ją bando supažindint su jais.

Pievoj varlytės šokuoja,
Žvilgsniu ji vejasi jas!
Netoliese garnys keverzoja -
Jo snapas gaudo varles.

Akytės iš nuostabos mirksi,
Burnytė žodelių pilna:
- Kodėl ši varlė nebestriksi?!.
Kokia jos trumputė diena...

- Žiūrėk, čia ir žiogas gyvena!
- Matai, jis judina sparnus?
- Dar visko išvysi, Dukrele,
- Dar visko gyvenime bus...

Dar daug ko nematė akytės
Ir daug ką gaubia tamsa.
Gyvenimas - vos pumpuru pražydęs -
Jauna dar ir tėvo ranka.