Ceterum censeo, Carthaginam esse delendam
„Ir vis dėlto Kartaginą reikia sugriauti”, – nuolat kartodavo Romos senatoriams Markas Katonas Senasis. Šiais žodžiais jis baigdavo visas savo kalbas senate, nesvarbu, kokia tema jos būdavo sakomos.
Senovės graikai savo ruožtu kaip išskirtinę Kartaginos statytojų – finikiečių kultūrinę ypatybę minėjo verteiviškumą. Antai ir Platono „Valstybėje” rašoma, kad finikiečiams ypač būdingas pelno troškimas. Regis, tas pats troškimas nūnai užvaldė ir Lietuvos politiką, akivaizdžiai tapusią pardavimų – pirkimų, slaptų derybų ir sandorių arena. Maža to, mūsų politinį gyvenimą persunkęs verteiviškumas dabar visuotinai labinamas kaip išsvajoto realizmo ir pageidaujamo pragmatizmo ženklas. Lietuvos politikoje įsikerojo vertybių skalė, kurią civilizuota visuomenė laikytų sandariai uždarytą turguje. Kalbamas reiškinys nevaržomai plito per tris pastarąsias Seimo kadencijas. Demokratinės darbo partijos valdymo metai pratino laikyti cinizmą politikos norma. Nacionalinės „prichvatizacijos” ypatumai virto kelerius metus trukusiu serialu apie valdžios gyvenimo užkulisius.