„Saspensas” ir siurrealizmas
Politika, populiariai kalbant, yra valstybės valdymo menas. Ar tai reiškia, kad politikai, tarkim, seimažmogiai, yra menininkai? Jeigu taip, tada Seimas – didžiausia menininkų dirbtuvė Lietuvos valstybėje? Toks atseit seimažmogių, kaip itin specifinės menininkų rūšies, kūrybinis pleneras vyksta per plenarinius posėdžius. Ir turi savų, švelniai tariant, inteligentiškos neapykantos ir konkurencijos ypatumų. O kad genialus, kaip visada, seimažmogis neįsivaizduotų esąs antžmogis ir, neduok Dieve, dėl streso ir kasdienės įtampos netaptų plenipotentu, kad būtų kūrybiškai funkcionalus, jam išrašomi brangūs – oi, labai jau brangūs! – vaistai nuo plenipotencijos ir užmaunamas konstitucinis antsnukis. Suprask: antikonstituciškai nelok ir be reikalo dantų nenaudok! Aišku, toks galių ribojimas – ne panacėja nuo didybės manijos, ypač jeigu kūrybiniam procesui vadovauti pasišauna koks bomolochas, tarytum molochas, nebijantis ką nors pasiųsti „velniop”, berods taip pat nevengiantis žodelio „nafik”. Jei dar drauge su kadaise teistu bomolochu vieną iš valstybės valdymo meno tandemų varo ir asmuo, „teistas už gerus darbus”, turintis abonementą, tada, brangieji, tikrai toks menas nereikalingas. Ilgainiui dėl tokio, atsiprašant, meno bijai televizorių įsijungti. Televizijos naujienų iš anksto nerimastingai pradedi laukti kaip neišvengiamai baisaus įvykio. Kažkoks lyg ir „saspensas” išeina, ar ne?
