Kam šaukiama neeilinė Seimo sesija?

Sakoma, kad kovai su korupcija politinėje sistemoje. Gerai, kad stengiamasi kovoti. Bet tai, kaip tai daroma, labiau panašu į bandymą prieš rinkimus demonstruoti aktyvumą, nei į pastangas realiai įveikti bėdas. Matome atskirus veiksmus, bet ne strategiją. Per atskirus medžius nebematoma miško.

Visų pirma dėl pačios korupcijos – dar vis galvojama, kad didžiausia problema yra pinigų ir reklamos apskaitos kontrolė. Todėl štai džiaugiamasi, kad, nors ir vėluojant, bus priimtas Rinkimų kampanijos finansavimo kontrolės įstatymas.

Bet didžioji problema visai kitur – rinkimų kampanijose naudojami neproporcingai dideli pinigai. Rinkimuose varžosi ne partijų programos, o brangiai kainuojančios reklamos agentūros. Kuo toliau, tuo labiau Lietuvoje rinkimų kampanijos metu varžosi ne partijos, jų lyderiai ar programos, o tik dideli pinigai; pinigai, kurių gavimo ir panaudojimo buhalterinės ataskaitos bus visiškai teisingos; pinigai, kurių kilmės šaltiniai kuo toliau, tuo labiau, aiškėja, yra susiję

su Rusijos strateginiais interesais Baltijos valstybėse. Tačiau neturime tikėtis, kada tai pamatysime buhalterinėse ataskaitose.

Štai eina gandas, kad V. Uspaskich’as šiems rinkimams žada išleisti 6 mln. Lt. Prieš dvejus metus J. Borisovas deklaravo, kad R. Pakso rinkimų kampanijai skiria 1 mln. litų (ar 1 mln. dol.).

Ar tai tik sutapimas, ar Lietuvoje realizuojami Rusijos strateginiai interesai?

Atrodo, kad Lietuvoje nieko nei stebina, nei gąsdina, nei jaudina tai, kad du asmenys, kilę iš Rusijos ir ne taip seniai atsiradę Lietuvoje, pastaruosius kelerius metus Lietuvos politiniam gyvenimui daro tokią ryškią įtaką. Dideliais pinigais ir viešai deklaruotais. Ar tai tik atsitiktinis sutapimas, ar strateginių poslinkių Lietuvos politiniame gyvenime požymiai, indikuojantys, kad Lietuvoje yra realizuojami Rusijos strateginiai interesai? Ar galbūt Lietuvoje jau nedrįstama tokių klausimų kelti? Ir todėl imituojama kova su korupcija, klausomasi telefoninių pokalbių, svarstomos rinkimų kampanijos finansavimo kontrolės įstatymų pataisos, užsiiminėjama visais kitokiais niekais ir, atrodo, kad visa tai daroma tik tam, kad neužduotume esminio klausimo, – kiek visi pastaraisiais metais Lietuvoje vykstantys politiniai procesai yra įtakojami Rusijos.

Lietuvoje nemėgstame atvirai svarstyti strateginių politinių klausimų, galbūt ir todėl, kad juose reikėtų minėti Rusijos vardą, ir ne visada tik gerai.

Tuo tarpu Rusijos politikos lyderiai atvirai svarsto Rusijos strateginius interesus net ir tada, jei tai nepalankiai nušviečia Rusijos interesų įgyvendinimo būdus.

Štai D. Rogozin, Lietuvoje gerai žinomas, respektabilus Rusijos politikas (ne koks nors Vladimir Žirinovskij), Rusijos Dūmos Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, proputiniškos partijos “Tėvynė” pirmininkas. Jo žodžiai paprasti ir aiškūs:

“Pagal bendrą gyventojų skaičių šios dvi valstybės (Latvija ir Estija) – trijų Maskvos rajonų dydžio. Ir elgtis su jomis reikia taip, kaip visame pasaulyje elgiasi amerikiečiai – (veikti) per ekonomiką ir bankus.

Nereikia ten pumpuoti naftos, dujų, parduoti spalvotųjų metalų nežinant kam. Pirmiausia reikia “nupirkti pirkėją” (kupitj pokupatelia) šiose respublikose, o tada jau mūsų pirkėjui parduoti tai, ko reikia Baltijos valstybėms. O iš prekybos rusiškomis žaliavomis gautą pelną naudoti palaikymui legitimių partijų ir politikų, kurie siekia plėtoti geros kaimynystės santykius su Rusija…

Ekonomika atvira ir tarptautinė, taigi nekalbama apie kokią nors “penktąją koloną”.

Mes norime, kad Baltijos valstybės gerbtų Rytų rinką, kurios dėka jos maitinasi. Visas pasaulis gyvena pagal tokias taisykles”. “Litovskij kurjer” (perspausdinta iš “Trud”). 2004 07 22-28, Nr.29.

Taip vienas Rusijos užsienio politikos lyderių atvirai dėsto Rusijos strategiją Baltijos valstybėse.

Galima prisiminti ir Stanislav Belkovskij, Rusijos Nacionalinės strategijos Tarybos generalinio direktoriaus tekstą, prieš 2003 m. Prezidento rinkimus 2002 m. spalio mėn. atspausdintą “Nezavisimaja gazeta” laikraštyje. Štai žodžiai, kurie labai paprastai išdėsto Rusijos strategijos Baltijos valstybėse esmę: “Prieš 5-6 metus, kai euforinį nacionalinės nepriklausomybės atgavimo laikotarpį pakeitė rūsti kasdieninio savarankiško egzistavimo kasdienybė, susiklostė palankios aplinkybės, kad Baltijos valstybėse į valdžią ateitų prorusiškos jėgos. Tokiu, ir tik tokiu atveju būtų buvęs galimas tarybinio Pabaltijo respublikų stojimo į NATO stabdymas. Tokio sprendimo kaina būtų buvusi palyginus nedidelė – ne didesnė už Krasnojarsko gubernatoriaus rinkimų biudžetą./…/ O juk kokie 7-10 mln. dolerių (niekingai maža suma pagal Rusijos stambaus biznio mastelius), investuoti į Lietuvą prieš 3-4 metus, leistų Rusijai dabar jaustis komfortiškai svarstant Kaliningrado klausimą. …Kam reikalingi piktieji Rogozino išpuoliai prieš Europos Sąjungą, jeigu realūs spaudimo Europos Sąjungai instrumentai yra seniai prarasti? Va, jeigu Rusija kontroliuotų Lietuvą – būtų kitas reikalas.” Ir baigiasi šis įspūdingas ir išraiškingas pasažas griežtu priminimu “Kremliaus specialistams”: “…Lietuvos Prezidento rinkimai – 2002 metų gruodžio 22 dieną”.

Rusija turi aiškią nacionalinę strategiją, kaip susigrąžinti savo įtaką ten, kur per pastarąjį dešimtmetį ji buvo bent formaliai prarasta.

Sprendžiant iš pastarųjų kelerių metų politinių įvykių Lietuvoje, galima spėti, kad ši strategija yra nebe nauja ir jau pakankamai sėkmingai įgyvendinama. Bent jau Lietuvoje. V. Uspaskich savo turtus susikrovė pardavinėdamas Lietuvai “Gazprom” dujas, o “iš prekybos rusiškomis žaliavomis gautą pelną” jau kelinti metai naudoja savo ir savo partijos politinei sėkmei palaikyti.

Vakarai ramūs, o Lietuva neturi nacionalinės strategijos

Taigi turime konstatuoti paprastus ir akivaizdžius faktus: Lietuvos vidinis politinis gyvenimas yra aktyviai įtakojamas sėkmingai įgyvendinamos Rusijos nacionalinės strategijos. Tokią įtaką balansuojančios Vakarų strategijos nematome ir nejaučiame, nes Vakarai, ko gero, pasitenkina tuo, kad Lietuva yra priimta į ES ir NATO ir yra įsitikinę, kad jie padarė viską, kas nuo jų priklausė. Lietuviškos nacionalinės strategijos, ką priešpastatyti rusiškajai strategijai, nėra ir neatrodo, kad artimiausiu metu atsirastų. Atrodo, kad net tokio poreikio nejaučia nei tie, kas kuria lietuviškąją politiką, nei tie, kas tą politiką analizuoja.

Lietuvos valstybė turi strategiją, kaip vystyti kaimą ir kaip kurti žinių ekonomiką, kaip kovoti su skurdu ir kaip kovoti su narkomanija, tačiau neturi net užuomazgų kokios nors lietuviškos nacionalinės strategijos, kuri atsakytų, ką daryti su vis aktyvėjančiu Rusijos nacionalinės strategijos įgyvendinimu Lietuvoje.

Štai ką reikėtų svarstyti šioje neeilinėje sesijoje, jeigu valdančiai daugumai tikrai rūpėtų, kaip apsaugoti Lietuvos politinę sistemą nuo nepageidaujamų įtakų. Korupcija yra blogai, bet tai, kas kelia didžiausią pavojų Lietuvos politinei sistemai, nėra lietuviškoji korupcija.

Parengta pagal 2004 m. rugpjūčio 16 d. spaudos konferenciją

Views All Time
Views All Time
1519
Views Today
Views Today
1
0 0