Paulikionai

IV amžius, Bizantijos žemės, kai Viduržemio jūros pakrantėse jau paplito įvairūs manicheizmo įkvėpti judėjimai. Viduržemio jūros pakrantėse tarp įvairių judėjimų buvo didelė sumaištis. Paulikionai yra Pauliaus mokiniai, prie kurių prisidėjo ir iš Albanijos išvaryti ikonoklastai. Nuo VIII amžiaus šie paulikionai pradeda sparčiai gausėti, iš sektos tampa bendruomene, iš bendruomenės – gauja, iš gaujos – politine jėga. Bizantijos imperatoriai ima nerimauti ir siųsti prieš juos imperijos pulkus. Jie paplinta iki pat arabiškojo pasaulio ribų, pasklinda Eufrato link, užplūsta Bizantijos teritoriją iki pat Juodosios jūros. Jie visur kuria savo gyvenvietes, juos galima sutikti ir XVII amžiuje, kai juos atverčia jėzuitai, bet net ir šiandien Balkanuose ir į Pietus nuo jų dar yra jų bendruomenių. Kuo gi tiki paulikionai? Dievu, vienu ir trejybėje, tik Demiurgas užsispyrė sukurti pasaulį, o rezultatai matomi. Jie atmeta Senajį Testamentą, atsisako sakramentų, niekina kryžių ir negarbina Mergelės, nes Kristus įsikūnijo tiesiai danguje, o pro Mariją praėjo lyg pro kokį vamzdį. Kai kurie juos kaltina garbinus saulę ir velnią, maišius vaikų kraują į duoną ir eucharistinį vyną. Tais laikais eretikui lankytis pamaldose būdavo tikra kančia. Kai kurie eretikai dualistai paplito Italijoje ir Provene, norėdami pasakyti, jog jie yra kaip paulikionai, juos vadino popelikanais, publikanais, popublikanais.