10 000 straipsnių
Tik ne šiandien,
Kai kraunuos daiktus per naktis.
Tik ne šiandien,
Kai blizginu stalus ir ietis.
Tik ne šiandien,
Kai aš supu beržuos žąsis.
Tik ne šiandien,
Kai tik pradedu tikėt viltim.
Tik ne šiandien,
Kai tik surandu viltis.
Tik ne šiandien,
Kai esu stiprus kaip uosis.
Tik ne šiandien,
Kai laimiu aš mūšius.
Tik ne šiandien,
Kai esu drąsesnis už kitus.
Tik ne šiandien,
Kai tikiu, kad yra rytojus...
Tu esi žemės vaikas,
Kaip paleistas mamos
Valdovas mano širdies
Pakerėtos nesuprantamai
Tu esi mana dalis
Kaip tu esi žemės dalis
Kaip mes visi lietaus surišti
Kaip šokio judesys
Guvus ir gyvas, trumpas ir taiklus
Tu esi mano širdis.
Atleisk, jei nebuvau kalta,
Atleisk, jei mačiau tavo akis,
Atleisk, jei buvau gera,
Atleisk, jei girdėjau mintis.
Atleisk, kad tokia gimiau,
Atleisk, būt tokia pasirinkau,
Atleisk, kentėt nebenoriu daugiau,
Atleisk, laiką sau pasirinkau.
Atleisk, kad ruduo geltonas,
Atleisk, kad Dievas yra,
Atleisk, kad svajonės pildosi,
Atleisk, kad tikiu, kaip yra.
Atleisk, kad bėgu į kitas bangas,
Atleisk, kad nemačiau tylos,
Atleisk, kad gyvenimas toks buvo,
Atleisk, kad jį pamiršau.
Atleisk, kad atleisti prašau,
Atleisk, kad kitaip gyvenu,
Atleisk, kad tolyn einu,
Atleisk, kad nepasakoju, kuo gyvenu.
Atleisk, kad paguosti negaliu,
Atleisk, kad žodžių nerandu,
Atleisk, kad kartais liūdnai tyliu,
Atleisk, aš jau kitaip gyvenu.
Vien tik jausmo;
Tavame glėby...
Pasiilgau ugnies iš lietaus,
Lūpų kuždesį...
Kaip man prisimint:
Tikėjimą tavy...
Kaip rugiagėlę žiemą –
Rugių lauko pakrašty...
Kaip norėčiau įkvėpt –
Mūsų dainą tavy...
Tada, kai dar nežinojau, kad ji reiškia –
Nešioti tave liūdesy...
Sutilptų jūron vandenynai –
Basi mes žaidėm pajūry.
Karpydami mes akmenis gražiai –
Pasislėpėm sparnus tenai.
Žiūrėtum amžius į akis
Sušildę šitą jūrą;
Ir pasikinkę vieną plunksną
Tikėjom, kad apsvaigę galvos laiko kūną.
Iš naujo žiūrime širdim
Ir virstam didesniais už šitą jūrą.
Karpydami mes akmenis gražiai –
Žuvėdrom tampame draugai.
Sugrįžk atgal –
Gali nebūt balta.
Nukriski vėl –
Šalta ledo banga.
Nebūki vėl –
Rimta kalba.
Sugrįžk atgal
Žaliai karšta.
Priglauski vėl
Delne jaukiam.
Sūpuoki gal
Diena minkšta.
Švytėki man
Vaivos spalva.
Sūpuoki gal
Akių dugne.
Giliai giliai
Išprausk mane.
Apklok vata
Visą mane.
Nutiesk atgal
Vilčių raides.
Prijunk mane
Žodžio gale...
Sugrįžk atgal –
Gali nebūt balta.
Apklok mane
Visą vata...
Žydėk, jaunyste, purpuro spalva.
Gyva kaip sidabrinė saulė.
Judėk su šypsena veide.
Aukšta kaip liepa sausį...
Žydėk, jaunyste, purpuro spalva.
Kaip kūdikis šventa it meilė.
Bučiuok kaskart karščiau jo lūpas.
Gili kaip laisvė, pagarba.
Žydėk, jaunyste, purpuro spalva.
Drąsi kaip begalinė laimė.
Stovėk laisva su pagarba veide.
Gyva kaip sidabrinė saulė.
Kaip išsigandęs paukštis,
Paniręs iki kelių vandeny,
Blaškydamasis čiauškia,
Tarsi norėtų, kad išgelbėtų kiti.
Pavargę akys žiūri,
Kaip iškankintam židiny.
Esu jam uždraustasis vaisius,
Ar kelią gi parinko jam kiti?
Ištaurinta karšta širdis...
Kiek laiko užmaršty.
Sava našta sunkiausia, nes jauti,
Kad nenumes tau jos kiti.
Tokia našta kaip ryšulys,
Paskendus po niūriom akim.
Tik skausmo virpesiu po langu –
Sugrieš kaip žiogas su varlėm...
Nedėkim uogų – nelaikys
Ta medvilninė skepeta,
Lazda nuo beržo vėl nudils
Nuo delno kaulų įrėžta.
Ir netils tas čiauškesys
Mažų vaikų kaip akmenim.
Įdubę luitai neišnyks –
Kaip lietūs grįžta debesim...
Ir nieks šlakų nenuvalys
Tos pačios ašaros nebus vėl sūrios;
Ir vandens tyro šulinys –
Pavirs į ašaras be druskos.
Sukosi lėlė,
Sparnus turėjo ji.
Neprilygo jai gėlė –
Dangų laikė ji.
Maža dėlė -
Šypsojosi žolė.
Ar gi ne pelė?
Mažesnė ji.
Ar gi ne lėlė?
Net gražesnė ji.
Neprilygo jai žolė –
Gaivesnė ji...
Kristalai žėrės,
Nes saulė ji.
Neprilygo jai gėlė
Dangų laikė ji.