Haruki Murakami – keistas japonas, didumą laiko gyvenantis užsienyje (Graikijoje, Italijoje, JAV…).

Per metus jis parašo vieną „storą“ romaną, kelis apsakymus, esse pasirinkta kultūrologine tema arba parengia kokį nors vertimą…

Viename savo interviu, Haruki teigia:

„ Aš išvykau į JAV penkeriems metams, ir, staiga, ten begyvendamas, visiškai nelauktai pradejau rašyti apie Japoniją ir japonus. Kai kada apie praeitį, kai kada – apie tai, kas dedasi ten dabar. Lengviau rašyti apie savo šalį, kai esi toli nuo jos. Iš tolo galima pamatyti savo šalį tokią, kokia ji yra iš tiesų. Iki šiol aš nelabai norėjau rašyti apie Japoniją. Aš tiesiog norėjau rašyti apie save ir savo pasaulį…“.

Senoliai japonai Haruki Murakami(io) nemėgsta, o jaunimas – jį tiesiog dievina. Bet abi pusės sutaria dėl vieno dalyko – H. Murakami yra provakarietiškas asmuo ir rašytojas…

Jis vienas pirmųjų (japonų) pradėjo rašyti apie šiuolaikinės Japonijos jaunimo subkultūrą, kuri visame pasaulyje panaši (kaip kad lietuviška „koka-kola“ yra panaši į turkišką, bent etiketės tai tikrai panašios – garbės žodis! / aut. pastaba).

Tipiškas H. Murakami knygų herojus – tai jaunuolis, kuris turi daug laisvo laiko, bet dažniausiai neturi darbo ir pinigų. Toks jaunuolis paprastai mėgsta alų, gerą maistą (avieną, pakeptą su sūdytom slyvom ir svogūno laiškais, džiovintą tuną, jūros kopūstus, sumaišytus su krevetėmis acte…), itin mėgsta džiazą, važineti po miestą automobiliu…

Ir kuo gi stebuklingas toks personažas, pasakytumėte… Tačiau H. Murakami savo personažus paprastai kažkuo būtinai „pagardina“. Veikėjas dar gali turėti ir „nekaltą hobį“. Pavyzdžiui, knygoje „Avies medžioklė“ vaikinas ieško merginos su neįprastos formos ausimis…

Iš viso to, kas buvo pasakyta, neįmanoma įžiūrėti kažkokių tracininių japoniškų vertybių H. Murakami tekstuose – siekio gyventi harmonijoje su aplinkiniu pasauliu ar panašių.

Tai kuo gi jis ypatingas (galų gale…)?

Visame japonų literatūros fone Haruki Murakami išsiskiria ne tik savo provakarietiškumu, bet ir šiokiomis tokiomis inovacijomis… Būtent jis sukūrė gana ryškių moteriškų charakterių.

Iki H. Murakami veik viskas „japoniškame fronte“ būdavo taip – moterys japonų literatūriniuose tekstuose figūruodavo tik kaip moters paveikslo personifikacijos arba būdavo vaizduojamos tradiciniu, schematikšu būdu. Skamba feministiškai, tiesa? (aut. pastaba)

H. Murakami mąsto ir kalba laisviau, jei lygintume jo kalbas su tradicinių pažiūrų japonų mintimis.

Apmąstydamas pasaulio tamsos ir šviesos sąsajas, jis iš esmės jų neatskiria. Prieš pradedant kalbėti apie įvairius globalizacijos procesus, Haruki siūlo pirmiausia susiorientuoti patiems savyje.

„Manau, kad karas tarp fundamentalizmo ir kitų socialinių sistemų tęsiasi mumyse. Prieš pradedant tokių globalinių klausimų analizę, gerai būtų surūšioti tokius dalykus kaip „šviesa“ ir „šešėlis“ kiekvienam savo viduje“ – sako H. Murakami. Jis lygina šią savo mintį su tradicine japonų minties sankloda: „ Japonu mitologijoje yra taip: jei užsimaniai pakliūti į požeminį pasaulį – tu jau ten. Tai tiesiog po tavo kojomis! Jokios distancijos tarp TEN ir ČIA nėra…“.

H. Murakami romanų stilių kritikai apibūdina tokiais žodžiais: okultinis detektyvas, psichodelinis trileris, (anti)utopija, anarchoreliginė fantastika ir panašiais (gan makabriškais) terminais.

Tačiau, kaip ir pridera tikram (tituluotam) mistikui, Haruki – tikras pragmatikas. Jis paprastai atsako į klausimus apie pinigus.

„Sakykite, Jūs mėgstate pinigus? – „ O taip! Aš labai mėgstu pinigus! Už juos galima nusipirkti laisvo kaiko rašymui…“.

Views All Time
Views All Time
3518
Views Today
Views Today
1
0 0