Skandalai

Kaip mus veikia gėjų kultūra

pagal
Kaip mus veikia gėjų kultūra
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Moterys visų pirma išmoko gauti naudos iš homoseksualios meilės šalininkų kovos už teisę būti savimi. Gėjų kultūra erotizavo vyrišką kūną, ir moterys dabar žavisi juo kino filmuose, per televizorių, per futbolo mačus ir teniso turnyrus... „Anksčiau buvo manoma, kad būtent vyrui priklauso aktyvi pradžia, jis žaidžia moters kūną, jį įsisavina, o ne atvirkščiai, - pabrėžia seksologas Igoris Konas. - Dabar pats vyriškas kūnas tapo geismų objektu. Moterys gavo galimybę legaliai mėgautis jo grožiu. Be to, dėl homoseksualios kultūros įtakos vyrai leido moteriai imtis aktyvesnio vaidmens intymiuose santykiuose; nereikėtų pamiršti, kad šiais laikais daugelio mėgstama poza „moteris viršuje" dar visai neseniai daugeliui buvo nepriimtina". „Iš gėjų galima išmokti, kad žmogaus lytinė orientaciją reikėtų palikti už skliaustelių. Pažintis su kito orientacijos žmonėmis gali padėti geriau suprasti ... pačius save ir tapti laimingais," - mano seksologas Igoris Konas. „Nesutikę žmonių, kurių orientacija ne tokia kaip mūsų, mes esame tiesiog persunki stereotipų, prietarų ir keistų įsitikinimų. Būtent pažintis su jais mums parodo, kad apskritai žmonių nereikėtų dalinti į kategorijas - gėjus ar „natūralas" (arba vyrai ir moterys). Tokia pažintis mums duoda progą suprasti, kuo kiekvienas iš mūsų yra panašus ar kuo skiriasi nuo kito. Taip po truputį surandame save. Juk laimė nepriklauso nuo to, kaip sekame kieno nors pavyzdžiu: pavyzdžiui, jei esi vyras tai turi kautis ir visiems vadovauti.

Eks-gėjai, arba Gydant homoseksualumą

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pareiškimai, jog homoseksualumą galima išgydyti, leidžia gerai pasipelnyti iš paskaitų visuomenei bei profesionalams, mokslo ir populiariosios literatūros, o svarbiausia - iš gydymo. Kaip jau minėta, homoseksualūs asmenys už savo orientacijos pakeitimą turi sumokėti tam tikrą sumą. Atsižvelgiant į tai, kad gydymas gali trukti metus ir ilgiau, suma susidaro pakankamai didelė. Tad tokioms organizacijoms yra palanku skleisti neigiamus mitus apie homoseksualumą, kadangi būtent dėl neigiamos visuomenės nuostatos žmonės dažniausiai kreipiasi į eks-gėjų organizacijas. Iš čia išplaukia dar vienas motyvas - politinis. Kai kurios konservatyvios katalikų politinės ir socialinės lobistų grupės (Focus on the Family ar American Family Association) remia eks-gėjų organizacijas, taip palaikydamos savo populiarumą ir įtakingumą visuomenėje. Skelbdamos homoseksualų „perorientavimo" metodus, šios organizacijos prieš homoseksualizmą pasisakančioms politinėms grupuotėms sukuria unikalią homoseksualų priespaudos taktiką. Kitų visuomenės mažumų jos nekviečia „atsiversti" į daugumos statusą. Absurdiška būtų net pati judėjimo idėja, propaguojanti pagalbą „įsilieti" etninėms mažumoms į visuomenę, pakeičiant pavadinimą ir pasitelkiant kosmetines operacijas. Įvairūs tyrimai rodo, jog homoseksualūs jausmai tokiose organizacijose yra prislopinami, tačiau žmogus nėra „išgydomas". Jis tik pakeičia savo seksualinę elgseną, bet ne orientaciją (o tai yra du skirtingi dalykai!).

Priešinkimės gėjų genocidui

pagal
Priešinkimės gėjų genocidui
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Gėjai plečia savo įtaką. Lėtai, tačiau nesulaikomai ir visuose frontuose. Jie ėmė kištis net į merginų grožio konkursus. Iš pradžių jie užsipuolė už tradicines šeimas pasisakančius Europos komisarus. Tai laikoma blogo tono ženklu. Paskui pabandė įlįsti į Lietuvos vaikų darželius su savo nevykusiomis „pasakomis" apie nesveikus princus. O paskutiniąja jų auka tapo graži ir sveika mergina, kuriai patinka vyrai. Gražuolė iš saulėtosios Kalifornijos Carrie Prejean pasakiusi, jog santuoką privalo sudaryti tik vyrai ir moterys, neteko „Mis Amerikos" karūnos. Skandalas! Net konkurso organizatorius (jo orientacija redakcijai žinoma) Lewisas išdrįso pasmerkti šios normalios moters nuomonę: „Kaip organizatorius, aš esu asmeniškai nusivylęs ir įžeistas, kad Mis Kalifornija tiki, jog santuokos teisė priklauso tik vyrui ir moteriai". Nebeturiu ko pridurti. Kurlink ritasi pasaulis - spręskite patys. Iki tol jiems buvau tolerantiškas. Kaip ir daugelis lietuvių maniau, kad jie turi teisę gyvuoti, jei tai nekelia grėsmės aplinkiniams. Pats pažįstu kelis tokius asmenis. Net sveikinuosi su jais. Nes jie prie manęs nelenda, sėdynės neglamonėja, su kuo miega nepasakoja. Tegu sau būna. Tačiau pastarasis akibrokštas peržengė visas ribas. Drįstu teigti, kad gėjai pradėjo totalinę sveikų vyrų ir moterų persekiojimo kampaniją, kurią drąsiai galime pavadinti genocidu. Esmi konservatyvus žmogus. Man patinka moterys. Aš taip pat pasisakau už santuoką su jomis. Net visomis iš karto.

Lietuvos politikai apie homoseksualus

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Petras GRAŽULIS, "Tvarka ir teisingumas": Gėda man, kai šitaip rūpinamasi tais iškrypimais, juk visos šitos mažumos… Nepriimtas įstatymas teikiamas kiekvieną plenarinį posėdį, štai kaip Seimas susirūpino tais visais „homikais“, homoseksualais, štai kaip jų teisės yra ginamos. Egidijus KLUMBYS, "Tvarka ir teisingumas": Kolegos, gal inicijuokite ir narkotikų legalizavimą, pedofiliją, gėjų santuokas, paradus, pagaliau pornografiją televizijoje. Valentinas MAZURONIS, "Tvarka ir teisingumas": Tai neturi būti normalu valstybės lygiu. Homoseksualizmas dabar yra propaguojamas. Rimantas SMETONA, "Tvarka ir teisingumas": Homoseksualizmas yra liga. Ona VALIUKEVIČIŪTĖ, "Tvarka ir teisingumas": Jei tokie žmonės egzistuoja, mes turime juos toleruoti. Julius VESELKA, "Tvarka ir teisingumas": Civiliniame kodekse mes privarėme, kad „pydarai“ taip pat gali būti beveik šeima. Todėl man tas modernizmas su tais pederastais nepatinka ir nepatiks. Jonas PINSKUS, Darbo partija: Aš neskirčiau homoseksualo į jokias atsakingas pareigas. Rimantas BAŠYS, Darbo partija: Tie žmonės yra ligoniai. Saulius BUCEVIČIUS, Darbo partija: Pasaulis keičiasi ir mes to nesustabdysime.

Katarai

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Katarai [gr. katharos - švarus, skaistus, nekaltas], Vakarų Europoje (daugiausia Šiaurės Italijoje ir Pietų Prancūzijoje) XI-XIII a. - eretikų judėjimo dalyviai; katarai protegavo asketizmą, nuosavybę laikė nuodėme, smerkė katalikų dvasininkijos ydas, kritikavo feodalinę priespaudą; XIII a. pab.-XIV a. pr. inkvizicijos išnaikinti. Katarai - tai rytietiška erezija, atsiradusi už Bažnyčios ribų. Hermetizmo ir krikščioniškosios kabalos patrauklumas įtakojo katarizmo, eretinio krikščioniško mokymo, atsiradimą. Savo klestėjimą katarai pasiekė XII amžiuje. Susitvarkyti su eretinėmis grupėmis Bažnyčiai buvo nelengva. XII-XIII a. didžiausią nepasitenkinimą kėlė katarai, laikęsi kraštutinio asketizmo ir paskleidę savo mokymą po didesnę Europos dalį. Saugodamiesi Bažnyčios represijų, pirmieji katarai savo tikėjimą laikė paslaptyje. Katarai mokė apie materialaus pasaulio nuodėmingumą ir šėtono valdingumą. Pasaulietinės įstaigos, meno kūriniai, nuodėmingas kūnas - tai tik instrumentai, sukurti velnio vvieninteliam tikslui: užvaldyti žmogiškas sielas. Pagal katarų logiką, katalikų Bažnyčia pati yra velnio ginklas, o visi jos šventieji tėra niekšai. Skirtingai nuo katalikų, katarai tikėjo į persikūnijimą; jeigu žmogui nepasisekė viename gyvenime, tai, kaip jie tvirtina, jam gali pasisekti kitame. Jie nesituokdavo ir nesuteikdavo gyvybės vaikams, kurių pradėjimas, jų manymu, tik dar labiau surišdavo kūną ir dvasią; jie nepripažino krikšto, kryžiaus kaip simbolio.

Viduramžių prabudimai. II dalis. Katarai (albigiečiai)

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Judėjimas, kurio pradžios tiksli data ir lyderio vardas nėra žinomi. Katalikų bažnyčia katarus vadino "laputėmis Viešpaties vynuogyne", "piktybiniu augliu mistiniame bažnyčios kūne", "šėtono mokiniais". Manoma, kad susidorojimo su katarais metu žuvo apie milijoną žmonių. Bažnyčia, eliminavusi katarizmą, įtvirtino savo monopolinę valdžią, o kryžiaus žygiai prieš albigiečius padėjo prijungti prie Prancūzijos daug provincijų. Kadangi katalikų bažnyčia, kaip ir Prancūzija, gyvuoja šiandien, joms nelengva pripažinti, kad savo dydį ir vienybę įgijo viduramžiškų skerdynių ir laužų dėka. Katarų pavadinimą katalikų bažnyčia kildino savaip. Tuometinis scholastas Alanas ab Insulis teigė, jog katarų vardas reiškia "jų šeimininką Liuciferį, pasirodantį susirinkimuose juodo katino pavidalu (lot. cattus), kurį katarai bučiuoja į užpakalį". Beje, tai pirmasis istorijoje žinomas juodų katinų tapatinimas su tamsos jėgomis. Tačiau nesuinteresuoti amžininkai katarus kildino iš graikiško žodžio catharoi, kuris reiškia "švarieji". Nuo 1181 m. priešai katarus dar vadino albigiečių vardu, kadangi didelė jų dalis gyveno Pietų Prancūzijoje, Albi apylinkėje-dvasinėje "eretikų" sostinėje. Patys save katarai apibūdindavo kaip "geri žmonės" arba tiesiog "krikščionys". 1017 m. pirmą kartą kaip organizuota grupė katarai pasirodė Vakarų Europoje, Orleane. 1052m. katarai sutinkami Goslare, Vokietijoje, kur kunigaikščio Henriko Juodojo įsakymu keli buvo pakarti.

Viduramžių prabudimai. I dalis. Valdensai

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Valdensai (lot. - valdenses) - eretinis katalikų bažnyčios akyse keliaujančių pamokslininkų judėjimas, XII a. atsiradęs Pietų Prancūzijoje ir išplitęs Šiaurės Italijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Ispanijoje, nors ir inkvizicijos persekiojamas, pasiekęs net Vengriją bei Lenkiją. Tai prabudimas, kurio daugelį skelbtų idėjų įgyvendino tik Reformacija. Liono miestas, sena ir turtinga Galijos sostinė, ankstyvaisiais viduramžiais užėmė svarbią vietą Vakarų Europos žemėlapyje. Jis buvo vienas svarbiausių etapų kelyje, vedančiame iš šiaurinių kraštų į Viduržemio jūros uostus ir Italijos miestus. Pro jį judėjo minios piligrimų į Romą ar Jeruzalę. Be to, miestas buvo vienas kryžiaus žygių organizavimo centrų. Būtent Lione gyveno turtingas pirklys Petras Valdo, palikęs šviesų pėdsaką tamsioje viduramžių krikščionybės panoramoje. Žinios apie šią asmenybę yra tokios skurdžios, jog neįmanoma parašyti išsamios biografijos. Valdo nepaliko jokių rankraščių, jokio savo portreto, taip pat nežinome jo gimimo ir mirties vietos bei laiko, nežinome nieko apie jo išsilavinimą, charakterį, beveik nieko ir apie šeimą. Ne visiškai aiški netgi jo pavardė. Lotyniški šaltiniai jį vadina Valdo, Valdesius, Valdensis. Anot vieno šaltinio, buvo vedęs, turėjo dvi dukras, ramiai gyveno ir niekas net neįtarė, jog taps vienos didžiausių viduramžių "erezijų" pradininku ir lyderiu. Lūžis, radikaliai pakeitęs jo gyvenimą, įvyko tarp 1170 ir 1173 m.

Manichėjai

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Manicheizmas, sinkretiška religija, jungianti zoroatrizmą su budizmo, gnosticizmo ir krikščionybės elementais. Kūrėjo Manio griežta asketinė sistema turėjo išlaisvinti dieviškąją kibirkštį, slypinčią kiekviename žmoguje, tačiau pikto šėtono užgniaužtą. Šis mokymas darė poveikį Augustinui. Manicheizmas - tai gnostinės sistemos šeimos narys (apie II-V a.). Manichėjų judėjimo ir sektos įkūrėjas Manis (gr.k. μανις - vergas). Manis gimė Persijoje maždaug 215 metais, buvo nepaprastai pamaldus - "Dievo vergas". Pats Manis buvo pašvęstas į Mitros misterijas; prieš sukurdamas savo religinę filosofiją, jis išstudijavo ankstyvųjų krikščioniškųjų eretinių sektų doktrinas. Būdamas maždaug 30-ties metų pasiskelbė pranašu, o pamatęs, jog juo tiki ištisos masės - ir mesiju. Tai įvyko maždaug 240 metais, valdant Persijos karaliui Šapūrui I. Manis asmeniškai patiko Persijos karaliui, tačiau jį persekiojo karaliaus sūnus. Nepaisant to, kad persiškieji rūmai buvo aukštos nuomonės apie jį, tačiau maždaug 270 metais karališkoji aplinka pasikeitė. Senovės persų religijos žynių luomas - zoroatristai - pasipiktino Manio buvimu ir pasistengė laiku politiškai prispausti naująjį karalių Bachramą I, kad jo atsikratytų. Pranašas buvo įkalintas ir 276 metais mirė kalėjime nuo žiaurių kankinimų, išbuvęs sukaustytas grandinėmis be maisto ir vandens 26 dienas. Nuo jo lavono buvo nudirta oda. Kiti biografiniai duomenys spėjami, vieningų liudijimų nerasta. Manichėjai nemažai rašė.

Paulikionai

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

IV amžius, Bizantijos žemės, kai Viduržemio jūros pakrantėse jau paplito įvairūs manicheizmo įkvėpti judėjimai. Viduržemio jūros pakrantėse tarp įvairių judėjimų buvo didelė sumaištis. Paulikionai yra Pauliaus mokiniai, prie kurių prisidėjo ir iš Albanijos išvaryti ikonoklastai. Nuo VIII amžiaus šie paulikionai pradeda sparčiai gausėti, iš sektos tampa bendruomene, iš bendruomenės - gauja, iš gaujos - politine jėga. Bizantijos imperatoriai ima nerimauti ir siųsti prieš juos imperijos pulkus. Jie paplinta iki pat arabiškojo pasaulio ribų, pasklinda Eufrato link, užplūsta Bizantijos teritoriją iki pat Juodosios jūros. Jie visur kuria savo gyvenvietes, juos galima sutikti ir XVII amžiuje, kai juos atverčia jėzuitai, bet net ir šiandien Balkanuose ir į Pietus nuo jų dar yra jų bendruomenių. Kuo gi tiki paulikionai? Dievu, vienu ir trejybėje, tik Demiurgas užsispyrė sukurti pasaulį, o rezultatai matomi. Jie atmeta Senajį Testamentą, atsisako sakramentų, niekina kryžių ir negarbina Mergelės, nes Kristus įsikūnijo tiesiai danguje, o pro Mariją praėjo lyg pro kokį vamzdį. Kai kurie juos kaltina garbinus saulę ir velnią, maišius vaikų kraują į duoną ir eucharistinį vyną. Tais laikais eretikui lankytis pamaldose būdavo tikra kančia. Kai kurie eretikai dualistai paplito Italijoje ir Provene, norėdami pasakyti, jog jie yra kaip paulikionai, juos vadino popelikanais, publikanais, popublikanais.

Masonų organizacijos bruožai ir konspiracinė teorija

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Įvairūs korporatyvistiniai socialiniai dariniai, kurių veiklos principai ne taip plačiai žinomi visuomenėje, neretai vertinami kaip įtakingi politinio proceso dalyviai, veikiantys slaptai ir galbūt neleistinomis priemonėmis, siekiantys įgyti kuo didesnę galią valstybės valdyme. Šiandien yra akivaizdu, jog bent jau Lietuvoje veikiančių studentų korporacijų pobūdis, tikslai, saugomos vertybės ir atvirai deklaruojamas apolitiškumas neleidžia šioms organizacijoms lipdyti politikos formuotojų etiketės. Tačiau pati slaptoji (hermetinė) politika egzistuoja. Pateikiamuose rašiniuose analizuojama daugiapakopė politikos sąranga bei bene kontraversiškiausiai vertinamas hermetinės politikos dalyvis - masonų organizacija. Masonai („laisvieji mūrininkai") - bene prieštaringiausiai vertinama organizacija pasaulyje. Vieniems tai - bandymas įgyvendinti nuostabią idėją, kai sukuriama bendrija, kurios nariai, vadovaudamiesi broliška meile, parama ir teisingumu, rūpinasi dvasios bei moralės vertybėmis, nuolat siekia tobulėti. Kitiems ši organizacija dėl savo slaptumo ir atliekamų ritualų yra ne kas kita kaip sekta. Tretiems masonai yra klika, į kurią patenka tik turtingi ir galingi žmonės, siekiantys dar daugiau galios ir valdžios. Galiausiai masonai įvardijami kaip pasauliniu mastu veikianti įtakinga organizacija, rengianti ir įgyvendinanti sąmokslą užvaldyti pasaulį. Vienas esminių masonų skelbiamų tikslų - suvienyti visų rasių, tautų, socialinių grupių ir religinių bendruomenių narius.

Tamplierių ordinas sunaikintas ne dėl erezijos?

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Turino drobulė daugiau kaip šimtą metų buvo Tamplierių ordino nuosavybė ir riteriai tamplieriai garbino šią šventenybę, saugodami ją nuo pašalinių akių. Tamplierių priešininkai klydo manydami, kad ordinas slapta garbino pagoniškus stabus. Apie tai rašo Vatikano slaptųjų archyvų istorikė Barbara Frale savaitraštyje „L'Osservatore Romano". Kaip įrodymą B. Frale pateikia anksčiau negirdėtą prancūzų riterio Arnaut Sabbatier, kuris prisijungė prie ordino 1287 m., liudijimą. Viena iš įšventinimo apeigų vyko slaptoje vietoje, į kurią galėjo patekti tik ordino nariai. Ten naujokui parodė ilgą drobulę, kurioje matėsi žmogaus kūno atspaudas. A. Sabbatier turėjo tris kartus pabučiuoti drobulėje matomus pėdų atspaudus. B. Frale primena, kad tamplieriai buvo kaltinami tuo, jog garbino Bafometą, kažkokią barzdotą būtybę. B. Frale įsitikinusi, jog riteriai garbino Kristaus atvaizdą drobulėje. Istorinių įrašų duomenimis, drobulė dingo 1204 m. per Konstantinopolio užėmimą. B. Frale mano, jog būtent tuomet drobulė pateko į tamplierių rankas, kurie suskubo ją paslėpti nuo eretikų. Per visą XIII a. ir pirmąją XIV a. pusę buvo nežinoma, kur yra drobulė. 1353 m. ji buvo parodyta Lirėjaus miesto (Prancūzija) bažnyčioje. Drobulė tuo metu priklausė tamplieriaus Geoffroi de Charny, kuris buvo sudegintas ant laužo kartu su Jacques'u de Molay - paskutiniu didžiuoju tamplierių ordino magistru, palikuonims. Prieš kelerius metus Barbara Frale rado vadinamąjį Chinono sąrašą - tamplierių apklausų protokolus.

Masonai be paslapties skraistės

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Susikryžiavusius kampainį ir skriestuvą galima įžvelgti ne tik į amžinuosius Rytus iškeliavusio L. Stuokos-Gucevičiaus statytos katedros skliautuose. Šiandien jau nebenustembame laisvųjų mūrininkų ideogramą išvydę ir ant šalia praslenkančio vyriško švarko atlapo - kur nors, pavyzdžiui, teatre ar operoje. „Masonai be paslapties skraistės - kas jie?" - atsakymo į šį klausimą galima ieškoti žinomo austrų rašytojo, romanisto ir publicisto Alexanderio Giese‘o, parašytoje apybraižoje. Joje autorius glaustai ir aiškiai dėsto laisvųjų mūrininkų istoriją ir principus, žvelgdamas į tai kaip į socialinį reiškinį, sudariusį sąlygas formuotis laisvajai Europos minčiai. Sąmokslo teorijų šalininkai gali vėl graužtis rankų ir kojų nagus - knyga nė iš tolo nekvepia tuo, ką intriguojamų detektyvų ir trilerių autoriai bando mums įbrukti už gryną pinigą. Kaip rašo A. Giese‘as, mūrininkystė nėra nei religija, nei bažnyčia, nei partija, nei stalo kompanija ar sąmokslininkų sambūris. Pasak knygos, laisvieji mūrininkai - tai laisvi ir geros reputacijos vyrai, dirbantys alegorinėje didžiojoje statyboje, t. y. mūrydami humanizmo šventovę. Tad bandymai sieti juos su visomis įmanomomis nuodėmėmis ir pasaulinio pražudymo plano kūrimu tėra nepamatuotos vizijos. Ko gero, teisi liaudies išmintis: daugiausiai gąsdina tas, kuris labiausiai bijo. Matyt, už šios skraistės ir slypi didžioji laisvosios mūrininkystės paslaptis - gebėjimas tolerantiškai priimti pasaulį ir bet kokį šmeižtą jos pačios atžvilgiu.