Prieš porą savaičių įvyko tai, kam mes leidome įvykti. Triukšmingai ir spalvingai pražygiavo pirmasis Lietuvoje vykęs homoseksualistų paradas. Sako, Lietuva buvo paskutinė šalis Europoje, kurioje tai įvyko. Paskutinis bastionas krito, ir mes – bastiono gynėjai – šitą mūšį pralaimėjome. Tačiau kiekvienas pralaimėjimas tampa dar didesniu, jeigu iš jo nepasimokoma. O teisingai išanalizavus padarytas klaidas ir padarius išvadas, pralaimėjimas gali atnešti daug daugiau naudos, nei svaiginanti, spontaniška pergalė. Tai lyg šachmatai – pradėjęs pirmauti, pradedi nebegalvoti, ir iniciatyvą perduodi pralaiminčiam priešininkui, kuris įtempia visus savo sugebėjimus tam, kad atsiimtų prarastas pozicijas ir laimėtų. Taigi, kas kaltas dėl to, kad šalyje, kurioje trys ketvirtadaliai piliečių sako griežtą NE, kurioje tam nepritaria trečdalis parlamentarų (jau nekalbant apie tai, kad šiandien valdžioje – „konservatoriai“), kurioje veikia Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos įstatymas, kuri vis dar vadinama katalikiška, šeimą vertinančia šalimi, kurios Konstitucija įpareigoja saugoti tautos dorovę, įvyko pirmasis viešas homoseksualų gyvenimo būdo pašlovinimo renginys? Taip jau susiklostė, kad teko „iš vidaus“ stebėti pilietiškų žmonių bandymus išreikšti nepritariančią poziciją eitynių klausimu. Jaunas žmogus, gan naiviai žiūrėjau į „senosios kartos“ disidentus, turinčius ilgametę patirtį, kartais siekiančią net Sibiro lagerius, nepalaužiamas vertybes ir valią.

Britų rašytojo Erikas Artūras Bleras, labiau žinomo Džordžo Orvelo slapyvardžiu novelėje „1984“ sukūrė įtampos, priespaudos ir smurto kupiną totalitarinę visuomenę. Savo žanro genijumi vadinamas autorius sistemą pavaizdavo taip tiksliai, kad jo knyga tapo sinonimu, norint apibūdinti reiškinius, kurie gavę per didelę valdžią, išsigimsta ir pamina pirminius savo principus – tampa visą apimančia priespaudos mašina. Istorija mums pateikia eilę panašių pavyzdžių. Vienas iš esminių totalitarizmo, sukurto kūrinyje „1984“ bruožų – vadinamoji naujakalbė. Naujakalbę, esą, sukūrė visuomenę pavergusi sistema, siekianti sukurti „naują“ žmogų, sulaužyti jo norą priešintis ir mastyti taip, kaip jis to norėtų. Šio proceso esmė – nauja kalba, kurioje sunaikinama galimybė galvoti ir kalbėti pačiam. Kalba, sukurta (tiksliau tariant, stipriai nuskurdinta ir perkurta senoji kalba) taip, kad ja priverstinai kalbantis žmogus praranda galimybę išsireikšti taip, kaip to nenorėtų valdanti sistema. Terminai, sakinių daryba ir raiška tampa galingu smegenų plovimo įrankiu, nes žmogus naudodamasis naujakalbe kapituliuoja, kalba taip, kaip jam primeta naujieji šeimininkai, neturėdamas galimybės išsireikšti savaip, laisvai ir priešingai. Tokia yra naujakalbės esmė niūriame pasaulyje, nupieštame Džordžo Orvelo. Šiandien, nenatūralios seksualinės orientacijos revoliucijos šauklių armijai žengiant į Lietuvą, tenka stebėti dar vienos naujakalbės kišimą visuomenei, kurioje mes gyvename.