Skandalai

Prieš porą savaičių įvyko tai, kam mes leidome įvykti. Triukšmingai ir spalvingai pražygiavo pirmasis Lietuvoje vykęs homoseksualistų paradas. Sako, Lietuva buvo paskutinė šalis Europoje, kurioje tai įvyko. Paskutinis bastionas krito, ir mes – bastiono gynėjai – šitą mūšį pralaimėjome. Tačiau kiekvienas pralaimėjimas tampa dar didesniu, jeigu iš jo nepasimokoma. O teisingai išanalizavus padarytas klaidas ir padarius išvadas, pralaimėjimas gali atnešti daug daugiau naudos, nei svaiginanti, spontaniška pergalė. Tai lyg šachmatai – pradėjęs pirmauti, pradedi nebegalvoti, ir iniciatyvą perduodi pralaiminčiam priešininkui, kuris įtempia visus savo sugebėjimus tam, kad atsiimtų prarastas pozicijas ir laimėtų. Taigi, kas kaltas dėl to, kad šalyje, kurioje trys ketvirtadaliai piliečių sako griežtą NE, kurioje tam nepritaria trečdalis parlamentarų (jau nekalbant apie tai, kad šiandien valdžioje - „konservatoriai“), kurioje veikia Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos įstatymas, kuri vis dar vadinama katalikiška, šeimą vertinančia šalimi, kurios Konstitucija įpareigoja saugoti tautos dorovę, įvyko pirmasis viešas homoseksualų gyvenimo būdo pašlovinimo renginys? Taip jau susiklostė, kad teko „iš vidaus“ stebėti pilietiškų žmonių bandymus išreikšti nepritariančią poziciją eitynių klausimu. Jaunas žmogus, gan naiviai žiūrėjau į „senosios kartos“ disidentus, turinčius ilgametę patirtį, kartais siekiančią net Sibiro lagerius, nepalaužiamas vertybes ir valią.

Britų rašytojo Erikas Artūras Bleras, labiau žinomo Džordžo Orvelo slapyvardžiu novelėje „1984“ sukūrė įtampos, priespaudos ir smurto kupiną totalitarinę visuomenę. Savo žanro genijumi vadinamas autorius sistemą pavaizdavo taip tiksliai, kad jo knyga tapo sinonimu, norint apibūdinti reiškinius, kurie gavę per didelę valdžią, išsigimsta ir pamina pirminius savo principus – tampa visą apimančia priespaudos mašina. Istorija mums pateikia eilę panašių pavyzdžių. Vienas iš esminių totalitarizmo, sukurto kūrinyje „1984“ bruožų – vadinamoji naujakalbė. Naujakalbę, esą, sukūrė visuomenę pavergusi sistema, siekianti sukurti „naują“ žmogų, sulaužyti jo norą priešintis ir mastyti taip, kaip jis to norėtų. Šio proceso esmė – nauja kalba, kurioje sunaikinama galimybė galvoti ir kalbėti pačiam. Kalba, sukurta (tiksliau tariant, stipriai nuskurdinta ir perkurta senoji kalba) taip, kad ja priverstinai kalbantis žmogus praranda galimybę išsireikšti taip, kaip to nenorėtų valdanti sistema. Terminai, sakinių daryba ir raiška tampa galingu smegenų plovimo įrankiu, nes žmogus naudodamasis naujakalbe kapituliuoja, kalba taip, kaip jam primeta naujieji šeimininkai, neturėdamas galimybės išsireikšti savaip, laisvai ir priešingai. Tokia yra naujakalbės esmė niūriame pasaulyje, nupieštame Džordžo Orvelo. Šiandien, nenatūralios seksualinės orientacijos revoliucijos šauklių armijai žengiant į Lietuvą, tenka stebėti dar vienos naujakalbės kišimą visuomenei, kurioje mes gyvename.

Dalis žmonių mano, kad jie supranta šį terminą. Tai pirma klaida, kurią padaro „gėjų“ ideologijos aukos. Negebėjimas išsiaiškinti tikrąją terminų prasmę iš pat pradžių, leidžia susiformuoti klaidingas prielaidas. Tai lyg pasirašytumėte sutartį pirkti naudotą automobilį prieš tai jo net nematę. Homoseksualumo terminas atsirado visai ne taip, kaip dauguma įsivaizduoja. Iki 1986 m. homoseksualumas buvo apibrėžiamas kaip tos pačios lyties seksualiniai santykiai. Homoseksualas buvo apibrėžiamas kaip asmuo, kuris turi ar nori turėti tokius santykius. Po 1986 m. „gėjų“ judėjimas pradėjo kitaip taikyti homoseksualumo apibrėžimą – kaip normalią ir įgimtą būseną, lygiavertę heteroseksualumui, visiškos laisvės pasirinkti savo elgesį būseną. Pagal naująjį apibrėžimą, teisingosios orientacijos žmonės gali pasirinkti tos pačios lyties santykius, o „gėjai“ gali pasirinkti priešingos lyties santykius be jokio jų tikrosios seksualinės orientacijos pakeitimo. 1986 m. „gėjai“ bandė Amerikoje įteisinti homoseksualistų pederastiją (sodomiją) kaip konstitucinę pamatinę asmeninio gyvenimo teisę, lygiavertę santuokiniams seksualiniams ryšiams. Aukščiausiasis teismas atmetė „gėjų“ argumentus. Nepavykus legitimuoti homoseksualaus elgesio kaip pamatinės teisės, „gėjų“ judėjimas persiorientavo į kitą konstitucinę teisę: mažumos statusą.

Pasiskaičius įvairių publikacijų šia tema, darosi baisu pamačius link kur krypsta "demokratija". Nesusipažinusiems su Gender Mainstreaming programa, trumpai aprašysiu jos principus ir pačią idėją. Manoma, arba bandoma įteigti, kad visos blogybės, ar lyčių nelygybė vyksta būtent todėl, kad vyrai yra vyrai, o moterys yra moterys. Panaikinus tarp jų šį suvokimą, t.y. kai jie patys nebežinos kas esą ir patys galės laisvai pasirinkti savo lytį, esą dings visa nelygybė tarp lyčių, nes lyčių, kaip savokos neliks visiškai. Jau dabar žodis sex, kuris atspindi lytį yra pakeistas žodžiu gender. Pirmas žingsnis žengtas, kai iš kalbos pašalinamas ir pakeičiamas kitu, kitą prasmę turintis žodis. Prisilaikant geriausių globalistų tradicijų, kurios teigia, kad norint valdyti žmogų, būtina pakeisti kalbą, sukląstoti (arba nuslėpti) istoriją, turėti savo rankose masinės informacijos priemones, bei vaikų-paauglių auklėjimo prieigą. Tai ilgesnis, bet duodantis puikius rezultatus kelias. Pirmuosius to rezultatus jau matėme ir Lietuvoje, kai vaikų darželiuose buvo pradėta dėstyti pasaka apie "Du Princus", kurie mylėjo vienas kitą. "Gender Loops" Lietuvos darželinukams siūlo nagrinėti pasaką, kurioje du princai įsimyli vienas kitą, susituokia ir tampa Karaliumi ir Karaliumi, taip pat "padidinti supratimą apie seksualinės įvairovės svarbą žmonėms ir visuomenei". Projekto ataskaitose minima, kad pagal šią metodiką vien Vilniuje yra apmokyta 320 vaikų darželių auklėtojų.