Archyvai: Poezija
Lietus
Dulksnoja lietus kaip rasa
Užkloja rūku laukus ir kalvas.
Aplink taip lygiai nyku.
Skęsta aidas – ir vėl tylu.
Klykė paukštė. Toli. Viena.
Verkė iš skausmo pilkas dangus
Medžiai, nuleidę šakas
Gedėjo ir keikė dievus.
Kam, davę džiaugsmą, dievai
Pasėjo ir skausmą širdy?
Kai kylant į dangų aukštai,
Lūžus sparnui, kristi turi.
Skausmas nutvilko staiga.
Išgrynina sieloj jausmus.
Rasoja kančia tyra
Ir ašarų dulkia lietus.
Sužeista paukštė
Tai ne paukštė klykė viena,
O širdis sužeista kvatojo,
Svajonių naktis keisdama
Į gilų ir sunkų miegą.
Ir ne ašarom lijo dangus,
O pavasaris žiedlapiais snigo
Jis karščiu atšaldė jausmus
Ir iš žydinčių sodų išvijo.
Ant blakstienų išaugo rasa
Ir blizgančiu perlu žydėjo.
Karštas vaisius noko skausme
Jo skonis sūrus tavęs neviliojo.
Ne tavo lūpos vaisių skynė
O paukštė paklydus gaivinos
Žaizdotus sparnus tyloj gydė.
Išdžiūvo blakstienos. Širdis nurimo.
Į žvaigždę žiūrėti susėdom
O, mano dangiškas Tėve,
Būna... nesuprantu aš tavęs.
Nesuvokiu šnaresio tavo,
Pykčio paskęstu balsuos.
Kaip pakliūti į minią,
Suraižyta sielos skraiste?
Negi užmiršot kuo gimėt,
Žmonės, šviesos lopšyje.
Negi nerandat žvaigždelės,
Argi neklausiat, kas ji tokia?
Į žvaigždę žiūrėti susėdom,
O nepaskęsti skausme.
Gaila, stiprėjam nuo skausmo,
Suradę žvaigždelę rūke –
Kai negirdi mano šnaresio,
Vėl jį surask žvaigždėje.
O, atpažink tyrą gėlę,
Nelaimėlio balsą laukuos,
Seki ne žingsniais, o dvelkiant
Šnaresiu tavo mano tylos.
Kartais tikėti belieka,
Nematant, negirdint laukams.
Į žvaigždę žiūrėti susėdę,
Nusimetam sielos skraistes.
Ir tau parašiau vieną
Du juokiasi
Ir tyri tyri
Veria tiesiai
Žvilgsniais gilesniais.
Jie užkloja paveikslus
Ir tyri tyri
Kloja lapais
Kažkada blizgėjusiais šypsniais.
Ir tyri tyri
Geismą tvindo ir per sienas
Su nakties drugiais
Į šviesą skrieja.
Sublizgo žvaigždutės
Ir buvo pilka tik keliuos,
Kur ėjom dangum.
Po vieną padais
Ant karštų nuo vasaros saulės įkaitusių
Plytų ar asfalto akmenų.
Du juokiasi
ir šokinėja rausta.
Akys veidai sublizgo danguje.
Nežiūrėjom užvertę galvas
Ir tyri tyri
Nuogi
Parėjom mes drauge.
Tavo pasaulis
Įsižiūrėk, ką tu matai?
Pasaulis mato tavyje.
Ir jei dar tu neužmiršai,
Atverki taką savyje.
Ne, tai ne tavo atspindžiai.
Matai save ne veidrody,
Ne du skirtingi atspindžiai –
Niekas nedalys mozaikos.
Kaip žiūri – viską taip matai,
Taip ir pasaulis tavyje.
Jei palypėji per aukštai,
Ir nieko jau nebematai.
Ieškojai – ar nesuradai?
Ar viskas nebe viduje?
Išėjęs – neparkeliavai?
Ar ne visad namie buvai?
Aukščiau...aukščiau...Ar tu matai?
Kad mes žemumoje.
Ar tu ką nors čia supratai?
Kad esi mano-tavyje.
Atranda tave
Pasibaigus dainai, tik prasideda.
Nukloja tave.
Sapno tirštumoj tavęs nedengia
Nuriedėjus uola.
Užmiršę karštą kančią, tada,
Nubudę ryte,
Realybės blaiviam sapne
Surandam save.
Suskaičiuoti šiandien žingsniai
Nukloja tave,
Skaidri tarp pirštų šviesa,
Atranda tave.
Matytas filmas
Paukščių taku atplaukia
Matytos akys,
Ryškioj žvaigždėj viltis –
Atmerktos akys.
Sušoktam šoky snaudžia
Apglėbtos rankos.
Paglostytam žvaigždžių lietuj
Viena jų krenta.
Matytas filmas plaukia
Štai prieš mane,
Kartojam gyvą šokį
Įtraukiantį mane.
Koks skonis ir šviesa
Ištirpti tavyje,
Senom šakom nulūžus,
Atgimti vėjyje.
Du traukiniai
Vingiuoja laikraščių trasa
Tarp vandens lašo ir juodų taškų.
Ne nuotraukų kraštai gražiai riboja miestą
O sauso lietaus lašo elektrinių spindulių.
Du rubininiai laikraštiniai traukiniai;
Greiti ir nuotraukose tuščia.
Du sidabriniai auksinai sapnuoja
Nuogą kupė su uždarytom durim.
Kiek mirksinčių šviesų ir juoko,
Įsimylėjusių širdžių, liūdnų nuo puotų –
Smiltelėmis paliko ant suolų.
Įkvėps jas šiandien plaučiai mūsų.
Arčiau negu toli
Kaip noriu nusinešt tave tenai:
- kur niekad nebuvai...
- kur nėra nuobodžių naktų...
- kur nėra beprasmių dienų...
Kaip noriu nusinešt tave tenai:
- kur nieks neranda takų...
- kur nėra paukščių juodų...
- kur auga medžiai galia visų...
Kaip noriu nusinešt tave tenai:
- kur nieks niekad neieškojo...
- kur nieks niekad nesustojo...
- kur nieks niekad nežinojo...
Kaip noriu nusinešt tave tenai:
- arčiau negu arti, nieks nemato...
- arčiau negu toli, nieks nebuvo...
- arčiau negu myli, nieks nesuprato...
Kaip noriu nusinešt tave tenai:
- kur nereikia žingsnio jokio...
- kur esam visad įkalti...
- kur tu esi...
Kaip noriu nusinešt tave
Tenai...
Verkė liūdnos ašaros
Verkė pačios ašaros –
Tekėjo į dangų.
O ne liūdnos vasaros
Laukė linksmesnių dienų.
Ne sūrios. Saldžios.
Žaidė be žaislų.
Tiesiog verkti norėjos,
Negailėjant dienų...
Parodė lietus virš liepos,
Kad negaila vandenų:
Lašų, purslų be vagos;
Išlieti jūras virš krantų.
Parodė draugui – vakar dienos,
Virpėti, gražėti – be dienų.
Tyrai gražios mūsų sielos
Ant žemės vaikštančių angelų.
Tiesiog verkti norėjos,
Negailėjant dienų.
Verkė pačios ašaros –
Vandeniu saldžiu angelų.