Skandalai

Pasaulyje yra daugybė satanistinių brolijų, vienos iš jų vadina save ordinais, kitos gi bažnyčiomis. Satanistines grupuotes galima suskirstyti į keturis lygius, priklausomai nuo veiklos rimtumo ir žmonių pritraukimo: Pirmasis lygis – tai asmeniškai studijuojantys, mėgėjai. Šiam lygmeniui priklauso individai, kuriuos pritraukė populiarios knygos ar kiti prieinami šaltiniai. Antrajam priklauso psichopatiniai satanistai, kuriems atrodo, jog satanizmas skatina taurius ir kilnius jausmus, kurie jau yra pačiuose individuose. Trečiasis – vadinamas religiniu satanizmu. Jam priskiriamos gerai žinomos grupuotės, tokios kaip Šėtono bažnyčia, Seto šventykla, Pietų kryžius. Jos viešai reklamuojasi – turi nario mokestį. Ketvirtoji – juodieji satanistai arba satanistinės šeimos. Šios grupuotės veikia slaptai ir yra atsakingos už ritualinę prievartą. Šeimyniniai satanistai užsiima labiausiai atstumiančiomis šėtono garbinimo apeigomis tokiomis kaip kraujomaiša ir kita. Jos sunkiai susekamos, kadangi gali gana greitai kisti. Viena žymiausiųjų yra jau minėtoji Šėtono bažnyčia. Taip pat gerai žinomos: “Rytų templierių ordinas”, “Telema ordinas”, “Sidabrinės žvaigždės ordinas”, “Auksinė aušra”, “Seto šventykla”, “Trečioji Baalo šventykla”, “Tūkstantis pirma Trapezondo bažnyčia”, “Paskutinio teismo bažnyčia”, įvairūs Vudu kultai, o taip pat deivės Kali ( Kali – blogio deivė, dažniausiai vaizduojama kaip ištroškusi kraujo) ir deivės Izidės kultai, Žaliasis ordinas, Devynių kampų brolija.

Satanizmas atsirado 15 – 16a. Prasidėjus renesanso epochai ir humanizmui atsirado žmonių, kurie nusisuko nuo bažnyčios ir teigė: „Tu pats sau esi Dievas. Gyvenk taip, kaip nori. Neribok savęs. Nesi atsakingas prieš nieką. Gyvenki sau ir būki sau tiesa“. Satanizmo pradininkais laikomi Iliuminatai (apšviestieji) ir laisvųjų klubų pavyzdžiu veikiantys masonai. Satanistai savo ideologijas skleidė žaibišku greičiu, jų pagalba žmonės aukščiau visko iškėlė savo ego. Satanizmas visuomenėje išryškino nihilizmą. Bažnyčia stengdamasi kovoti su vis labiau besiplečiančia organizacija apšaukė satanistus – šėtonais, baudė juos mirtimis. Tačiau tai satanistams iki šių dienų plisti nesutrukdė. Kada atsirado gotų subkultūra sunku pasakyti. Vieni teigia, kad tada, kai mene pradėjo formuotis gotikinė meno išraiška (romantizmo epochoje), kiti, kad gotikinės idėjos pasireiškė kaip muzikinis reiškinys (tamsios niūrios dainos, „gothic rock“). Kad ir kokiu būdu, tačiau susiformavo labai įdomi, šiek tiek paslaptinga gotų subkultūra. Apversti kryžiai, kraujas, katinų valgymas, kapinių niokojimas dažnai siejami su satanizmu. Dažnas lietuvis neras skirtumų tarp satanisto ir vandalo. Anksčiau satanistai pasitenkindavo chaoso kėlimu visuomenėje, dabar jie jau lyginami su vandalais. Satanizmas – tai chaoso ideologija. Nors pirmieji satanistai buvo nusigręžę nuo bažnyčios, dabartiniai mielai lankosi bažnyčioje, tiki Dievu.

Kas yra satanizmas? Daugeliui ši sąvoka siejasi, maždaug, su tokiu paveikslu: tamsiame kapinių fone keletas jaunuolių, murmančių makabriškus užkeikimus, aukoja šėtonui juodą katę arba nekaltą mergelę, o visa tai vainikuoja „iškilminga” seksualine orgija velnio garbei. Neretai satanizmui priskiriama ir tokia atributika, kaip ilgi vyrų plaukai, tamsūs drabužiai, apversti kryžiai, sunki muzika. Tokius vaizdinius pateikia populiarioji kultūra, o pagimdo – mitologinė sąmonė, linkusi konkretizuoti abstrakčias sąvokas. Norima, kad mįslingas ir sunkiai apčiuopiamas reiškinys būtų kuo lengviau atpažįstamas pagal konkrečius bruožus. Tokiu būdu, kažkada raganos būdavo „atpažįstamos” pagal paprasčiausius apgamus ant kūno, o šiuo metu satanistai – pagal aprangą ir kitus išorinius požymius. Deja, viskas pasirodo daug sudėtingiau, nei norėtųsi: nei ilgi plaukai, nei tamsūs drabužiai savaime nedaro žmogaus satanistu – juk tokiu atveju, satanizmu tektų apkaltinti ne tiktai visą XVII-XVIII a. aukštuomenę, dėvėjusią ilgus perukus, bet ir nūdienoje tamsiai vilkinčius krikščionių dvasininkus. Kas dėl sunkiojo roko arba metalo muzikos, tai kaip ir kiekviename stiliuje, taip ir šiuose reiškiasi pačių įvairiausių pažiūrų žmonės. Stereotipų vergai nustebtų, sužinoję, kiek sunkiosios muzikos tekstų nei iš tolo nedvelkia šėtonu, ir kokiai daugybei satanistų – išvis nepatinkanti sunkioji muzika.

Visos šios mintys gali pasirodyti keistokos tiems, kurie nelaiko šėtono realia asmenybe, tačiau – patinka mums tai, ar ne, krikščionybė būtent tokiu jį ir pristato. Žinoma, galime kalbėti apie šėtoną ir kaip apie abstrakčios blogio jėgos personifikaciją. Esmės tai – nekeis, o tik dar labiau pabrėš. Įdomiausia, kad satanizmas, atrodo, ir nesiekia asmeninio šėtono garbinimo. Bent jau – kol kas. Tiesiog, „daryk tai, kas tau patinka”. Nėra pats svarbiausias satanizmui ir Dievo, kaip asmens, paneigimas. Daugelis satanistų – tiki Dievu (pasak Biblijos, tiki juo ir pats velnias). Užpečkin įgrūstas Dievas satanizmui – nebepavojingas. Todėl, pagrindinis satanizmo ginklas nukreiptas į Tiesą, Gėrį, Dorą, kaip sąvokas, kaip esmes. Pats tikriausias satanizmas – tai nihilizmas. Beje – ir žodžių kilmė artima: „satan” – reiškia „prieštarautojas”, „nihilizmas” – susijęs su neigimo sąvoka. Neigimo visko, iš eilės. Objektyvios Tiesos, moralinių vertybių, šeimos, tautos, Tėvynės, galiausiai – vertybių, kaip tokių, buvimo. Nihilizme nėra nieko objektyvaus. Kiekvienas pats sau Tiesa. Vadinasi, kiekvienas yra savaip teisus, ką bedarytų. Tai – praktinė žmogaus sudievinimo pusė. Prie nihilizmo eita gan nuosekliai ir palaipsniui. Pradžioje – paneigtas racionalus ir objektyvus Dievo pažinumas, po to – Tiesos pažinumas. O jeigu Tiesos neįmanoma pažinti, tuomet – koks pagrindas teigti, jog ji išvis yra? Galiausiai, atėjo eilė ir pačios Tiesos paneigimui.