Archyvai: Poezija

Aš noriu tau savo širdies,
Lyg prinokusio vaisiaus atkąsti.
Glėbį meilės ir saują vilties,
Tau kaskart į rytojų atnešti.

Padalinti šviesą dienos,
Kad kuo daugiau tau jos kliūtų,
Kad ir džiaugsmo, veide šypsenos,
Tau visą dieną užtektų.

Aš noriu pavasario šito,
Tikėjimo tau paprašyti,
O skardaus gervių klyksmo -
Angelo sargo mažyčio!

Aš noriu delnų šilumos,
Kaskart tau ant kūno palikti.
Kai pavargęs sugrįši namo,
Kad sušilęs galėtum užmigti.

Pas tave, lyg į savo namus,
Aš kasdien sugrįžti norėčiau.
Ir pamiršus aplinkui visus,
Šalia, lyg gėlė aš žydėčiau!

Iš kur tas šaltis į širdį beldžias,
Lyg sena pavargusi lazda?
Turbūt, iš ten, iš kur ir snaigės leidžias,
Ir mus aplankiusi pūga!

Iš kur tas vėjas viduje viešpatauja,
Lyg svetimas, atklydęs į namus?
Turbūt, iš ten, iš kur ir tu keliauji,
Lyg susitaręs su vėju kartu!

Iš kur tas jausmas krūtinę spaudžia,
Lyg mažą gyvybę akmuo?
Širdis pavargus, taip saldžiai snaudžia,
Kaip ir bandą pamiršęs piemuo.

Nežinomybė į sielą smelkias,
Lyg priešas, sėlintų aukos!
Mano mažas pasaulis pravirkęs,
Kaip ir vaikas, pasimetęs nuo mamos...

Iš kur ta baimė, neviltim pavirtus,
Skara vis mojuoja tamsia?
Iš kur gi Tu - Pasauli Šiltas -
Toks gyvas mano sapnuose?!

Lyg sniegas saujoj ištirpo meilė,
Vos spėjus pasibelsti į duris.
Ji tokia lengva - lyg melas ar apgaulė.
Manyje, ji suliepsnojo, kaip ugnis!

Ją bandžiau į širdį įsileisti,
Atverti jai sielos vartus.
Ir vos pabuvusią, lengvai paleisti,
Kad vėl sugrįžtų į namus.

Norėjau ją, tik eilėmis paliesti,
Žvilgsniu glamonėt, lyg ranka...
Lūpomis švelniai pajausti
Ir vėl likti jai svetima!

Norėjau ją, lyg Motina vaiką,
Palaikyti savo delnuose...
Pajausti ją, kaip ir bėgantį laiką,
Kuris paskęsta darbuose.

Pajausti ją ir ją savaip sukurti,
Paskęsti su ja tyloje...
Ji tokia lengva ir taip miela ją kurti,
Kaip ir jausti, tave esant šalia!