Dauguma gerų tėvų mano, kad jie visą laiką turi būti rimti ir nekrėsti kvailysčių. Tačiau tai nereiškia, kad santuokoje neturi likti gyvumo ir šiek tiek vėjavaikiškumo. Kai praėjus aštuonioms savaitėms po gimdymo gydytojas man pasakė, kad galiu vėl pradėti gyventi normalų lytinį gyvenimą, pagalvojau, kad jis turbūt juokauja. Apie kokį normalų (ir dar lytinį) gyvenimą galima kalbėti, jei galvoje sukasi vienintelė mintis – kaip išsimiegoti. Mudu su vyru labai mylime savo dukrelę, tačiau jos gimimas apvertė aukštyn kojom mūsų gyvenimą. Netikėtai viskas, ką buvome įpratę daryti, netgi tai, ką jautėme vienas kitam, pasikeitė. Vaikai gali suteikti daug džiaugsmo dviejų žmonių tarpusavio santykiams ir reikalauti iš mūsų daug meilės ir dėmesio, tačiau būtų didžiulė klaida tapti tik „belyčiais vaikų tarnais”. Mes klaidingai manome, kad vaikai negali patys savimi pasirūpinti, o mūsų santuoka gali apsieiti ir be mūsų pastangų. Kai drauge praleidžiamas laikas tampa mažiausiai vertinamu prioritetu, kenčiame ne tik mes, bet ir mūsų vaikai. Mes galime sugrąžinti aistrą į savo šeimyninį gyvenimą, jeigu sugebėsime nustatyti sėkmingą pusiausvyrą tarp savo ir vaikų poreikių. Pradėkime įsisąmonindami, kad esame ne tik tėvai, bet ir sutuoktiniai. Išlikti mylimaisiais yra be galo svarbu harmoningam šeimos gyvenimui.

Hehe, pavadinimas intriguojantis net man. O iš tiesų tai pabandysiu parodyti, kaip sukurti bet kokia norima emocija. Tik kaip pavyzdį naudosiu būtent kaip save užmanipuliuot, kad galvotum esąs “įsimilėjęs” Beje, už pasekmes neatsakau, nes kai pats prisižaidžiau kokią savaitę blūdijau po to. Tai gi receptas: Paimam situaciją, kuri kažkada sukėlė norimą emocija, mūsų pavyzdžiui labai tiktu kažkas tokio: susipažinai su patrauklia/u mergaite/berniuku ir pabendravęs pastebėjei, kad jis/ji tave intriguoja ir gana malonu būt šalia ( O pvz tokioms nelabai malonioms emocijoms kaip pvz nerimas užtenka pagalvot “kiek daug darbų reik ryt padaryt”, arba įsivaizduot kita nemalonią situaciją, kuri galbūt tavęs laukia ateity). Kai jau turit išsirinkę situaciją – sąmoningai prisiminkit/įsivaizduokit ją. Ir taip kiekvieną sceną. Iš pradžių gali būt, kad prisiminsit tik pačius svarbiausius momentus, bet kiekvieną kart apie tai galvojant prisiminsit/įsivaizduosit vis naujų detalių. Idomu tai, kad net jei sąmoningai būsit dalį veiksmo užmiršę, smegenys pačios užpildys skyles pagal tai, kokiam kontekste įsivaizduosit situaciją (nesvarbu, kad galbūt viskas vyko ne taip, jūs 100% būsit tikri, kad viskas vyko taip ), tam, kad “įsimylėt” yra visai patogu galvot maždaug tokiam kontekste “wow, kaip tada fainai buvo..”. Kad pagreitint rezultatus, patogu karts nuo karto pagalvot “idomu, o ką jis/ji veikia dabar..”

Be perstojo šypsaisi praeiviams, sukinėjiesi priešais veidrodį ir bijai gaminti valgyti, nes tikrai žinai – persūdysi! Taigi įsimylėjai! Ir visos tavo mintys vien apie jį. Ką gi, tavęs laukia nuostabus metas. Tiktai neužmiršk ankstesnės patirties, – savo ir kitų, – kad bent šį kartą viskas susiklostytų būtent taip, kaip tu svajojai. Psichologijos požiūriu, įsimylėjimas mažai kuo skiriasi nuo bet kokios kitos persekiojančios idėjos. Pavyzdžiui, tave sužavėjo be galo madinga ir labai brangi rankinė, ir nuolat šmėžuoja tau prieš akis. Kur bebūtum, jeigu kuri nors iš praeivių ją turės, tu pirma tai pastebėsi. Todėl netrukus tau ims atrodyti, kad madingąja rankine “jau seniai džiaugiasi visas pasaulis, išskyrus tave vieną”. Įsimylėjimas – ne pirmasis meilės etapas, o visiškai savarankiškas jausmas. Šie abu jausmai užgimsta ir vystosi kiekvienas pagal savo dėsningumus ir tiktai išoriškai primena vienas kitą. Įsimylėjimų, neperaugančių į meilę, ženkliai daugiau, negu peraugančiųjų. Be to, meilė gali užgimti ir be įsimylėjimo. Įsimylėjėliai tikrąja to žodžio prasme “pameta galvas”. Tai patvirtino neseniai Milano universitete atlikti tyrimai. Mokslininkai nustatė, kad įsimylėjėlių kraujyje labai sumažėja sąveiką tarp galvos smegenų nervinių ląstelių aktyvinančio baltymo lygis. Todėl nervinės reakcijos akivaizdžiai sulėtėja. Biochemikų stebėjimus patvirtino ir psichologai: jų nuomone, įsimylėjėlių elgesys labai panašus į elgesį žmonių, kurių silpna nervų sistema, – neurastenikų.

Parašyk apie meilę… Aš? Kodėl aš? Aš nežinau, nesuprantu, apskritai jau seniai neberašau. Dar apie meilę. Tik jau ne aš. Patys nežino, ko prašo. Juk puikiausiai apie tai galėtų parašyti kokie televiziniai „aklų pasimatymų“ planuotojai. Jie tikrai viską išmano nuo A iki Z. O aš – ketureilių kalinys, grafomanijos tėvas, romantiškai praskydęs šešėlių gaudytojas. Ką aš galiu pasakyti apie meilę?.. Amžinas klausimas – kokio gylio ir pločio praraja tarp įsimylėjimo ir meilės? Kokius sparnus reikia užsiauginti, kad perskristum šį, rodos, neįveikiamą atstumą? Drįstu klausti, nors žinau, kad būsiu apkaltintas egoizmu, infantiliškumu ir visišku realaus gyvenimo neišmanymu. Tačiau ar valentiniškų širdučių klijavimas nėra bandymas perskristi tą prarają? Manote, sparnai iš lipdukų mus išlaikys? Ne, ne, nesiruošiu vaidinti pikto ir pagiežingo moralisto, taip pat nesistengiu ciniškumu ir ironija sužlugdyti meilės idėjos (ačiū Dievui, tai dar niekam nepavyko). Noriu tik aprašyti prarają, nes ne kartą esu ten buvęs. Mąstydamas apie tai, ką myliu, galėčiau prasitarti – labai myliu lietų, rūke skendintį savąjį miestą ir netgi… myliu žmones, bent jau stengiuosi, nors juos mylėti sunkiausia. Čia galima kirste nukirsti: „Meilės yra daug rūšių, ne apie tai kalbi, bičiuli“. Tik kažkodėl man meilė viena. Nemoku skirstyti – čia seksas, čia meilė, o čia tik pagarba ar švelnumas… Išties prisipažinsiu – bijau įsimylėti, nes jaučiu, kad mano sparnai per silpni bedugnei perskristi.

Taip gyvenau sau ramiai tris savaites. Girdžiu, kaip dunda traukiniai, drebindami žemę, matau kaip naktį čia nešviečia žibintai, o balandžiai peri kaiušinius mano balkone. Esu mergaitė žalia suknele, laukianti ateities. Taip, sakau, ir gyvenu tris savaites, nesuprasdama, kas čia dabar vyksta. Ogi, nieko ir nevyksta. Laukiu ir laukiu, nereikia man nei pinigų, nei ypatingų linksmybių. Bet gal galėčiau jus įsimylėti? Jums nieko nereikės daryti. Tikrąją to žodžio prasme – jums tereikės egzistuoti. Aš rasiu, kuo žavėtis, kas mane žavės ir sužavės. Nesijuokite, juk tai labai paprastas dalykėlis. O planas toks. Gyvenu pereinamajame laikotarpyje, kuriame susipina praeitis, dabartis ir ateitis. O iš tikrųjų labai pasiilgau praeities, ir gyvenu ateitimi. O dabarčiai labai trūksta jūsų, mielasai. Gal galėčiau jus įsimylėti? Įsimylėčiau jus, ir jūs gal net nesužinotumėte to arba, dar geriau – mes būtumėme matęsi tik vieną kartą. Ir …(čia geriausia dalis)… aš jus įsimylėčiau tik vienam mėnesiui. Ką jūs manote? Gal galėčiau jus įsimylėti, m? Debesys kybo, griaudėja naktimis, ir tik kai pradeda lyti rugpjūčio vidury – visi kaip susitarę skelbia: Ateina ruduo. Aišku, kad ateina, aišku, kad viskas bus kitaip, nei prieš metus. Ir akivaizdu, kad aš jau nebe Vilniuje ir nebe vilnietė. Ir nepaaiškinamais žodžiais pasiilgau visų ir visko. Net ir jūsų, brangusai.

Jeigu norite jums patikusiam vyriškiui padaryti gerą įspūdį, perdaug nesijaudinkite nei dėl pokalbio turinio, nei dėl savo išvaizdos. Anot psichiatro Raj Persaud, egzistuoja psichologinis triukas, kurio pagalba galite priversti kiekvieną vyriškį jus įsimylėti. Svarbiausia – kaip nors sužinoti savo „aukos“ mėgstamą emociją, po to paprasčiausiai suteikti vyriškiui galimybę labai stipriai ją išgyventi. Sakykime, norite sugundyti psichiatrą. Na, psichiatrai mėgsta, jeigu kas nors pastebi jų įžvalgumą. Vadinasi, jeigu sutikote psichiatrą ir, bendraudami su juo, leidžiate jam suprasti, kad jis yra ypatingai įžvalgus, tai labai panašu, kad psichiatras stengsis užmegzti su jumis ilgalaikį ryšį. Taip atsitiks, jeigu jums pavyks užtikrinti, kad jūsų draugijoje jis jaustųsi įžvalgesnis, negu bendraudamas su kuo nors kitu. Viena pastaba: nebūkite neišmanėlė tiesiogiai girdama jį už minėtą jo savybę. Bendraujant su jumis jam turėtų užgimti jausmas, kad jo įžvalgumas yra nuostabus ir visados laukiamas. Jeigu norite būti pakviesta į pasimatymą, tai atminkite, kad drovumas nėra kliūtis. Dažniausiai tai būna privalumas. Buvo atlikta daugybė tyrimų, kurie patvirtino, kad drovumas yra ypatingai patraukli savybė. Pripažįstama, kad ši savybė dažnai patrauklesnė, negu drąsos demonstravimas. Apklausos rodo, kad apie 50 procentų žmonių laiko save droviais. Drovumas veikiau suartina su kitais, o ne atitolina nuo jų.