Viktorijos laiškas Šarūnui
|

Viktorijos laiškas Šarūnui

Kodėl meilė tokia kančia. Atrodo, kad meilė – tai laimė, bet kas būna kai vienas myli, o kitas nieko nejaučia? Taip atsitiko ir man. Aš tave myliu, o tu nieko nejauti. Aš nebegaliu, nebenoriu gyventi, nes nors kaip bebandyčiau tave pamiršti, tu vis grįžti sapnuose, aš kenčiu, o tu net negali paguost, kad galėčiau, bent kartais tave pamiršti, taip aš žinau, jaučiu kaip vis labiau nebenoriu gyventi, taip aš taip ir jaučiuosi kaip ant bedugnės krašto… O kaip norėčiau būti tavo glėbyje, jausti tavo kūno šilumą, jei aš galėčiau tave pabučiuoti, skaičiuoti su tavim žvaigždes… Turbūt mano gyvenimas nešti šitą kryžių, bet aš taip nebegaliu. Net dabar kai rašau, skruostais rieda ašaros, jos tokios karštos, atrodo lyg degintų visą veidą, gerklėje kažkas spaudžia, sunku kvėpuoti, o širdį taip spaudžia. Kodėl negalima prisiversti širdies mylėti, kodėl būtent ji gali išsirinkti ką mylėti, o ko ne… Kodėl negaliu savajai paliept, kad ji nemylėtų… Kodėl tavoji nieko man nejaučia? Šarūnai, mano meile, nors sapnuose tave liečiu, bučiuoju ir jaučiu. Man nesvarbu, kad rytą atsikėlusi aš vėl verkiu, kad vėl neįstengiau nesapnuot, sapne nebučiuot… Svarbiausia, kad bent sapne turiu tave…

Gabrielės laiškas Linui
|

Gabrielės laiškas Linui

Atsimeni tą vakarą kai buvome kartu? Aš atėjau tik pasisvečiuoti, bet viskas baigėsi kur kas romantiškiau. Buvome vieni – tik aš ir tu. Uždegei žvakes, grojo tokia maloni muzika… Buvo taip gražu… Laikei mano ranką savojoj. Susėdę abu skaičiavom žvaigždes, tu buvai toks švelnus… Padovanojai man švelnų bučinį… Mano kūnu perbėgo šiurpuliukai… Tavo glėbyje jaučiausi tokia saugi, buvo taip šilta ir gera. Net nepajutau kaip abu likome nuogi. Pridėjau savo ranką tau prie krūtinės ir pajutau kaip smarkiai plaka tavo širdis. Tavo akyse pamačiau tokią kibirkštį, kurios niekada nepamiršiu. Ji buvo tokia šilta ir neapsakoma. Tu mano glėbyje buvai toks tyras ir švelnus. Nuo tavo kūno sklido maloni šiluma. Buvo taip gera. Tai buvo vakaras, kurio niekada nepamiršiu. Pajutau, kad šis pasaulis pilnas meilės, gėrio ir šilumos, supratau, kad Dievas sukūrė mus viens kitam. Ligi tol maniau, kad pasaulis tamsus ir šaltas, bet man atsivėrė akys ir supratau, kad aš klydau… Visas blogis, buvęs manyje ir aplink mane išnyko. Visą pyktį, gyvenusi manyje, sunaikino meilė. Niekada neužmiršiu to vakaro bei nuostabaus meilės ryto, nes aš tave myliu, Linai ir mylėsiu amžinai….

Agnės laiškas Nerijui
|

Agnės laiškas Nerijui

Naktis… Tyla… Siela įsiklauso… gyvenu dėl Tavęs… mano širdis tik Tau priklauso… kasdien matyt Tave, to užtektų man… dėl Tavęs iškeisčiau rojų… ir keliaučiau pragaran… Naktis… Tyla… Siela įsiklauso… gyvenu dėl Tavęs… mano širdis tik Tau priklauso… kasdien matyt Tave, to užtektų man… dėl Tavęs iškeisčiau rojų… ir keliaučiau pragaran… mano mintys sustojo vos tave aš pamačiau… neiškarto bet iš lėto… vis vien aš supratau, kad Tu tas žmogus… kuris sušildys mano širdį… kuris supras mane net negirdint… nes turi tai ko neturi kiti… nors aš tyliu…Tu mane supranti… supranti mano klausimą… ir viltį ar paliesi tą šaltą širdį… mano vienišą širdį sušildei… ir prisegei sparnus… mylinti širdelė amžinai jauna bus… ir pakyla ten aukštai, nes surado antrą pusę, prižadėk, kad nesuskils ji niekada per puse…man nereikia, kad nuskintum nuo dangaus žvaigždes… man nereikia, kad numirtum dėl manęs… man tik reikia Tavęs… Tavo šilumos… Tavo meilės artumos… ir tiesos, nes aš tikiuosi, kad mylėsi mane visados…Tu tarsi angelas esi… ir gyveni manoj širdy… tik būdama šalia Tavęs būnu meilės apsupty… ir už Tavo akių šypsena nieko niekada gražesnio nemačiau… SPECIAL FOR NERIJUS :*

Vilmos laiškas
|

Vilmos laiškas

Laiškas, kuris niekada nebus išsiųstas… Nors šis laiškas niekada nepasieks tavo rankų, bet juo noriu pasakyti visus žodžius skirtus tau, parodyti meilę, ilgesį. Noriu baltame lape parašyti apie jausmus, kurie niekada nesulauks atsako, apie svajones, kurios niekada neišsipildys. Norėčiau surėkti visam pasauliui, kaip tave myliu, koks esi man brangus. Tačiau žinau, kad niekas nuo to nepasikeis, todėl turbūt ir laikau savy tuos žodžius, kurie kartais atrodo gali sudeginti mane. Vakaras, kai buvome drauge, buvo pats gražiausias mano gyvenime. Šalia tavęs jaučiausi tokia saugi, jaučiaus lyg turėdama sparnus. Tik gaila, kad likimas teleido tavimi pasidžiaugti ir būti saugiai tavo glėbyje vos kelias valandas. Tačiau dėkoju likimui, už nuostabiausia mano gyvenimo dovaną – TAVE! Dėkoju, už žmogų, kuris yra lyg angelas: turintis mielą veidą, žvilgančias akis, ramų balsą, šiltas rankas. Atrodo tiek norų ir svajonių širdyje… Kartais, kai man labai sunku, pagalvoju, kaip gera būtų, jei būtum šalia… Gal tos problemos, bėdos, rūpesčiai ir visi sunkumai būtų lengvesni ir mažesni? Man reikia tavęs… Tavo artumo, šilumos, apsaugos, meilės… Reikia šypsenos, kuri nušviestų net tamsiausią mano dieną… Akių, kurios žvelgtų į mane ir sakytų “Aš su tavim”… Rankų, kurios mane apkabintų norėdamos apsaugoti, sušildyti, nuraminti ar tiesiog norėdamos parodyti meilę… Lūpų, iš kurių sklindantys žodžiai suteiktų jėgų ir drąsos… Man buvo taip gera šalia tavęs.

Tomo laiškas Brigitai
|

Tomo laiškas Brigitai

Ar kada nors pagalvojai, kas yra skaudžiausia? Pasakyti kažką ir po to gailėtis? Arba nieko nepasakyti ir gailėtis? Sunkiausia yra pasakyti tuos dalykus, kurie yra svarbiausi, kurie vis dar jaudina širdį, o jiems pasipriešinti nebegali – gal todėl ir rašau šį atsakymą… Kai mes buvom pora bijojau tavęs netekti, mano širdis pati nusprendė ko jai reikia, o ko ne. Savo širdžiai neįsakysi ką jai daryti, nes ji daro tai pati savaime, kai to mažiausiai tikiesi arba netgi kai to nenori… Ar žinai, kad tave mylėjau visa širdimi? Ar žinai, kad užgniaužiau savo jausmus, nes baimė tave prarasti buvo per didelė? Taip, aš pamelavau, nes bijojau, bijojau to ko nežinojau. O dabar žinau… Gyvenimas reikalauja pasiryžti šuoliams ir eiti kryptingai, o aš, sukūręs su tavim meilę, pasakiau, net nepasakiau – sudie… O dabar rašau, nes reikia atsiskleisti ir parašyti kaip jaučiuosi, nes tapau toks žmogus, kuris visą laiką atsisuka į praeitį ir galvoja, ką būtų padaręs ar ką galėjo padaryti… O aš nieko nedariau ir dėl to labai kenčiu, nes gyvenu tik praeitim ir prisiminimais… Ruduo. Lietus ir vėjas. Aš skubu krentančių lapų taku ir, įbėgęs į namus, nerimastingai užtrenkiu paskui save duris. Kambaryje tamsu, bet aš net nebandau praverti kitų durų, žinodamas, kad už jų dar tamsiau ir nykiau. Kitą kartą aš įsisupčiau į antklodę, pasislėpčiau šaltoje lovoje ir stipriai stipriai užsimerkčiau, kad tik užmirščiau praeitį.

Myliukui
|

Myliukui

Kartais savo širdyje tikrai jaučiu ledą, ir akyse stovi ledkalnis panašus į tą, kuris pribaigė galingąjį Titaniką. Ir ta šalta situacija tikrai nėra malonesnė nei tos, kai drebu iš meilės be atsako… Dabar aš drebu iš meilės tau, Tomai, tu man paslaptis, o gal uždraus tas vaisius. Nežinau, kas man tave uždraudė: draugė- ne, ne ji sprendžia mano širdies reikalus, atstumas, irgi ne juk jis ne kliūtis, jis menkas trukdis, kurį galima aplenkti. Tai, kas man tave uždraudė, ko gero tai, kad aš nepajėgiau Tavęs paklausti ar myli… Oi tas moteriškas silpnumas pas mane ko gero užkuoduotas ir niekad nerasiu raktažodžio…Banali situacija, o sprendimas anaiptol ne toks jau banalus… Aukštosios žmogaus materijos valdo mano ledinę širdį… Širdis nebėra ledinė, ji plaka kažkiek į tave panašiu ritmu ir ji tokia naivi, ji tiki stebuklais, kurie nesikartoja. Aš paleidau tave prieš daugiau nei du metus, paleidžiu ir dabar. Paleidžiu todėl, kad aš kiekvieną akimirką turiu tau bent po tris klausimus apie tave, apie tavo darbą, apie nežinia dar ką, bet visa tai susiję su tavimi… O tu man negali užduoti net jau taip įkyrėjusių klausimų iš kitų, kaip pavyzdžiui: kaip gyveni, ką veiki, kaip sekasi… Vadinasi aš tau nulis, o taip norėtųsi, kad būtent tu atsakydamas į klausimus, nepamirštum paklausti ir manęs. Bet jei neklausi vadinas tau ir taip visko per akis…

Laiškas mylimajam
|

Laiškas mylimajam

Vieną dieną, kai buvau viena, aš daug ką mąsčiau. Sėdėdama tarp keturių sienų ir mieste, kuriame nėra tavęs. Jis man atrodo toks didelis ir nemielas m. Tada, taip norėjau būti tavo gleby ir svajoti kartu su tavimi. Todėl tokie gyvenimo smūgiai ir likimas priverčia susimąstyti apie gyvenimą ir meilę. Tada pradedi suprasti kas tai yra ir viską labai branginti. Tame dideliame ir svetimame mieste aš jaučiuosi vieniša, nes nėra tavęs šalia. Dažnai galvoju apie tave. Kaip susitiksime? Kaip kalbėsime, kai grįšiu? Ir mano veidą papuošia šypsena. Ta šypsena karštai mylinčio žmogučio. Dabar suprantu: Kas yra meilė? Ką reiškia būti mylimam ir pačiam mylėti? Tai pats nuostabiausias ir brangiausias jausmas, kurį mums dovanoja gyvenimas, bet jį labai reikia branginti ir saugoti. Labai gera yra būti pačiam mylimam ir mylėti. Tiesa, kad mylint užauga sparnai. Jautiesi lyg skristum. Sutinki su manim mažiuk. Visada svajojau apie abipusę meilę. Norėjau būti mylima. Mano noras įsipildė, kurio prašiau per Kalėdas. Turiu nuostabų vaikiną, kuris yra geras, nuoširdus, supratingas. Apie tą, kurį svajojau labai ilgai. Visada per Valentino dieną jausdavausi vieniša ir nelaiminga, nes nebuvo mylimojo. Mylėjau, bet į mano jausmus neatsakė. Bet dabar esu laiminga, nes turiu tave. Jaučiu, kad mes esame daug kuo panašūs. Suprantame vienas kitą. Dažnai galvoju apie mūsų susitikima, kaip susipažinome. Niekada netikėjau, kad sutiksiu tave.

Laiškas atstumtai meilei
|

Laiškas atstumtai meilei

Aš visada Tavęs lauksiu. Kaip ir tada, kai laukėm vienas kito… Uždegiau lange šviesą ir stovėjau, veltui bandydama ką nors įžiūrėti. Tai buvo ženklas, kad myliu Tave. Žinojau, kad esi ten. Nemačiau Tavęs, bet žinojau. Visada žinojau. Tą naktį, nuo į sieną mestos cigaretės, pažirusios kibirkštys buvo gražiausia ką iki šiol esu mačius. Tik tada dar nežinojau, kad mūsų meilė taip pažirs ir užges… Aš visada Tavęs lauksiu ir visada Tave mylėsiu. Deja per vėlai tą supratau. Pati sudaužiau mūsų meilę. Pameni, kartą Tu paklausei kodėl verkiu? Aš atsakiau, kad tai ne ašaros, o tik krintantys nuo medžio lašai. Sakei, kad aš stipri. Netiesa… Niekada tokia nebuvau. Norėjau būt, bet nebuvau. Neaiškinsiu, kodėl. Tiesiog taip buvo. Mes abu nebuvom pakankamai stiprūs. Aš pasitraukiau. Tu leidai man taip padaryt. Ne, ne iš karto, bet paleidai mane. Kodėl? Juk taip mane mylėjai. Tik aš galbūt Tave mylėjau per mažai. Ar galėsim kada nors tai pamiršti? Aš visada Tavęs lauksiu. Niekada nepamiršiu tos šaltos gruodžio nakties, kai vaikščiojom apsnigtomis kaimelio gatvėmis ir kalbėjom, kalbėjom… Buvo gera jausti Tave šalia ir taip sunku suvokti, kad netenku Tavęs visam laikui. Nebepamenu, apie ką kalbėjom, galvoje sukosi viena mintis – Tu jau nebe mano. Negalėjau Tau pasakyti viso šito tada, negalėjau trukdyti. Dabar kas kita, dabar jau galiu kalbėti. Nors nežinau, kaip Tu į visa tai pažvelgsi, gal nesuprasi, gal pyksi, gal Tau bus skaudu. Nežinau.

Laiškas abejingajam
|

Laiškas abejingajam

Vasara… Ruduo… Žiema… Pavasaris… Ir vėl vasara… Ir taip kasmet keičiasi metų laikai… Keičiasi gamta, o kartu su ja ir žmonės… Tik vieni iš jų to nepastebi, o kiti džiaugiasi tuo kiekvieną dieną… Aš taip pat anksčiau nekreipdavau dėmesio kaip aplink mane keičiasi gamta… Kaip kiekvieną pavasarį sprogsta medžių pumpurai, o rudenį lapai pasipuošia auksine spalva… Ir tik dabar eidama gatve vis dažniau ir dažniau stebiu saulę, medžius, o ne žmones, kurie kaip visuomet šalti ir abejingi… Toks pat šaltas ir abejingas man buvai ir tu… Labai tave mylėjau, nors gal ir dabar dar tebemyliu… Tačiau nežinau, nes esu pasimetusi savo jausmuose ir mintyse… Mylėjau tave, nors ta meilė ir buvo vienpusė… Daug metų tylėjusi apie savo jausmus, aš išdrįsau tau juos atskleisti… Ar reikia sakyti, kaip jaučiausi, kai tu pasiūlei susitikti? Jaučiausi lyg maža mergaitė, gavusi saldainį… Tačiau tas susitikimas neatnešė to, ko tikėjausi…Tu buvai šaltas ir atrodė, jog tu čia atėjai lyg kažko verčiamas…Tu taip ir neišdrįsai man pasakyti, kad nejauti man to paties, kaip aš tau… Pati tą supratau, kai po mūsų susitikimo tu dingai… Išvažiavai į kitą miestą ir palikai mane laukti… Kiekvieną dieną laukiau tavęs… Kaskart krūptelėdavau išgirdusi telefono skambutį, manydama, jog tai tu… Bet tai nebuvai tu… Ir kaskart jausdavau nusivylimą… Kaltindavau save, jog be reikalo laukiu to, ko niekada nebus…

Laiškas tau…
|

Laiškas tau…

Rašau… Tikriausiai Tau… Ir apie Tave… Žinau, šio laiško Tavo adresu niekada neišsiųsiu, bet kad ir kaip kvaila, kažkur, giliai širdyje, tikiu… kad šie žodžiai Tave pasieks… tikiu, kad nors tada suprasi, kaip man reikėjo Tavęs, ir koks brangus Tu man buvai… Suprasi, kad Tu buvai man daugiau nei paprastas žmogutis… Tikiu… Galbūt… Kada nors… Net nežinau, ką Tau pasakyti… Nors atrodo jog tiek daug žodžių yra širdyje skirtų vienam Tau… Tau…Vieninteliam… Aš net nebežinau, dar pykstu ant Tavęs ar jau nebe… Žinai, Tu supykdei mane – su manimi… Kaip? Protas nesugeba Tau atleisti ir labai norėtų keršyti, bet širdis neleis… širdis per daug Tave myli, kad linkėtų Tau blogo… Žinai, man taip buvo gera būti su Tavimi, žiūrėti į dangų ir kalbėti apie žvaigždes, paprasčiausiai eiti keliu ir žinoti,.. kad Tu esi šalia, ne tik kūnu, bet ir mintimis, jausmais… Kad tai priklaus man… Vienai… Kai net neateidavo mintis, kad kada nors Tu būsi taip toli, nors stovėsi šalia manęs… būsi toks pat, bet ir toks kitoks… Svetimas… Būsi šalia manęs, bet Tavęs su manimi nebus… O juk taip sunku yra būti šalia ir žinoti, kad to žmogaus negali turėti…. Tąkart mes kvatojom, kad laikas sustoja vietoje, kai mes susitinkame,… o dabar laikas kvatoja, kad mes stovime vietoje, taip ir nedrįsdami žengti nė žingsnio į prieki… Išėjusi laimė niekada taip ir neparėjo atgalios… Laikas nuėjo savais keliais, nesugrąžinamai nusinešdamas džiaugsmus ir lūkesčius…