Nuo seno žinoma, ką simbolizuoja rūta, tačiau mes net nenutuokiame, kiek dar paslėptų minčių yra mūsų tautosakoje. Paskutiniąja Knygų mugės diena sugūžėję pasidžiaugti žmonės begales kartų varstė konferencijų salės, kurioje turėjo vykti renginys „Erotika mūsų gyvenime“, duris. Jie lyg netyčiomis užklysdavo, tačiau pamatę ant stalo gulinčią knygą raudonais viršeliais „Erotika tautosakoje“ nusukdavo žvilgsnį ir išeidavo. Mes vis dar vengiame apie tai kalbėti garsiai, bet gal ne veltui sakoma, jog bijome to, ko nesuprantame.

Atėjo laikas prabilti

Mes dažnai žavimės tautosakos unikalumu, skambumu, dainingumu bei ritmingumu, kartais šyptelime supratę paslėptą mintį senolių dainos posme, bet apie tai nekalbame, nediskutuojame. Daivai Šeškauskaitei tautosaka, papročiai, apeigos, senasis tikėjimas tapo gyvenimo dalimi, kai pradėjo dainuoti lietuvių liaudies dainas ir groti įvairiais muzikos instrumentais. Nejučiomis ji įsiklausė į dainų žodžius ir pradėjo analizuoti jų reikšmę – taip gimė knygos idėja.

„Dainų tekstai mums, dainuojantiems, dažnai sukelia šypseną, tačiau mes niekuomet nesame apie tai kalbėję“, – teigia etnologė, supratusi, jog tylėti daugiau nebegali. Pašnekovė pabrėžia, kad tai yra labai plati ir įvairiapusiška tema, todėl mes turime suprasti, jog tai yra mūsų tautos vertybės, kurias reikia iškelti, o ne slėpti. D. Šeškauskaitė jautėsi pasirengusi tyrinėti ir analizuoti šią sritį, ji išmoko pastebėti bei sekti simbolius ir suprato, jog jei ji nepadarys šio darbo, padarys kažkas kitas.

„Mes turime atsigręžti į mūsų tautą ir pradėti vertinti moteris, merginas, vertinti mūsų vedybinį gyvenimą arba mes ir vėl tapsime belytėmis būtybėmis, kaip buvo žmonijos kūrimosi pradžioje“, – galimas tylos pasėkmes svarsto etnologė, kuri pripažįsta, jog kūrybinis procesas nebuvo lengvas – idėja susilaukė daug neigiamų reakcijų. Mes nesuvokiame, jog vyro ir moters santykiai, prisiglaudimai, mergaitės tapsmas moterimi, vedybos, šeimos kūrimas yra erotika plačiąja prasme. Anot pašnekovės, lietuviai per daug įsitikinę, jog tai, ką rodo televizija, yra svarbiausia. Kyla grėsmė, kad nukirsime savo šaknis, nes tautosaka ir simboliai toli gražu nėra aktualiausios temos šiandieninėje žiniasklaidoje.

Erotika – tai meilė

Šiuolaikinėje visuomenėje erotika suvokiama kaip baisus ir uždraustas reiškinys. Išgirdę šį žodį mes iš karto pagalvojame apie nuogybes, vulgarumą, neestetiškumą ir net nesivarginame gilintis į jo reikšmę. Tikroji, neiškreipta erotika žmogaus gyvenime egzistuoja jau nuo seno, tik tuomet ji buvo subtilesnė, simboliškesnė, tyresnė.

„Erotika – tai meilė. Tai ne atsigulimas į vieną lovą“, – aiškina Daiva Šeškauskaitė. Etnologė juokiasi, kad tiek daug žmonių ignoruoja žodį „erotika“ – užsidengia akis ir užsikemša ausis. Ji tvirtina, kad šiandien mes nebesuvokiame, kas tai yra, nes patys esame suvulgarėję, iškreiptai į viską žiūrime. Senovėje erotiškumas buvo reiškiamas visai kitaip, daug lėmė simboliai, niekur nerasime pasibjaurėjimą keliančių asociacijų. Kaip pavyzdį knygos autorė primena mergelės gyvenimo etapus: iš pradžių ji žydi kaip obelėlė, tuomet nusipina vainiką ir galiausiai išteka.

Savo knygoje D. Šeškauskaitė nagrinėja ne tik erotiką, bet ir jos svarbą meilėje: „Knygoje erotika įvardijama kaip meilės dalis“. Tautosakos tyrinėtoja nebijo garsiai sakyti, jog žmonėms reikalingas tiek kūniškas, tiek dvasiškas penas. Tai buvo ir visuomet bus aktualu, todėl turime į šią temą pažvelgti iš moksliškos pusės, neformuojant jokių išankstinių nusistatymų ir nesekant įsišaknijusiais stereotipais. „Meilė ir erotika sietina – ar bent taip buvo – su meile, viliojimu, vestuvėmis, vaikų susilaukimu, jų turėjimu“, – knygoje dėstomas mintis primena pašnekovė, tyrinėjanti meilės ir erotikos temų svarbą tautosakoje, mitologijoje, papročiuose bei religijoje.

Kur baigiasi erotika ir prasideda vulgarumas?

Seniausioje liaudies kūryboje vulgarumas apskritai neegzistavo – viskas buvo gražiuose rėmuose, niekuomet nebuvo peržengiamos ribos, dviejų žmonių ryšius gaubė simboliai. Mergina mesdavo obuolį vaikinui, o šis jai atgal – taip buvo suvokiamas viliojimas. Dažnai apie jokį fizinį kontaktą nebuvo nė kalbos. Įmantri simbolika atsispindi ir papročiuose: per Velykas vaikinai merginoms nešdavo kiaušinius, o šios galėjo išsirinkti labiausiai patinkantį. Rodos, mūsų protėviai buvo puikiai perpratę žodžio daugiareikšmiškumą ir išsiugdę grožio suvokimą.

Maždaug XVIII amžiaus pabaigoje atsirado gašlioji kūryba, bet netgi ji buvo humoristinės formos. D. Šeškauskaitė su šypsena pasakoja, kad siekis sugėdinti vyro neturinčią, tačiau santuokai tinkamą merginą tuomet buvo vienas vulgariausių poelgių. Šiandien mūsų suvokimas ir veiksmai yra visiškai pasikeitę. Turbūt daugeliui tai, ką pasakoja etnologė, skamba neįtikinamai, kadangi šiandien erotika yra suvulgarėjusi ir tai kuria neigiamas nuostatas visuomenėje. Žmonės pamiršta, kad erotika lemia ar bent jau lėmė, kaip klostysis visas žmogaus gyvenimas: ar jis susiras partnerį, ar susituoks, ar sukurs šeimą.

Pašnekovė teigia, jog jai visuomet labai įdomu pabendrauti su studentais, nes tuomet puikiai suvoki, koks ryškus kontrastas yra tarp praeities ir dabarties. D. Šeškauskaitė abejoja, ar tai, kas vyksta šiuolaikinėje visuomenėje, dar galima vadinti erotika. Jau vieša paslaptimi tapo tendencija, jog vaikinai ieško vienos nakties nuotykių: tiems, kuriems tai puikiai sekasi, klijuojama lovelaso, seksualaus vyro, šaunuolio etiketė, o tie, kurie to nesugeba ar nenori, lieka nevykėliais, išmestais iš draugų rato. „Tai tarsi laimėjimas vienam vakarui“, – su nusivylimo gaidele taria knygos autorė. Kita vertus, ji yra pastebėjusi, jog nepaisant vyriško noro suvilioti kuo daugiau moterų, rimtiems santykiams, santuokai dauguma ieško mergaičių – skaistybė jiems vis dar yra svarbi.

Rašytoja Dalia Jazukevičiūtė rašė: „O juk smagu kartais pabūti kuo visai nesi. Teatras. Vaidmenys…“  Panašu, kad ši diena tik puikiai surežisuotas spektaklis, o tikrieji siekiai ir amžinosios vertybės slepiamos po kažkieno sukurtomis kvailomis kaukėmis.

Knygos pristatymą pagyvino autorės atliekamos liaudies dainos. Autorės nuotr.

Tradicijas keičia mados ir technologijos

Tautosakoje santuoka suvokiama kaip labai svarbus žingsnis kiekvieno žmogaus gyvenime. Mergina būtinai turėjo ištekėti už gero, darbštaus ir tėvams patinkančio vyro. Šiandien tokios būtinybės nebeliko: santuoka dažnai traktuojama kaip popieriaus lapas, o Seime karštai ginčijimasi, kas yra šeima.

D. Šeškauskaitė sako, kad požiūris formuojamas šeimoje ir perduodamas iš kartos į kartą, tačiau bet kokiu atveju valstybėje vykstantys procesai taip pat daro įtaką. „Vis svarbesnė tampa vedybinė sutartis – piniginiai susitarimai. Vadinasi, jei leidžiama sudaryti tokius susitarimus, valstybei santuoka nesvarbi“, – kritikos negaili pašnekovė. Etnologė pamini, kad metrikacija taip pat atlieka prievolę – čia visiškai nesvarbu, kokio pobūdžio vestuvės, pagoniškos ar holivudinės, svarbu, kad jaunieji padeda parašus ten, kur reikia. Viltis belieka dėti į bažnyčią, kuri kaip vertybę iškelia dvasinę meilę ir amžiną dviejų žmonių sąjungą, tačiau D. Šeškauskaitė teigia, kad ir ši institucija nededa jokių pastangų – jei giminėje yra paprotys tuoktis bažnyčioje, tai yra, o jei ne – tai nereikia.

Anot pašnekovės, visa tai vyksta, nes mes gauname per mažai informacijos – mokykloje nėra nei lytinio švietimo, nei lyčių lygybės auklėjimo. Natūralu, kad vaikams augant kyla daug klausimų, tačiau šiandien retas iš jų nori tokiomis temomis kalbėti su tėvais, mieliau visą informaciją susiranda internete, deja, dažnai ji būna neišsami ar nepatikima. Taip atsiranda informacijos stygius, kurį užpildome stebėdami tai, kas vyksta Holivude. „Mes esam aklavietėje – nei pririšti, nei paleisti“, – esamą situaciją apibendrina tautosakos tyrinėtoja.

Pasąmonėje užkonservuota praeitis

Knygos „Erotika tautosakoje“ pristatymo metu etnologė D. Šeškauskaitė daug dėmesio skyrė šeimos kūrimo ir santuokos tematikai. Ji kalbėjo apie piršlio vaidmens svarbą tuometinėje visuomenėje. Piršlys buvo du žmones ir jų suderinamumą pastebintis asmuo. Jis matė ne tik nuotaką ir jaunikį, bet ir jų giminių papročius, vertybes, iš kartos į kartą perduodamą požiūrį. Tokiu būdu piršlys nuspręsdavo, kuri dviejų žmonių jungtis turės pasisekimą.

Šiandien piršlys – tai aktorius, dažnai pasamdytas tradicinėse vestuvėse, į kurias taip pat žiūrima kaip į pramogą. Realiame gyvenime šį žmogų jau senokai pakeitė socialiniai tinklai, tik kyla klausimas, ar virtualioje erdvėje susipažįstantys žmonės gali pajusti trauką ir ar tokiu būdu susipynę keliai staiga neišsiskirs? Į šį klausimą D. Šeškauskaitė atsakyti negali, nes niekuomet į tai nesigilino ir nebendravo su tokiomis poromis, tačiau ji pripažįsta, jog sužinoti šią statistiką būtų išties įdomu.

Kita vertus, nors XXI amžius – naujausių technologijų amžius, mūsų pasąmonėje išlikę praeities likučiai. Tautosakoje egzistuojančios vestuvių raudos turėjo prasmę, kai motina atiduodavo savo dukrą vyrui ir žinodavo, kad ji niekuomet nebegrįš į namus – tai buvo tradicija, kurios negalima laužyti. Šiandien namus paliekanti jaunoji turi visas galimybes susisiekti su savo artimaisias, tačiau tiek mama, tiek močiutė visuomet braukia ašarą. „Mes turime pasąmonę. Nenukirpsi visko taip greitai. Tai dukra, ji išėjo iš motinos“, – primena knygos autorė.

Be praeities nebūtų dabarties. Mes turime suvokti, kad esame atsakingi už papročių, tradicijų ir simbolių perdavimą ateinančioms kartoms. Nutraukę giją tarp senojo ir šiuolaikinio gyvenimo suvokimo, nutrauktume savo šaknis, sugriautume kultūros pamatus, palaidotume unikalumą. Nebūkime konservatyvūs – būkime modernūs, bet nenusukime akių nuo to, kas mums neaišku, nesuvokiama. Gilinkimės, aiškinkimės ir tyrinėkime ne tik viršutinius klodus – pakapstykime giliau.

Views All Time
Views All Time
1969
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn