Žiniasklaida pastaruoju metu dažnai suteikia tribūną visokio plauko biurokratams vadinantiems save kovotojais su smurtu ir už lygias teises. Taip, smurtas mūsų visuomenėje tampa vis rimtesne problema. Su tuo sutinka visi. Ir tai yra kontrastas tam, kas buvo tarpukario Lietuvoje ir net sovietmečiu. Nesutariama tik dėl priežasčių ir „kovos“ su smurtu priemonių. Pirma, reikia pastebėti, kad betkokia kova jau yra smurtas. Sunki materialinė daugumos žmonių padėtis sovietinių trintukų sukurto laukinio kapitalizmo sąlygomis yra pagrindinė smurto didėjimo priežastis, kuri jau kelis tūkstančius metų turi pavadinimą – KOVA UŽ BŪVĮ. Tokioje kovoje išlieka tik stipriausieji. Išmokę apsiginti smurtu, bei melu ir gyvena smurtaudami, bei meluodami. Ta kova taip paaštrėjo, kad jau persikelia į šeimą, kuri dar visai neseniai buvo saugus užutekis pasislėpti nuo visuomenės audrų ir negandų. Korumpuota valdžia ligi šiol užsiima tik savo ir stambaus kapitalo interesų lobizmu. Ji prekiauja valdžios galiomis. Ji, vengdama spręsti daugumos piliečių problemas, siekia nukreipti nuo savęs dėmesį ir kuria visokias „priedangos“ institucijas kovai su smurtu. Samdo „viešūjų ryšių kompanijas“, o paprasčiau pasakius, profesionalius melagius. Pagal demokratijos principus ir mūsų Konstituciją, valdžia gali turėti tik tiek galių, kiek jų suteikia ją rinkę piliečiai. Piliečiai, matydami pragaištingą valdžios ekonominę ir socialinę politiką, nebenori ir nebeišgali remti tokios valdžios ir visokiais būdais vengia mokesčių ir įstatymų. Valdžia į tai atsako teisėsaugos, mokesčių inspekcijų galių didinimu, visuotiniu pajamų deklaravimu, mokesčių didinimu. Piliečiai ir verslas į tai atsako emigracija. Tai pirmieji požymiai, kad valdžia ir ją rinkę piliečiai veikia vieni prieš kitus ir taip griauna dar nesustiprėjusią Lietuvos valstybę. Ligi šiol buvusios valdžios tai puikiai supranta ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl taip noriai ir vieningai jie atsisako dalies savo valdžios galių ir perduoda jas Europos Sąjungai. Ar jūs kada nors matėte, kad kas nors sava valia atsisakytų valdžios? Nes valdžia yra turtas, o turtas – valdžia! Jei dalies atsisako, tai tik tam, kad neprarastų visko.

Viena iš smurto formų – užversti žmones visokiom prievolėm ir gąsdinimais, vaikyti juos po valdžios institucijas, kad sudaryti reformų bei veikimo įvaizdį ir neleisti suvokti tikrąją padėtį. Viena iš tokių „priemonių“ yra visuotinis pajamų deklaravimas, kai 5% piliečių valdo apie 90% viso turto. Ar kas nors nežino kas bus parašyta likusiųjų 95% gyventojų deklaracijose? Skurdas, geriausiu atveju, vegetavimas. Visuotinis pajamų deklaravimas yra valdžios invazija į privatų žmonių gyvenimą ir prieštarauja nekaltumo prezumcijai, nes reikalauja duoti parodymus apie/prieš save ir įrodinėti, kad nesame sukčiai, vagys ar melagiai. Beto, pajamų, statistinių ir kt. ataskaitų ruošimas, duomenų teikimas ir kt. prievolės yra nelengvas, reikalaujantis pakankamos kvalifikacijos, neapmokamas darbas, kuris jau kelis šimtmečius turi taiklų pavadinimą – LAŽAS. Todėl tokius valdžios ir piliečių santykius tegalima vadinti FEODALINIAIS. Tas piliečių ir įmonių įdėtas neapmokamas darbas turi konkrečią materialią išraišką ir, geriausiu atveju, vertintinas, kaip paslėpti papildomi mokesčiai. Todėl visuomenė priešinasi, protestuoja, sukčiauja, emigruoja, o valdžia gąsdina ir baudžia. Ar tai ne smurtas? Ar ne tai moko visus smurtauti ir meluoti? Kas negali gyventi laisvai ir sąžiningai – sukčiauja ir smurtauja. Gyventi tai norisi, net jei tu – jau garbingo amžiaus senolis. O jeigu tu – dar išsilavinęs, nagingas, stiprus ir kūrybingas! Taigi, Ponai bendrapiliečiai, „kovoti“ su smurtu šeimoje ir valstybėje galima tik laisvanoriškai, abipusiai naudingai ir kūrybingai BENRADARBIAUJANT! Jei bent viena iš pusių to nenori suprasti, tenka kovoti t.y. smurtauti.

Moterų ar vyrų lygių galimybių ar vaikų teisių gynimo komisijų, žiniasklaidos įsikišimas į šeimą taip pat yra smurtas, lygiai traumuojantis, ne tik agresorių, bet ir jo auką. Taip inicijuotos skyrybos ar vaiko paėmimas iš šeimos yra didžiulė trauma silpnesniesiems, kurie ir taip kenčia. Dar daugiau, valdžios (komisijų, pareigūnų) kišimasis į privatų žmonių (piliečių) gyvenimą prieštarauja Konstitucijai, nes piliečiai (tikrieji Lietuvos suverenai) jokiame referendume nedelegavo tokios teisės valdžiai. Pagal Konstituciją, kurios vienas tikslų – riboti valdžios galias, draudžia kištis į privatų žmonių gyvenimą, kitaip kaip tik pagal įstatymus ir teismo sprendimą. Toks įsikišimas galimas tik, kai yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai ar vienas iš šeimos narių prašo pagalbos pats. Tas įsikišimas turi būti labai konfidencialus ir taktiškas. Nes labai dažnai sunku susigaudyti, kas yra tikrasis smurto iniciatorius. Ar mušeika vyras, piktnaudžiaujantis savo fizine galia, ar sukta aferistė žmona nenorinti atsižvelgti į pagrįstus išvesto iš pusiausvyros vyro pageidavimus. Ar tėvai išvesti iš kantrybės diržu pamokę savo atžalą už įžūlų priešinimąsi tvarkai ir dorai, ar vaikas tapo degraduotų tėvų išpuolio auka, nepaklusęs jų žeminimui. Ne reti atvejai kai smurtautojas ar vandalas paauglys, pagautas nusižengimo vietoje tėškia į akis: „Neliesk manęs – neturi teisės smurtauti!“. Paauglys turi teisę smurtauti, o suaugę, net tėvai, neturi teisės taikyti adekvačių priemonių jam sudrausminti, o teisėsauga už vaiko nusižengimus baudžia tėvus… Tikra smurto mokykla – nebaudžiamumas. Dabar nusistovėjo praktika, kai iš teisėsaugos institucijų ar inspekcijų informacija apie įtariamuosius „nuteka“ į žiniasklaidą, kuri naršymą po asmeninius santykius pavertė verslu, o daliai visuomenės tai tapo laiko praleidimu ir pramoga. Ar tai ne smurtas ir smurto pamokos? Apie daugelį profesorių, gydytojų ar kitų pasišventusių žmonių net negirdėjome. Apie daktarus, šmikinius, vertelkas, jų veiklos metodus ir „technologijas“ kalba visi, net kūdikiai. Jie žinomesni už daugelį Seimo ar Vyriausybės narių. Ir už tokią smurto propagandą niekas nebaudžiamas.

Šeimos specialistai jau seniai suprato, kad šeimos problemos yra visų jos narių ir jų tarpusavio santykių problemos, kurias spręsti galima tik pozityviai veikiant visus šeimos narius ir jų santykius. Tai galioja ir valstybei. Tai socialinio solidarumo abėcėlė. Valdžios institucijų kišimasis į šeimą yra totalitarinio mentaliteto reliktas, kuris suteikia teisę pareigūnams daryti ne tik materialaus asmeninio turto kratą, bet net ir asmeninių žmoniškųjų santykių „kratą“. Jei būsto kratai reikia bent prokuroro leidimo, tai į šeimą galima kištis vien tik „geranoriui“ anonimiškai pranešus ir dar paviešinti. Kartu su žiniasklaida visokio plauko inspektoriai be jokio teisinio pagrindo naršo po mūsų asmeninius finansus, saugumiečiai klausosi mūsų telefono pokalbių, visokių teisių gynimo inspektoriai naršo po mūsų asmeninius santykius. Ir tai vadinama demokratija!? To viešai ne visada sau leisdavo net NKVD/KGB generolai, ne tik inspektoriai. Ne nuostabu, kokioje visuomenėje užaugo ir vadybos mokslus baigė dabartiniai valdžios vyrai ir moterys, buvę sovietiniai tijūnai – tokia ir tvarka. Nes jų devizas: “Mušk silpnus, kad stipriųjų bijotų“. Užtenka. Valdžia privalo tarnauti mums. Tik reikia to tinkamai pareikalauti.

Dabar prasidėjo beveik visų valdžių rinkimo metas. Laikas, kai Jūs, Lietuvos piliečiai, galite taikiai „pasmurtauti“ ir treptelti koja prisimelavusiai valdžiai. Žadėti moka visi, ypač seni melagiai. Kelkite konkrečius reikalavimus ir balsuokite tik už tuos, kurie jau vakar ir šiandien su jumis bendradarbiauja. Pakelkit reikalavimų kartelę taip, kad melagiai patys pasitrauktų. Valytojos ar mėšlavėžio gali ir nerasti, prezidentų ir kitokių vadų visada atsiras, kokių tik norit! Tik neprašykit dovanų, pašalpų ar lengvatų. Nes jie puikiai to išmokę. Pirma iš visų atima kiek gali, biudžetą išsidalina, o trupinius palieka pašalpoms. Neprašykite darbo – valdžia niekada materialinių vertybių nekuria, tik didina valgančių biurokratų gaują ir kuria teisinius bei biurokratinius apribojimus, kurie arba padeda arba trukdo gyventi. Dažniausiai trukdo, nes taip lengviau valdžiai ir stambiam kapitalui. Bedarbystė yra sukurta ir palaikoma tikslingai. Kad norėtume dirbti pusvelčiui, kaip vergai. Apsidairykime aplinkui – kiek visur betvarkės, atliekų, neartų dirvonų. Kiek aplinkui žmonių laukiančių paslaugų už prieinamą kainą. Puikios nišos visokiam verslui, ypač smulkiajam. Čia ir jūsų darbo vietos, čia jūsų vieta sėkmei ir išradingumui, jūsų ir mūsų laimei. Jau minėti 95% žmonių, kurie norėtų jūsų paslaugų neturi pinigų, o tie 5% turtuolių nenori mokėti tiek, kad jūs galėtumėte daryti savo verslą pelningai. Jie nenori auginti konkurentų ir prarasti pusvelčiui samdomų darbuotojų, kurie taip pat norėtų pradėti savo verslą. Būtent valdžia atsakinga už tokią tvarką, nes tik ji gali ją keisti. Bet nekeičia. Dusina smulkų verslą mokesčiais ir visokiom biurokratinėm bei buhalterinėm taisyklėm, kad norint jų laikytis nelieka laiko verslui, o visą pelną suėda administravimo ir valdymo išlaidos. Valdžia taip karštligiškai kaitalioja įstatymus, kad pati juose nebesusigaudo. Geriausias pavyzdys mokesčių inspekcijos tinklalapis, kuriame apstu dokumentų aiškinančių jau pasenusius teisės aktus. Toje klampynėje klysta net aukščiausios klasės profesionalai. O kaip verslą daryti tik ką mokyklą baigusiam jaunuoliui ar pradinę baigusiam kaimiečiui. Argi tai ne smurtas?

Mes patys galime užsidirbti. Tik tegul mums netrukdo ir neatima paskutinių skatikų. Daugumas iš mūsų stiprūs ir išsilavinę, tik užguiti ir neryžtingi. Reikalaukite, kad kiekvienas, sukūręs sau darbo vietą ir uždirbantis vidutinį darbo užmokestį nemokėtų jokių pajamų mokesčių, tik sveikatos, pensijų ar kt. draudimą. Nes mokesčiai – tai ne tik duoklė valdžiai ir visuomenei, bet ir bauda už sėkmingą veiklą. Argi mes to nusipelnome? Kitas dalykas draudimas – tai kaupimas ateičiai, bet tik tada, kai jo nesuvalgo kiti ir infliacija. Gaunantys daugiau nei vidurkis turi mokėti progresyvinius pajamų mokesčius – sėkmės vaisiais iš laimės galima ir su silpnesniais pasidalinti. Jokių pajamų deklaracijų – jūsų pajamos – asmeninio gyvenimo ir komercinė paslaptis. O nekilnojamą ir brangų turtą privalo registruoti visi, nes valstybės prievolė jį ginti, apdrausti ir tikrinti ar nepavogtas. Pajamos, virtusios turtu, tampa viešos ir negali būti slepiamos. Ir tada visokio plauko sukčiai bei melagiai, vengiantys mokėti mokesčius, pasirodys patys, tereiks patikrinti ar sumokėti visi mokesčiai nuo pajamų už kurias pirktas turtas. Ir tikrinti reiks mažiau ir pasislėpti sunkiau. Taip valstybė atliks dar vieną savo priedermę – patikrins ar turtingieji palaiko valstybę ir remia silpnesniuosius visuomenės narius. Ne tik baus, bet ir socialinį solidarumą bei valstybiškumą skatins. Silpnieji visiškai priklauso nuo valstybės paramos, todėl visada ją remia pagal išgales. O tie, kurie lengvai gali užsidirbti patys, dirbs ir kitiems darbo duos, kad galėtų viešai pirkti turtą. Sakote nesurinksime mokesčių socialinėms reikmėms. Netiesa! Kuo daugiau uždirbsime, tuo daugiau vartosime ir padidėję pridėtinės vertės bei draudimo mokesčiai padengs trūkumus. Jei valdžiai nepakaks daugiau kaip kas šešto mūsų suvalgomo kąsnio (1:15,25%), tai kam reikalinga tokia valdžia? Bet, svarbiausia, apsimokės būti sąžiningu, aktyvesniu ir savarankišku. Kam laukti biudžeto trupinių nuo valdžios stalo, jei sugebi pats susimokėti už save ir silpnesnius bet mylimus savo šeimos narius? Ar ne tai yra visų mūsų troškimas ir šventa pareiga, kuriuos šiandien mes baigiame pamiršti? Kai pensininkai, ne tik patys vos prasimaitina, bet dar turi remti bedarbius savo vaikus ir anūkus, degraduojančius iš nevilties. Jei kandidatai nežino, kaip tai padaryti, nebalsuokime už juos. Tai jų pilietinė pareiga sugalvoti ir paskaičiuoti, kaip tai tinkamai įgyvendinti. Ir nemaitinti mūsų pažadais, o įtikinti, kad tie jų planai yra realūs. Kai perkame prekes ar paslaugas, mums nepakanka pažadų, reikalaujame garantijų. Tai kodėl valdžios atsiperka tik pažadais? Mums reikia kokybiškų valdžios paslaugų. Laukti nebėra kada. Jei valdžių neišrinksime šituose rinkimuos – išsirinksime kituose. Tuos, kurie mums reikalingi, o ne tuos, kurie patys siūlosi. Va čia mes galime kiek norime palaukti! Dar taip nebuvo, kad valdžios nebūtų! Gali ir jie bedarbiais kurį laiką pabūti. Arba emigruoti. Kol sąžinė prabils. Ir nebijokite, jie badu nenumirs – jų pensijos ir kompensacijos daugelį kartų didesnės už jūsų atlyginimus, o kur dar prisigrobtas turtas…

Būkime verti Lietuvos Piliečio vardo. Pakovokime už save ir savo šeimų laimę, kaip neseniai kovojome už savo valstybės nepriklausomybę, vieningai ir solidariai. Mes ne blogesni už kitus europiečius. Ir atsiras vadų, kurie išpildys mūsų lūkesčius.

MT

Views All Time
Views All Time
1403
Views Today
Views Today
1
0 0