Skandalai

Valdininkai - ne žmonės. Jie pirmiausiai pareigūnai. Taisyklė "leista, kas neuždrausta" jiems netaikoma. Vietoje jos galioja "valdininkui neuždrausta tik tai, kas tiesiogiai leista". Tai ne mano išmįslas, tai Vakarų demokratijos principas. Vadovėlinis, tarp kitko. Yra ponai tokia sąvoka "interesų konfliktas". Prisiminkime: JAV verslininkas, eidamas į kokį nors politinį ar valdininkišką postą, savo turtą valdyti perleidžia specialiai įmonei, kad nebūtų intereso konfliktų. Taip ir valdininkai, susiję su žemės reikalais, turėtų perleisti savo žemės reikalus specialiai agentūrai. Šitą košę užvirė ne valdininkai, o politikai, tiek savo naudai tampę įstatymus, kad jie dabar primena ne geležinkelio bėgius, kuriais nenukrypdamas į šonus turėtų judėti valdininkijos traukinys, o sulankstytos armatūros priverstą lauką, per kurį nenusilaužęs kojos sugeba prasigauti tik tas pats valdininkas - jis ten gyvena, tai jo džiunglės. Teisės sistema Lietuvoje apskritai siaubinga. Neužtenka, kad perėmėme prancūzišką kontinentinės teisės modelį, pakeliui dar pagražintą vokiečių ir rusų, tai jį dar sudarkė ir bolševikai.

Amerikoje, siekiant bakalauro, magistro, o juo labiau - kitų laipsnių, daliai pačių gabiausių studentų, o tokių yra maždaug 10–15 proc., skiriamas tikrai labai didelis dėmesys. Netgi privačiuose universitetuose, kurie yra itin brangūs, kaip, tarkim, Kolumbijos, kur mokslas kainuoja per 30 000 dolerių, geriausi bakalaurai gauna stipendijas. Magistrantūroje, doktorantūroje dar geriau – jiems apmokamas visas mokslas ir dar apie 25 000 dolerių per metus skiriama pragyvenimui. Nes Amerikoje labai gerai suprantama, kad išlaikyti labai aukštą mokslo lygį galima tik rimtai remiant itin gabius žmones. Juk kas iš tiesų valdo pasaulį? Dažnai tie, kurie yra baigę prestižinius universitetus ir buvę geriausi tų universitetų studentai. Nes intelektas yra ne tik tos šalies, bet ir viso pasaulio ateitis. Tą, be abejonės, reikėtų daryti ir Lietuvoje. Užuot išleidusi pačius gabiausius studentus išvažiuoti kitur, ir valdžia, ir verslas turėtų suteikti jiems ypatingas sąlygas, kad tik jie liktų čia. Nes būtent jie ateityje tikrai daug pasieks ir daug duos Lietuvai.

Tam kad apie gyventojų protestus niekas nesužinotų, Lietuvoje pakanka regioninės žiniasklaidos atstovus nuvežti į Barseloną. Tuomet jie rodys ir rašys tai ką jūs norite, o respublikinė media problema nesidomės dėl problemos provincialumo. Taip jus visus galima sutraiškyti piaru (Public Relation) ir niekas apie tai nežinos. Kol neturėjau problemų, tol atrodė mūsų šalis demokratiška, bet štai vieną gražią dieną atėjo tarptautinio kapitalo grupė "Nemuno banga group" ir sugalvojo šalia mano namų statyti chemijos gigantą. Pasakysit, kad yra įstatymai tam ir atsakingos institucijos. Taip ir aš galvojau. Poveikio aplinkai vertinime ir techninėje dokumentacijoje nurodoma, kad gamykla yra plastmasinių žaliavų, kas reiškia, jog nuo gyvenamosios zonos turi būti 500-1000m. Taip atrodo turėtų išsispręsti visos problemos ir neaiškumų neturėtų būti. Tačiau gamyklos stūmėjai nori sutaupyti pinigų dėl arčiau esančios patogios infrastruktūros ir gamyklą pavadino ne plastmasinių žaliavų, o plastiko ir priskyrė ją kategorijai "kitos medžiagos", kam galioja atstumas 300 m. Tai yra aiškiai per mažai.

Korupcija, kontrabanda, žemės grobimas, privatizacija, hiperinfliacija, investicinių bendrovių ir bankų žlugimas, rublinių indėlių ir dolerio nuvertėjimas, komunalinių paslaugų, sveikatos apsaugos, švietimo kaštų augimas daugumą Lietuvos žmonių nuvarė prie skurdo ribos, kiti gi pasakiškai pralobo, nepaisant Konstitucijoje deklaruojamos visų žmonių lygių teisių ir prigimtinių laisvių. Prieš Seimo rinkimus Vytenis Andriukaitis melavo, kai su socdemais žadėjo įvesti progresyvinius mokesčius. Vietoje to daugelio apvogtų ir nuskurdintų žmonių vaikus valdžia nuvarė į šiukšlynus ir kalėjimus. Tokią Europoje labiausiai diferencijuotą pragyvenimo lygio sistemą per 14 metų sukūrė, o pašalindami R.Paksą, taip jie mano kad apgynė ir pridengė Valstybės saugumo departamentas, neteisėtai sekęs ir kontroliavęs neliečiamą žmonių privatų gyvenimą; Seimo dauguma, leisdama įstatymus, prieštaraujančius Konstitucijai; piktnaudžiaujantis diskrecija dvigubų standartų Konstitucinis Teismas; valstybės išlaikomi “intelektualai”, kai kurie bažnyčios hierarchai, prezidentą šmeižusi žiniasklaida ir “politologai”. Vieningai pasityčiojus iš daugumos žmonių ir iš demokratijos, priėmus įstatymą prieš vieną žmogų, šakalų gauja, kaip ir jai dera tuoj pat atnaujino tarpusavio pjautynes, revanšistas V.Adamkus vėl kandidatavo bet kokia kaina. Daugelis mano, kad pagrindinis sąmokslo vykdytojas yra Artūras Paulauskas, KGB karininko sūnus, dėl ligos nenuėjęs tėvo pėdomis, grobęs valstybės žemę.

Artūras Paulauskas 1975 metais bandė įstoti į KGB, tačiau nebuvo priimtas tik dėl medicininės komisijos išvadų. 1975.XI.24 siuntime į medicininę-ekspertinę komisiją rašoma: prašoma apžiūrėti pil. Paulauską Artūrą ir patikrinti sveikatą, patikrinimo tikslas - nustatyti, ar A.Paulauskas tinka darbui KGB organuose. Komisijos išvadas prašoma pateikti drg. Grybauskui į KGB Lietuvos SSR kadrų skyrių. 1975.XII.26 karinė gydymo komisija konstatavo, kad jis operatyvinei tarnybai netinkamas. Buvęs vienas iš KGB Lietuvos padalinio vadovų Vladas Gulbinas teigia, kad sveikatos reikalavimai žmonėms, norintiems tapti operatyviniais KGB darbuotojais, būdavo labai griežti. "Jeigu kandidatai nepraeidavo medicinos komisijos, niekas negalėdavo jiems padėti, net ir faktas, kad kandidato tėvas - KGB pulkininkas", - sakė V.Gulbinas, paklaustas, ar A.Paulausko tėvas Stasys Paulauskas, tuometinis KGB pulkininkas, negalėjo padėt sūnui įstoti į šią organizaciją. A.Paulauskas nuo rinkėjų yra nuslėpęs ir kai kuriuos kitus savo biografijos faktus: Seimo Pirmininko A.Paulausko biografijoje, kurią galima rasti oficialiuose Seimo puslapiuose internete, nuslėpta, kad A.Paulauskas dirbo LKP CK.

Viena iš Darbo partijos sėkmės priežasčių – tyla oponentų pozicijose. Nė viena partija prieš šiuos rinkimus nesigriebė agresyvių veiksmų prieš populistus, nė viena rinkimų kampanija nebuvo nukreipta prieš utopizmą. Tiesiog viskas tekėjo savo vaga... Giliau pažvelgus, viskas klojosi lyg pasakoje: Kartą svečiuojantis vieno bičiulio namuose išgirdau kažką krebždant rūsyje. Paklausiau, gal namuose yra pelių. Jis tikino, jog to negali būti. Net krebždesio negirdėjo. Kitą kartą vėl išgirdau brazdėjimą – šįkart stipresnį. Bičiulis toliau neigė, jog name yra griaužikų. Prabėgus kiek laiko vėl užsukau į svečius. Grindyse žiojėjo skylės, pelių daugėjo. Bičiulis pripažino, jog namie atsirado mažas peliukas, tačiau jis nesukelia jokių nepatogumų. Gal pabandyk išnaikinti peles, sakiau jam. Tuokart jis numojo ranka. Užsukęs pas jį dar po mėnesio, radau apgriaužtus baldus ir aptuštintas maisto atsargas. Bičiulis atsiprašė, jog negali manęs pakviesti pietų. Krebždesys kurtinančiai aidėjo visame name. Pasiteiravau, gal jis vis dėlto imsis priemonių pelėms naikinti. Draugas tik atsakė, jog pelė vos viena, gyventi ji netrukdo... Dabar gal net smagiau. Galiausiai aplankiau bičiulį birželio vidury – namas kone virto griuvėsiais. Gal dabar metas kažką daryti? Deja, atsako man jis, kažką daryti jau per vėlu...

Paksas bent truputį pradėjo valyti korupciją krašte. Kiek tai buvo jo nuopelnas, kiek kitų - nėra taip svarbu. Svarbu, kad jis pradėjo. O tai aiškiai suerzino visą valdymo struktūrą - netgi politikus, kurie nešioja švarius rūbus. Gaila, Paksas nelabai gerai sureagavo į sukeltą karą prieš jį. Jam buvo būtina pažadėti krašto žmonėms, kad jis netoleruos kyšius imančių pareigūnų, kad jis reikalaus iš visų savo patarėjų prisiekti, kad jie neturi jokių įsipareigojimų kitoms valdžioms ar nešvarioms organizacijoms. Jam buvo būtina pranešti, kad netoleruos jokių išimčių ir kad tuoj pat pradės valymo darbus. Deja, jis praleido gerą progą tai padaryti. Kitiems politikams ramu, kad jis to nepadarė. Grįžkime prie rimčiausio pavojaus - pavojaus Lietuvai. Per amžių amžius, kai Lietuva atsidurdavo pavojuje, kai ji būdavo užkariauta ar pavergta, Lietuvoje iškildavo didvyriai - dvasiniai didžiūnai. Jie narsiai vesdavo krašto žmones į geresnį rytojų, į ateitį savo žemėje.

Pil. A. Zuokas nedalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės atstatyme ir jos tuometiniame ekonominiame gyvenime, t. y. Visai Lietuvai sunkiomis dienomis. Jis tuo metu „kalė“ pinigus užsienyje, bendradarbiaudamas su įvairiomis tarnybomis, tame tarpe ir FSB (KGB), nes kaip jis pats įrodo savo pinigų kilmę? Neva, dirbo žurnalistu tuomet. Dabartine savo veikla jis įrodė, kad moka dirbti, tačiau kaip?! Imdamas 10% nuo statybų ir kt. Reketuodamas verslininkus. Kodėl iki šiol jam neiškelta baudžiamoji byla už šiuos veiksmus? Paprasčiausiai visa sistema yra supuvusi, korumpuota ir jam turbūt tenka dalintis su aukštesnėmis institucijomis (pvz. V. Adamkaus rėmimas prezidentinėje kompanijoje). 2004 m. pil. A. Zuokas užsipuola dar jauną generolo P.Plechavičiaus karių sąjungą, norėdamas ją sužlugdyti. Kodėl?

Žiniasklaida pastaruoju metu dažnai suteikia tribūną visokio plauko biurokratams vadinantiems save kovotojais su smurtu ir už lygias teises. Taip, smurtas mūsų visuomenėje tampa vis rimtesne problema. Su tuo sutinka visi. Ir tai yra kontrastas tam, kas buvo tarpukario Lietuvoje ir net sovietmečiu. Nesutariama tik dėl priežasčių ir „kovos“ su smurtu priemonių. Pirma, reikia pastebėti, kad betkokia kova jau yra smurtas. Sunki materialinė daugumos žmonių padėtis sovietinių trintukų sukurto laukinio kapitalizmo sąlygomis yra pagrindinė smurto didėjimo priežastis, kuri jau kelis tūkstančius metų turi pavadinimą – KOVA UŽ BŪVĮ. Tokioje kovoje išlieka tik stipriausieji. Išmokę apsiginti smurtu, bei melu ir gyvena smurtaudami, bei meluodami. Ta kova taip paaštrėjo, kad jau persikelia į šeimą, kuri dar visai neseniai buvo saugus užutekis pasislėpti nuo visuomenės audrų ir negandų. Korumpuota valdžia ligi šiol užsiima tik savo ir stambaus kapitalo interesų lobizmu. Ji prekiauja valdžios galiomis.