Romėnų ugdymo pagrindai – Bažnyčios aulėjimo funkcija Vakarų Europoje
Anksčiausiai susiformavo vienuolynų mokyklos. Kai kuriuose vienuolynuose buvo vidinės ir išorinės mokyklos: į pirmąsias būdavo priimami berniukai, kuriuos tėvai atiduodavo rengtis į vienuolius, jie ir gyvendavo vienuolynuose. Į išorines mokyklas būdavo priimami ateinantieji mokytis (pasauliečiai). Iš vyskupijų bendrabučių pamažu išsivystė soborų arba katedrų mokyklos (mokyklos prie vyskupo katedros). Jos taip pat buvo skirstomos į vidines ir išorines. Išorinėse mokyklose mokėsi pasauliečių vaikai (bajorai, rečiau – įžimių valstiečių vaikai). Prie daugelio parapijų bažnyčių įsikurdavo parapijinės mokyklos. Mokyklose mokydavosi tiktai berniukai. Mokytoju dažniausiai būdavo kulto tarnas. Šiose mokyklose vaikai mokydavosi skaityti lotyniškas maldas, giedoti bažnytines giesmes, rečiau – rašyti. Skaitomo teksto mokiniai dažniausiai nesuvokdavo.
Parapijinėse mokyklose mokslas trukdavo penkerius ir daugiau metų: kartu su vaikais mokydavosi netgi kartu suaugę žmodės. Pradinėje mokymo stadijoje mokytojas skaitydavo medžiagą mokiniams nesuprantama lotynų kalba, o jie kartodavo balsu, jeigu mokiniai mokėdavo rašyti, tai jie pamoką užsirašinėdavo vaškuotoje lentelėje, o išmokę atmintinai – nutrindavo. Mokiniai turėdavo be klaidų atkartoti išmoktą dalyką.
Už padarytas klaidas budavo taikomos kūno bausmės. Tai skatino ir bažnyčia, kuri teigė kad, “žmogaus prigimtis nuodėminga” ir kūno bausmės padeda išgelbėti sielą, išvaro “valniškąjį pradą”.
Pradžioje į žemesniąsias mokyklas būdavo priimami tik katalikų dvasininkų vaikai. Uždraudus dvasininkijai tuoktis į šias mokyklas pradėta priiminėti miestiečių bei kai kurių valstiečių vaikus.
Nepasiturintys žmonės negalėjo mokytis mokyklose, todėl vaikus tėvai auklėjo kasdieniniame darbe. Amatininkų šeimose ir dirbtuvėse susiformavo amatų mokinystės sistema. Tuo pat metu buvo mokomasi ir dirbama: įgydami darbo įgudžių, mokiniai tapdavo miklesni ir vikresni.
Pamažu į vienuolynuose dėstomų disciplinų skaičių buvo įtraukta gramatika, retorika ir dialektika (religinės filosofijos pradmenys), kai kur dar buvo mokoma ir aritmetikos, astronomijos, geometrijos ir muzikos. Taigi dalis vienuolynų ir katedrų mokyklų suteikdavo aukštesnį išsilavinimą. Jo turinį sudarė “septyni laisvieji menai” (septem artes liberales), susidėję iš triviumo (trivium) – trys pirmieji dalykai: gramatika, retorika ir dialektika, ir kvadriviumo (quadrivium) – likusieji keturi dalykai. Taip pat buvo dėstoma teologija. Visų dalykų mokymuisi buvo suteiktas religinis – mistinis pobūdis. Pavyzdžiui: astronomijos žinios padėdavo nustatyti Velykų datą ir pranašauti iš žvaigzdžių, o muzikos mokymas buvo siejamas su bažnytinėmis pamaldomis.
Krikščioniškasis dorybių kodeksas: tikėjimas, meilė, viltis. A. Augustinas išreiškė kriščioniškosios etikos nuostatą: Žmogaus dorumas yra dievo malonė, žmogaus laisva valia yra gera Dievo malonės dėka, dėl to žmogus turi galimybę nenusidėti. Krikščioniškoji etika buvo Europos viduramžių kultūtos dalis. Viduramžių
krikščioniškąją etiką sudaro šios dalys:
1.asketizmas (kraštutinis susilaikymas);
2.kurtuazinė atika (kilusi nuo lot. žodžio “curia”, pranc. “cour” – dvaras, “courtais” – labai mandagus, malonus) – aristokratų, riterių atika.
Dorovinio tobulumo siekis, kova dėl bažnyčios dorovinio atgimimo ir asketizmo idealas skatino žmogų domėtis savo paties ir kitų gyvenimu, patį tikėjimą darė asmeniškesniu, subjektyvesniu, aktualino dorovės klausimus, ypač dorovinio elgesio motyvų svarbą. (Pavydžiui XI a. prancūzų filosovas ir teologas Pjeras Abelijaras savo atikos veikalą pavadino “Pažink pats save”.
Asketizmo centrai būdavo vienuoynai. Kai kuriuose vienuolynuose su griežčiausiu asketizmu buvo siejamas mokslo, literatūros darbas. Dėl to vienuoliai buvo ir mokyčiausi to meto Europos žmonės.
Kauno Technologijos Universitetas
Studentas: Paulius Grigaitis
Dėstytoja: Bankauskienė
Naudota literatūra:
1. Aurelijus Augustinas “Dialogai” Apie mokytoją
2. L. Jovaiša “Edukacijos įvadas”
3. Leonas Karsavinas “Europos kultūros istorija”
4. N. Konstantinovas, J. Mediskis, M. Šabojeva “Pedagogikos istorija”
5. J. Gutauskas “Kriščionybė Lietuvoje”
